Snieglenčių sportas yra ekstremali žiemos sporto šaka su didele traumų galimybe – svyruojančių nuo mažų kritimų iki rimtų griūvimų. Nors ir darydami mažiau pavojingus triukus negu profesionalai, dažniausiai susižeidžia pradedantieji snieglentininkai. Taip yra todėl, kad pradedantieji dar nebūna išmokę stabiliai stovėti ant snieglentės ir todėl dažnai praranda pusiausvyrą – t.y. nukrenta. Statistiškai 25% traumų nutinka per pirmą bandymą kažką daryti, o beveik pusė traumų nutinka per pirmąjį čiuožimo sezoną.
Kadangi abi kojos yra standžiai pritvirtintos prie, palyginus, siauros snieglentės, nieko keisto, kad kritimai yra dažniausia traumų priežastis. Po kritimų seka susidūrimai su stacionariais objektais bei kitais snieglentininkais ar slidininkais. Vidutinins traumų dažnis yra 4 traumos per 1000 čiuožimo dienų.
Palyginus su slidinėjimu, dažniausios snieglentininkų traumos būna viršutinės kūno dalies ir kulkšnies. Taip yra todėl, kad kai snieglentininkas praranda pusiausvyrą jis negali pastatyti kojos į priekį ir stabilizuotis, nes jo kojos yra pritvirtintos prie lentos. Instinktyvus veiksmas krentant yra ištiesti ranką į priekį, taip bandant sumažinti smūgį, bet rizikuojant ją susižeisti. Ir vis dėlto rimtos traumos yra retos, dažniausiai jos patiriamos po susidūrimų su medžiais. Dažniausios traumos – riešo, po jų seka čiurnos ir kelių.
Apžvelgsime pavojus ir traumas čiuožiant.
Riešo traumos
Riešo traumos yra pačios dažniausios snieglentininkų traumos. Kritimas atgal ir nusileidimas ant rankų yra dažnas įvykis – ypač tarp besimokančių. Stiprūs smūgiai po šių kritimų dažnai baigiasi sausgyslių patempimais ar net kaulų lūžiais.
Paslydus, stenkis negaudyti savo kritimo rankomis, nes taip darant visą kritimo smūgį gauna riešai. Būtų geriau išmokyti save kristi ant alkūnių. Krentant atbulam reikia stengtis laikyti rankas priekyje savęs, atkišant alkūnes atgal. Alkūnės gali atlaikyti daug stipresnį smūgį negu riešai. Nors geriausia laikyti rankas pasleptas prie savęs. Geriau išsisukti iš kritimo – t.y. paskirstyti smūgį didesniam kūno plotui.
Riešų apsaugos yra patikimiausias traumų išvengimo būdas. Naudoti riešų apsaugas itin aktualu per pirmą čiuožimo savaitę. Kai kurie pirštinių gamintojai gamina pirštines su integruotomis riešų apsaugomis. Riešų apsaugos nuo riedučių ar riedlenčių taip pat gali būti naudingos, jas galima dėvėti ir po, ir ant pirštinių.
Kulkšnies traumos
Standartinis čiuožimas snieglente sukuria didžiulį spaudimą kulkšnims. Kulkšnies traumos dažniausiai patiriamos po stiprių šoninių smūgių, kurie atsiranda po šuolio kai patiriama spaudimo ir sukimo jėgos kombinacija. Tokių traumų metu galima pasitempti sausgysles ar net patirti rimtesnę traumą vadinama “snieglentininko kulkšnis” – šoninės šokikaulio ataugos lūžį. Šios traumos dažnesnės patyrusiems snieglentininkams, nors ši gresmė mažėja atsirandant naujiems batams su geresnėmis kulkšnies apsaugomis.
Snieglentės įranga labai įtakoja traumų kiekį. Kulkšnies traumos yra tiesiogiai susijusios su snieglentininko batais: kieti batai labiau saugoja kulkšnį ir dažniau naudojami patyrusių lentininkų.
Minkštus batus mėgsta pradedantieji, nes jie leidžia tam tikra kulkšnies judėjimo kampą, kas padeda lengviau valdyti lentą. Dėja, dėl minkštų batų dvigubai padidėja galimybė patirti kulkšnies traumą lyginant su kietais batais. Šis sąnarys sugeria visas lentos patirtas jėgas po šuolio ar bet kokio kito manevro. Nors snieglentininkai naudojantys kietus batus yra labiau apsaugoti nuo kulkšnies traumų, tačiau tai nepadeda išvengti kelio traumų. Kuo minkštesni batai ir laisvesni apkaustai – tuo didesnė galimybė susižaloti kulkšnį ar pėdą. Vis dėlto kuo kietesni batai ir stangresni apkaustai tuo didesnė galimybė susižeisti kelį – pažeisti ar nutraukti raiščius.
Kol esate pradedantysis – apkaustus nureguliuokite gan laisvai, taip saugodami kelius per kritimus. Tobulėjant galima kietinti apkaustų nustatymą ir taip gerinsite lentos kontrolę. Nepamirškite, kad paprasti (nors ir kokie kieti) ar alpininstų batai snieglentėms yra netinkami ir labai padidina traumų riziką.
Kelių traumos
Keliai yra natūralios spyruoklės sugeriančios didžiausia šoką čiuožiant snieglente. Vis dėlto, lyginant su slidėmis, kelių traumos yra retesnės ir ne tokios sunkios dėl kelių priežaščių. Pirmoji – snieglentė turi dvi briaunas kurios gali netikėtai “užsikabinti” už sniego, kai slidės turi keturias. Antroji – snieglentės yra trumpesnės už slides, taigi pasukimo atveju petis yra mažesnė, taip sumažėja jėga.
Dauguma kelio traumų yra patiriamos po ekstremaliai stiprių susidūrimų (tokių kaip atsitrenkus į medį) ar netikėtų kampų ar sukimo judesių. Norint išvengti šių traumų labai svarbu žinoti savo ribas. Nepamirškite, kad tobulėjant čiuožimo įgūdžiams tobulėja ir jusų galimybė sugerti stiprų smūgį. Taip pat čiuožiant snieglente visą laiką laikykite kelius sulenktus, ypač atliekant šuolį ar darant triuką.
Galvos traumos
Susidūrimas su natūraliais objektais, tokiais kaip kietas sniegas ar ledas, akmenys ar medžiai, ar nenatūraliais objektais, tokiais kaip vamzdžiai ar dėžės snieglenčių parke gali sukelti rimtas galvos traumas. Dėl to šalmas yra būtinas komponentas bet kurio snieglentininko apsaugų įrangoje. Nesvarbu ką darote su snieglente – freestyle’o triukus, šokinėjate nuo uolu ar tiesiog ramiai čiuožiate – visada būtina naudoti šalmą. Nepamirškite, jog nors ir lėtai čiuoždami galite kristi atgal ir rimtai susižeisti galvą.
Nors ir neverta aptarinėti šalmo svarbos ir jo efektyvumo, nepamirškite kad jo dėvėjimas nepadaro jūsų nepažeidžiamo. Nėra jokios garantijos, kad šalmo naudojimas apsaugos jus nuo mirties ar rimtos traumos, pavyzdžiui čiuožiant vidutinę patirtį turinčio snieglentininko greičiu (40-60km/h) ir susiduriant su stacionariu objektu (tokiu kaip medis). Jei paskaičiuosite sunkio ir kitų jėgų veikiančių tokio susidūrimo metu dydį, jis viršis bet kokio modernaus šalmo. Vis dėlto snieglentininkų šalmai be abejonės padeda mažesnių nutikimų metu.
Perkant šalmą rinkitės specialiai snieglentėms skirtus šalmus. Jie yra pastiprinti šonuose, kur dažniausiai galva patiria smūgį.
Susidūrimo traumos
Daugelis snieglentininkų traumų yra patiriamos po smūgių su įvairiais nejudančiais objektais. Kitos traumos patiriamos po susidūrimų su kitais slidininkais ar snieglentininkais. Ypač judriose trasose padidėja rizika būti partrenktam kito.
Daug snieglentininkų renkasi sumažinti traumų riziką apsaugodami savo nugarą, šlaunis ir liemenį. Minkštas pamušalas (kad ir maža pagalvė) stuburgaliui pirmą kartą čiuožiantiems snieglente yra itin svarbus, kadangi pradžioje daugelis snieglentininkų daug laiko praleidžia ant nugaros.
Nors ir slidės, ir snieglentės naudojamos ant sniego, kalnuose, jų technika labai skiriasi. Buvimas geru slidininku nereiškia buvimo geru snieglentininku. Geriausias būdas pradėti čiuožti snieglente – snieglenčių mokykla, ji padės išmokti teisingos technikos ir net sumažins traukų riziką. Patyrę snieglenčių mokytojai išmokis atsistoti ir teisingai nukristi – abu šie sugebėjimai svarbūs norint gerai praleisti dieną kalnuose.
