„Tikrai smagu prisiminti trečiadienį. „Žalgiris“ savo žaidimu nudžiugino. Manau, kad tai buvo geriausios kol kas kauniečių šio sezono rungtynės. Puikų įspūdį paliko ir žaidybinė, ir psichologinė dvikovos eiga. Juk mūsiškiai žaidė išvykoje, buvo jaučiamas publikos spaudimas, atsiliekama 10 taškų, tačiau komanda nepalūžo. Žaidėjai tikrai pasitikėjo savo jėgomis, tas pasitikėjimas buvo juntamas ir jis atnešė pergalę. „Žalgiris“ yra ta komanda, kuriai svečiuose tikrai sunkiai sekasi, tačiau šį kartą tos svetimos aikštės sindromo nebuvo jaučiama. Treneris drąsiai kaitaliojo žaidėjus, puikiai į žaidimą įsitraukė Kalnietis, Pocius, Delininkaitis. Net tada, kai paskutinėmis minutėmis buvo sprendžiamas dvikovos likimas, „Žalgirio“ treneris aikštelėje laikė ne starto penketo žaidėjus. Vadinasi, komandoje yra ne vienas ar du krepšininkai, galintys nuo suoliuko pakilti ir sustiprinti žaidimą, kauniečiai gali labai įvairiai kaitalioti sudėtį, nes bet kuris žaidėjas puikiai pritampa. O M.Begičiaus žaidimas iš viso buvo fantastiškas – ir kamuolius atkovojo, ir metimus pataikė, ir baudas įmetė.
„Lietuvos rytas“ turbūt net ir pats nelabai tikėjo, kad iš Barselonos gali grįžti su pergale. Sakyčiau, kad net „Žalgiris“ turėjo realesnių šansų laimėti. Bet kartais neįpareigojamos nuotaikos ir žaidimas su pripažintu favoritu leidžia atsiskleisti. Vilniečių žaidimas gerėja – komanda žengia į priekį, jeigu lyginsime su tuo, kas buvo pirmose Eurolygos rungtynėse. Bet matydamas akivaizdų progresą, aš negaliu nepastebėti, kad yra žaidėjų, kurie tikrai nerodo tokio žaidimo, kokio iš jų laukiama. Pirmiausiai kalbu apie Bajramovičių. Matosi, kad jis nori padaryti daug: ir atkovoti, ir prasiveržti, ir iš toli įmesti. Bet jo trypčiojimas su kamuoliu prie tritaškio, kai laisvas yra, pavyzdžiui, Gecevičius, jo kamuolio perlaikymas, individualūs bandymai prasiveržti neduoda laukiamo rezultato. Man kol kas trūksta komandinio žaidimo: praėjusį sezoną vilniečiai demonstravo labai darnų komandinį žaidimą, o šiemet vis dar dominuoja individualios pastangos.
Džiugina Jonas Valančiūnas. Taip, jis dar daro klaidų, galėtų rungtyniauti protingiau, tačiau tai ateis vėliau. Jis yra greitas, staigiai pašoka, azartiškai atlieka derinį „du prieš du“, kovoja labai pasiaukojamai. Tai tikrai talentas, kurį mes jau įvertinome. Jis nebijo patyrusių ir tituluotų varžovų.
Dar neturiu galutinės nuomonės apie naująjį įžaidėją Khalidą el Aminą. Jis neblogas, tačiau įžaidėjus reikėtų vertinti tada, kai komanda laimi. Kol nėra pergalių, sakyti, kad įžaidėjas suvaldė ir sustygavo komandos žaidimą, paprasčiausiai neišeina.
Kadangi pirmasis turnyro ratas jau artėja į pabaigą, galiu pasakyti, kad mane maloniai nustebino „Fenerbahce“ žaidimas. Komanda yra gero trenerio rankose, žaidimo kokybės, logikos ir drausmės gali pavydėti daugelis varžovų. O štai Madrido „Real“ situacijos tikrai nesuprantu: puikus treneris, beveik neriboti finansai, leidžiantys sukomplektuoti vos ne svajonių komandą, o žaidimas – labai prastas. Panašiai prastai atrodo Valensijos „Power Electronics“. Kad ant bangos ir šiemet bus Maskvos CSKA, turbūt ir nereikėjo tikėtis. Ekipa neteko ne tik trijų starto penketo žaidėjų, bet ir trenerio. Logiška, kad po kelių iš eilės sezonų, kai klubas buvo vienas stipriausių Europoje, turėjo ateiti kiek liūdnesnis sezonas. Man atrodo, kad šie metai Maskvos klubui bus labai sudėtingi.
Ko mums laukti kitą savaitę? Manau, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ pagaliau laimės. Įveikti namuose Zagrebo „Cibona“ sostinės klubas tikrai gali. Vilniečiai tikrai bus labai motyvuoti ir, tikiu, iškovos pergalę. „Žalgiriui“ rungtynės su „Chimki“ nebus lengvos – Rusijos komanda išties stipri, tačiau psichologinė persvara dabar tikrai yra kauniečių pusėje. Be to, jie žais namuose, o čia kauniečiai būna ypač stiprūs.
