Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 26d. 11:09

A lygos sezono apžvalga – keisti legionieriai, sunkios ligos ir veržlūs naujokai

Vilniaus „Žalgiriui“ – A lygos auksas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Vilniaus „Žalgiriui“ – A lygos auksas

Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai apgynė Lietuvos čempionų titulą, o šios komandos puolėjas Andrija Kaludjerovičius per sezoną pelnė 20 įvarčių ir rezultatyviausių žaidėjų lenktynėse trimis taikliais smūgiais aplenkė vicečempionų „Trakų“ atakų lyderį Nerijų Valskį. Portalas 15min pateikia jums sezono apžvalgą ir svarbiausius sezono akcentus.

Pasikeitė formatas, išaugo konkurencija

Prieš sezoną A lygos prezidentu tapęs Deividas Šemberas paskelbė žinią, jog A lyga bus sumažinta iki 8 komandų, joms tarpusavyje sužaidžiant po keturis kartus. Pasibaigus keturiems ratams paskutinėms dviems komandoms sezonas baigiasi, o likusios šešios tarpusavyje žaidžia dar kartą bei išsiaiškina galutines turnyro lentelės vietas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Deividas Šemberas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Deividas Šemberas

Galima teigti, jog tokia sistema pasiteisino – visos komandos užbaigė sezoną be jokių finansinių problemų, taip pat padidėjo ir konkurencija – sumažėjus klubų skaičiui aukščiausioje šalies lygų sumažėjo ir vietų, kuriose savo karjeras galėtų tęsti pajėgiausi šalies žaidėjai, dėl to ekipos galėjo suburti dar solidesnes sudėtis. Tai atsispindėjo ir rezultatuose – sutriuškinimų dideliais skirtumais buvo vos keli, o ir patys klubų treneriai teigė, jog šiemet nebuvo nei vieno klubo, prieš kurį būtų galima kiek labiau atsipalaiduoti ar leisti pailsėti pagrindiniams žaidėjams.

Į titulą – ramiai ir užtikrintai

Čempionais 4-tą kartą iš eilės tapo Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai. Tiesa, iki šio titulo sostinės futbolininkai nežygiavo taip lengvai, kaip, galbūt, patys slapčia to tikėjosi. Užtenka paminėti tai, jog prieš sezoną klubo valdybą savo ekipai buvo iškėlusi gana ambicingą tikslą – čempionatą baigti be pralaimėjimų. Šis planas žlugo jau 6-ajame ture, kai išvykoje rezultatu 1:2 buvo nusileista Klaipėdos „Atlantui“.

Sezonui įpusėjus žalgiriečiai buvo priversti taikstytis su persekiotojų vaidmeniu, kol įspūdingą atkarpą žaidė „Trakų“ vienuolikė, tačiau čempionai laiku susigriebė – į savo sąskaitą nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos įsirašė devynias pergales iš eilės, grįžo į pirmą turnyro lentelės vietą, jos daugiau nebeužleido ir pelnytai dar kartą iškovojo stipriausios šalies komandos vardą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniaus „Žalgiriui“ – A lygos auksas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniaus „Žalgiriui“ – A lygos auksas

Prie ekipos sezono trofėjų dar pridėjus ir dvi LFF taures bei vasario mėnesį iškovotą supertaurę galima teigti, jog ekipos dominavimas niekam negalėjo kelti didesnių abejonių. Tiesa, apmaudu, jog „Žalgiris“ buvo vos per kelias sekundes nuo patekimo į trečiąjį UEFA Čempionų lygos atrankos etapą.

Bronzos nusipelnė Marijampolė

Jei sidabro medalių savininkus buvo galima įvardinti kiek anksčiau, tai kova dėl bronzos tęsėsi iki pat paskutinių turų. Kovoje dėl antros vietos „Trakams“ taip ir neprireikė atlaikyti didesnio konkurentų šturmo, todėl „riteriai“ galėjo sau leisti, kol dar buvo šansų, žvalgytis ir į pirmą vietą. Tuo tarpu Marijampolės bei Klaipėdos ekipos iki pat sezono finišo ėjo koja kojon, nesuteikdamos viena kitai didesnės persvaros.

Vis dėlto, „Sūduvos“ ekipa likus vienam turui iki čempionato pabaigos namie išplėšė pergalę prieš „Atlantą“ bei įrodė, jog šiemet būtent šis klubas buvo vertas ant kaklo kabintis bronzinius apdovanojimus. Tą, beje, liudija ir komandų tarpusavio susitikimų rezultatai – marijampoliečiai juose šventė tris pergales, uostamiesčio ekipa laimėjimu džiaugėsi vos kartą, dar vienos rungtynės baigėsi rezultatyviomis lygiosiomis 3:3.

Karolio Bakūno nuotr./LFF taurės finalas
Karolio Bakūno nuotr./Marijampolės Sūduva

Naujokai startavo be baimės

Šiemet A lygoje žaidė ir pernai I-os lygos pirmenybes laimėjusi bei sportiniu principu kelialapį aukščiau iškovojusi Jonavos „Lietavos“ ekipa. Nors dauguma prieš sezoną jonaviečiams klijavo autsaiderių etiketes, šie sugebėjo daug ką nustebinti bei anksti užsitikrinti išlikimą lygoje, taip savo dėmesį kreipiant į kovą dėl penktos vietos. „Lietavos“ futbolininkai penketuke laikėsi gana ilgai, tačiau sezonui artėjant prie pabaigos Jonavui klubui pradėjo tarsi trūkti kvapo, ir jie buvo priversti penktą vietą užleisti prieš sezoną bei sezono metu stipriai sudėtį keitusiam Kauno „Stumbrui“. Kauno ekipos treneris, komandos vairą perėmęs sezono pradžioje Mariano Barretto dažnai pabrėždavo, jog pagrindinis komandos tikslas yra grūdinti jaunimą ateičiai, tačiau jau kitam sezonui kelia gana ambicingus tikslus – kovą dėl vietos ketverte, o ilguoju laikotarpiu mato savo komandą kaip pajėgią mesti iššūkį potencialiai stipresnėms komandos ir kovoje dėl čempionų titulo.

A.Kisieliaus nuotr./lietava-zalgiris-03
A.Kisieliaus nuotr./lietava-zalgiris-03

Kova dėl išlikimo

Anksti paaiškėjo ir tai, jog dėl išlikimo lygoje kovoti bus priverstos dvi ekipos, kurios praeitame sezone užėmė atitinkamai penktą ir šeštą vietas – „Kauno Žalgiris“ ir Utenos „Utenis“. Abiems komandoms ypatingai sunkiai sekėsi rasti kelių prie varžovų vartų, o gynyboje pasitaikydavo nemažai grubių klaidų, už kurias varžovai negailestingai bausdavo lengvais įvarčiais.

Tiesa, uteniškių puolamasis potencialas kiek padidėjo antroje sezono pusėje, kai komandą nuomos pagrindais papildė Vilniaus „Žalgirio“ atstovas Danielis Romanovskis, įnešęs daugiau aštrumo į Utenos ekipos žaidimą. Nors ir nedidelę, tačiau vis dėlto tam tikrą Utenos klubo persvarą galima įžvelgti ir šių komandų tarpusavio akistatose – „Utenis“ iškovojo dvi pergales, kauniečiai – vieną, o dar vienos rungtynės baigėsi lygiosiomis.

Nors „Utenis“ ir sugebėjo neužimti paskutinės vietos bei išvengė tiesioginio kelialapio į žemesnį divizioną, jiems savo vertę likti A lygoje dar reikėjo įrodyti prieš antrąją vietą žemesniame šalies divizione užėmusius „Palangos“ klubo futbolininkus. Jei pirmųjų rungtynių pradžioje dar atrodė, kad uteniškiams norint išsaugoti vietą A lygoje didelių problemų nekils, tai vėliau jie tų problemų sau prisidarė patys – leido Palangos futbolininkams sumažinti deficitą iki vieno įvarčio, o antrojoje dvikovoje, kuri sniego mūšio taisyklėmis vyko Visagine, pajūrio atstovams pralaimėjo. Vis dėlto, uteniškių džiaugsmui bei palangiškių apmaudui, „Uteniui“ pakako pergalės išvykoje 3:2, ir net pralaimėjimas namie 0:1 neišsiuntė Utenos klubo į I-ąją lygą.

Rezultatyviausias – vėlai atvykęs serbas

Ilgai atkakli kova vyko ir dėl rezultatyviausio čempionato žaidėjo titulo. Šioje kovoje didžiausius vaidmenis atliko du snaiperiai – „Trakų“ ir Lietuvos rinktinės puolėjas Nerijus Valskis bei šalies čempionui „Žalgiriui“ atstovavęs Andrija Kaludjerovičius. Reikia paminėti, jog serbas debiutavo tik 15-ajame ture, tačiau tai jam nesutrukdė greitai apsiprasti su Lietuvos čempionato gynėju žaidimu bei stabiliai mušti įvarčius – jų pelnė 20, tarp kurių – ir trys hat-trickai. Galima tik spėlioti – jei šis puolėjas Lietuvoje būtų žaidęs nuo pat sezono pradžios – galbūt jis būtų pagerinęs ir praėjusio sezono rezultatyviausio žaidėjo, Marijampolės „Sūduvai“ atstovavusio, Tomo Radzinevičiaus pasiektą 28 įvarčių ribą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniaus „Žalgiriui“ – A lygos auksas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniaus „Žalgiriui“ – A lygos auksas

Beje, stabilaus ir užtikrinto puolėjo trūkumą kaip vieną pagrindinių priežasčių, neleidusių šiemet iškovoti medalių, įvardino ir Klaipėdos „Atlanto“ strategas Konstantinas Sarsanija. Prie klubo prieš sezoną prisijungęs Abdoulas Sylla nedemonstravo stabilumo, o sezonui įsibėgėjus puolėjo pozicijoje pradėjusiam žaisti Maksimui Maksimovui dažnai pritrūkdavo tikro puolėjo įgūdžių, mat 21-erių rusas buvo labiau pratęs žaisti atakuojančio saugo pozicijoje. Uostamiesčio komandos treneris ne kartą minėjo tuos pačius A.Kaludjerovičių, N.Valskį ar T.Radzinevičių kaip pavyzdžius, kaip turėtų žaisti puolėjas, tuo pačiu tarsi apgailestaudamas, jog savo ekipoje tokio aiškaus puolimo lyderio neturėjo.

Lietuvoje žaidė Prancūzijos čempionas

Lietuvoje šiemet debiutavo daug legionierių, tačiau futbolo sirgaliams turbūt labiausiai įsiminė dvi pavardės. Pirmoji – Pascalis Feindouno. Šis Gvinėjos futbolininkas, kuris savo CV turi ir Prancūzijos čempiono titulą, į Klaipėdą atvyko čempionatui tik įsibėgėjant. Deja, nuolatinės traumos bei taip ir neįgyta sportinė forma neleido jam parodyti viso savo potencialo, todėl, sužaidęs vos trejas rungtynes (per kurias aikštėje praleido vidutiniškai po 14 minučių) jis paliko Lietuvą, taip ir nenuveikęs kažko įsimintino.

Kitas kiek žinomesnis vardas – sezono pradžioje prie lygos naujokų – Jonavos „Lietavos“ – prisijungęs Savio Nsereko, kuris savo karjeros metu yra priklausęs tokiems klubams kaip „West Ham United“ ar „Fiorentina“ bei atstovavęs įvairaus amžiaus Vokietijos jaunimo rinktinėms, tačiau futbolo pasaulyje labiau pagarsėjęs, kai pamėgino suvaidinti savo paties pagrobimą

futbolo pasaulyje labiau pagarsėjęs, kai pamėgino suvaidinti savo paties pagrobimą

. Didelių stebuklų jis nerodė ir Lietuvos futbolo aikštėse, todėl po dvylikos rungtynių abipusiu sutarimu sutartis su juo buvo nutraukta. Kadangi nuo kito sezono A lygoje nebeliks legionierių limito galima spėti, jog į mūsų šalį vėl atvyks įvairiausių praeities istorijų supami žaidėjai.

Gąsdino traumos ir ligos

Kaip ir kiekvieną sezoną visi klubai vienu ar kitu metu turėjo spręsti problemas dėl žaidėjų traumų ar kitų negalavimų. Bet galima teigti, jog šiemet nuo to labiausiai kentėjo per žingsnį nuo medalių likusi Klaipėdos „Atlanto“ ekipa, iškentusi net dvi potencialiai žaidėjų karjeras galinčias pabaigti situacijas. Viename pirmųjų turų, mače su „Lietava“ sunkią traumą, kai po susidūrimo su varžovų vartininku lūžęs šonkaulis pradūrė ir plautį, patyrė uostamiesčio klubo kapitonas Andrius Bartkus. Tiesa, futbolininkas po kurio laiko grįžo į aikštę ir toliau demonstravo solidų žaidimą.

Daug rimtesnė liga pakirto šiemet vieną geriausių savo karjeros sezonų žaidusį ir Lietuvos rinktinėje debiutavusį 23-ejų metų saugą Dovydą Norvilą, kai jam vasaros pradžioje, po rungtynių buvo diagnozuota klastinga liga – viruso sukeliamas galvos apdangalų uždegimas, kitaip dar žinomas kaip meningoencefalitas. Žaidėjas kurį laiką buvo komoje, tačiau po to atsigavo bei po truputį sugrįžo į normalų gyvenimo ritmą. Tiesa, kol kas neaišku, kada futbolininkas galės žengti į aikštę, jei iš viso galės.

Trenerius keitė pusė komandų

Kaip visur, taip ir Lietuvoje trenerių pakeitimas sezono eigoje nėra svetimas reiškinys. Šiemet Lietuvoje tai padarė lygiai pusė klubų – 4 iš 8. Dar sezono pradžioje Kauno „Stumbro“ komandoje Darių Gvildį trenerio poste pakeitė portugalas Mariano Barreto, kuris ekipą atvedė į penktą turnyro lentelės vietą.

Vėliau tą patį padaryti buvo priverstas Utenos „Utenio“ klubas, kai, komandai esant čempionato dugne, Mindaugą Čepą pakeitė Olegas Boičyšinas. Jis taip pat įvykdė komandai iškeltą minimalų tikslą – išlaikė ekipą aukščiausiame šalies divizione.

Utenos klubo nuotr./Olehas Boičišinas
Utenos klubo nuotr./Olehas Boičišinas

Dar po kurio laiko panašių metodų siekiant pagerinti komandų rezultatus turėjo griebtis ir „Trakai“ su „Sūduva“. Pirmieji, po fiasko Europos Lygos atrankoje bei nesėkmingos serijos vietiniame fronte atsisveikino su Valdu Urbonu. Kurį laiką prie komandos vairo stovėjo tuometis vartininkų treneris Albertas Rybakas, tačiau vėliau buvo nuspręsta pasirašyti sutartį su nuolatiniu treneriu, kuriuo tapo ukrainietis Sergėjus Kovalecas, prieš tai darbavęsis Ukrainos jaunimo rinktinėje. Nauji vėjai atnešė pozityvo ir į „riterių“ žaidimą – komandos pasirodymai stabilizavosi, komanda grįžo į pergalių kelią bei iškovojo sidabro apdovanojimus.

Tuo tarpu Marijampolės ekipa, ilgą laiką žengusi medalių zonoje, antroje vasaros pusėje pradėjo kiek strigti, ir komandos vadovai, matydami akivaizdžiai suprastėjusią ekipos formą, nusprendė atsisveikinti su vyriausiuoju treneriu Aleksandru Veselinovičiumi bei visa jo komanda, tuo pačiu pradedant naujo stratego paieškas. Ieškojimai ilgai netruko – jau kone po savaitės buvo pristatytas naujasis treneris Vladimiras Čeburinas, su kuriuo buvo pasirašyta sutartis iki sezono pabaigos, su galimybe ją pratęsti ir kitam sezonui. Šis treneris, beje, Lietuvos futbole nėra naujokas – 2014-aisiais jis sukūrė mažą stebuklą bei atvedė Pakruojo „Kruoją“ iki antrojo Lietuvos pirmenybių laiptelio. Savo galimybes naujasis marijampoliečių strategas ėmė rodyti gana greitai – padėjo iš naujo sustyguoti komandos žaidimą bei iškopė į LFF taurės finalą, kur „Sūduva“ tik po atkaklios kovos nusileido Vilniaus „Žalgiriui“. Visas sėkmingas darbas sezono pabaigoje buvo vainikuotas trečios vietos medaliais.

Kitąmet – naujokai iš Kazlų Rūdos

Galima trumpai pažvelgti ir į tai, kas mūsų lauks kitame A lygos sezone. Pagal reglamentą – iškritusią Kauno „Kauno Žalgirio“ ekipą aukščiausiame Lietuvos futbolo divizione pakeisti turėtų šiemet I-oje lygoje nuo pat pirmo turo dominavęs bei visiškai pelnytai pirmą vietą iškovojęs Kazlų Rūdos „Šilas“ – ekipa, surinkta iš tokių patyrusių žaidėjų kaip Ričardas Beniušis ar Evaldas Grigaitis, kurie padeda tobulėti bei kelti savo žaidimo lygį ir jauniesiems Kazlų Rūdos futbolininkams.

Šio sezono pavyzdys parodė, jog naujai į aukščiausią lygą pakilusios komandos nebūtinai turi kovoti dėl išlikimo, todėl „Šilo“ futbolininkams su treneriu Gediminu Jarmalavičiumi priešakyje tai turėtų būti dar viena papildoma paskata garsinti savo ekipos miesto vardą Lietuvos futbolo pasaulyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką