Afrikos čempionų vizitinė kortelė – krepšinis su imtynių elementais. Jie rungtyniauja itin kietai, neretai šiurkščiai. Be to, yra greiti, šoklūs, moka pataikyti iš įvairių distancijų.
Toks varžovų stilius mūsų krepšininkams – ne prie širdies. Ir per kontrolinius mūšius turėjome bėdų su aukšta sparta žaidžiančiomis komandomis, kurios puldamos išsidėsto labai plačiai. Pavyzdžiui, su slovėnais. Visa laimė, kad afrikiečiai greitai bėgo tik dalį mačo. Trumpas jų atsarginių suolelis, komandoje – būrys garbaus amžiaus žaidėjų.
Per sekmadienio dvikovą, kuri kartais priminė regbio rungtynes, pamatėme tokių mūsiškių klaidų, kokių paprastai nedaro net jaunučių ekipos.
Tačiau ir jie kėlė nemažai rūpesčių. Per sekmadienio dvikovą, kuri kartais priminė regbio rungtynes, pamatėme tokių mūsiškių klaidų, kokių paprastai nedaro net jaunučių ekipos.
Vėl išsigandęs atrodė Šarūnas Vasiliauskas, vėl iš esmės tik solidžiu taiklumu išsiskyrė ir kitas įžaidėjas Adas Juškevičius. Abu jie neatliko nė vieno rezultatyvaus perdavimo. Gerai, kad turime Renaldą Seibutį. Jei ne jis, Angolos „imtynininkai“ galėjo mums labiau aplamdyti kaulus.
Afrikiečiai praktiškai žaidė be derinių – viskas buvo grindžiama žaidimu vienas prieš vieną. Eilinį kartą per pirmuosius du kėlinius smarkiai šlubavo lietuvių asmeninė gynyba. Nors Lietuvos rinktinė turėjo akivaizdų ūgio pranašumą, ji leido varžovams po mūsų krepšiu pačiupti net 11 kamuolių.
Kita mūsų komandos problema – greitojo puolimo stygius. Tiksliau, jo nebuvimas. Mače su Angola lietuviai kontratakose sukrapštė tik du taškus, kai Angola – dešimt. Ne ką geresnis vaizdelis šioje srityje buvo ir akistatoje su Meksika. Tada greitajame puolime sugraibėme penkis taškus.
Kodėl taip yra? Juk po savąja lenta mūsų aukštaūgiai atkovoja daug kamuolių. Be to, ir Jonas Valančiūnas, ir Donatas Motiejūnas, ir Darjušas Lavrinovičius moka atlikti vadinamąjį pirmąjį perdavimą, kuris yra svarbi greitojo puolimo dalis.
Mūsiškiai žaidžia lėtą, graikišką krepšinį.
Ogi todėl, kad kol kas mūsiškiai žaidžia lėtą, graikišką krepšinį.
Net jei atliekamas pirmasis perdavimas atakuojančiajam gynėjui ar lengvajam puolėjui, jie dažniausiai stabteli, palaukia įžaidėjo, atiduoda jam kamuolį ir pradedamas regzti derinys. Iš stipresnių rinktinių labai mažai liko propaguojančių tokį krepšinį.
Tikėsimės, jog kituose mačuose vaizdas pasikeis. Jei ne, vargsime ir su australais, kurie kaip ir Afrikos čempionai, mėgsta stumdytis ir muštis.
