Du M.Balotellio įmušti įvarčiai į Vokietijos vartus pusfinalio rungtynėse pavertė jį nacionaliniu didvyriu, nors džiaugsmą ir aptemdė pralaimėjimas Ispanijos rinktinei finaliniame susitikime.
Po rungtynių Italijos spaudoje pasirodė nemažai straipsnių, nagrinėjančių kaip M.Balotelli karjera atspindi juodaodžių italų bei imigrantų dalią šalyje, kuri apskritai atsisako kalbėti apie rasizmo problemą.
Nepaisant neretai šalyje įvykstančių rasistinių išpuolių – pernai gruodį Italiją supurtė net du žiaurūs nusikaltimai, dešiniųjų ekstremisto įvykdyta dviejų iš Senegalo kilusių gatvės prekeivių žmogžudystė Florencijoje ir romų stovyklos sudeginimas Turine – žiniasklaidoje tokios istorijos pasirodo retai.
Žiauriausi rasistiniai išpuoliai siejami su mafijos veikla šalies pietuose, kur nemažai nelegaliai iš Afrikos atvykusių svetimšalių dirba vaisių ir daržovių ūkiuose.
 |
| Mario Balotelli |
Vienas labiausiai nuskambėjusių įvykių sukrėtė Kastelvolturno miestelį netoli Neapolio 2008 metais, kai Kamoros mafija išpuolio prieš konkurencinę gaują metu nužudė šešis imigrantus iš vakarų Afrikos.
2010 metais per 50 žmonių buvo sužeisti, kai Kalabrijos mieste Rosarne po vietos jaunuolių išpuolio prieš imigrantus darbininkus kilo riaušės. Vidaus reikalų ministras Roberto Maroni, dabar vadovaujantis prieš imigraciją pasisakančiai Šiaurės Lygai, visą kaltę suvertė pernelyg švelniai kovos su nelegalia migracija politikai. Vėliau visi iš afrikiečiai darbininkai buvo išsiųsti iš miesto.
Tačiau labiausiai rasizmas bado akis futbolo stadionuose, kur M.Balotelli ir juodaodžiai jo kolegos dažnai patiria rasistinius išpuolius, nors futbolo vadovybė ir neigia, jog tai rimta problema.
Garsiausia auka
Pats M.Balotelli rasistinius išpuolius kenčią gerokai seniau nei tapo viena žinomiausių jų aukų Italijoje.
21 metų puolėjas gimė iš Ganos kilusių imigrantų šeimoje Sicilijoje ir trejų metukų atiduotas įvaikinti italų šeimai. Jis užaugo Brešos mieste – vienoje ksenofobiškosios Šiaurės Lygos tvirtovių.
Kaip ir kiti imigrantų vaikai, teisę pretenduoti į Italijos pilietybę jis gavo tik sulaukęs aštuoniolikos, o iki tol turėjo reguliariai prašyti leidimų gyventi kaip užsienietis.
„Esi priverstas stovėti nesibaigiančiose eilėse prie policijos štabo, kad gautum leidimą gyventi. Vieną kartą stovėjau kartu su mama ir man to pakako. Ji dešimtis kartų tą darė už mane. Ir tai tik viena iš lengvesnių problemų“, – pasakoja futbolininkas.
Daug didesnių problemų iškildavo futbolo aikštelėje. Tiek Italijoje, tiek Europos čempionatuose jam teko kęsti beždžioniškus grasus leidžiančių ir bananus į aikštelę mėtančių sirgalių užgauliojimus. Italijos rasistus jis, rodos, siutina daug labiau nei kiti juodaodžiai žaidėjai – būtent todėl, kad ir pats yra italas, gimęs bei augęs šioje šalyje, o ne užsienietis.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Mario Balotelli |
Kai M.Balotelli žaidė Milano „Inter“ klube, varžovų „Juventus“ sirgaliai mėgdavo skanduoti: „Juodaodžių italų nebūna.“ Kalbama, kad pereiti į „Manchester City“ klubą 2010 jį iš dalies paskatino būtent toks tėvynainių elgesys.
Pasak kritikų, Italijos valdžios noras ignoruoti problemą stabdo pastangas sistemiškai kovoti su rasizmu, kuris paaštrėjo devintajame dešimtmetyje, prasidėjus masinei imigracijai iš Afrikos, ir nuo to laiko tik stiprėja.
 |
| Italijos futbolo sirgaliai |
Iki 1990 metų imigrantai sudarė mažiau nei vieną procentą šalies gyventojų, o dabar jų yra 7.5 proc.
Organizacija „Human Rights Watch“ pernai paskelbtoje ataskaitoje teigia, kad Italija nesugebėjo imtis efektyvių priemonių užkirsti kelią rasizmo skatinamam smurtui ir nuolat neigia, kad problema apskritai egzistuoja.
Žmogaus teisių organizacija ragina šalies valdžią daug agresyviau pasmerkti rasizmo motyvuojamą smurtą ir sugriežtinti įstatymus bei daugiau dėmesio kreipti policijos pareigūnų parengimui kovoti su problema.
Pasak ataskaitos autorės Judith Sunderland, nuo pernai metų didelės pažangos nepasiekta, nors pastebėtas „ksenofobinio diskurso sumažėjimas“ po pernai lapkričio, kai pasitraukė Silvio Berlusconi vyriausybė, o korupcijos skandalas vos nesužlugdė jo sąjungininkės Šiaurės Lygos.
Italija rasizmo futbole atžvilgiu dabar yra tokioje pačioje padėtyje, kokioje Anglija buvo aštuntajame dešimtmetyje, kada jos stadionai taip pat skambėdavo nuo beždžioniškų garsų ir mėtomų bananų žievių
Pokyčių nedaug
„Human Rights Watch“ analitikė sako, kad S.Berlusconi pakeitusio Mario Monti vyriausybė mažai ką padarė, kad padėtis pasikeistų.
„Kova su rasizmu nėra prioritetas M.Monti vyriausybei, kuri labiausiai rūpinasi ekonomikos krize“, – apgailestauja J.Sunderland.
„Vykdoma politika yra trumparegiška ir visiškai neskiria dėmesio prevencijai ir integracijai, – sako su rasizmu sporte kovojančios organizacijos UISP pareigūnas Carlo Balestri. – Jie ima šį tą daryti, bet visada sunkiai ir vėluodami, nes politika Italijoje visada tik reaguoja į artimiausias problemas, tačiau niekada neplanuoja vidutiniam ar ilgalaikiam laikotarpiui.“
Nors šalį periodiškai supurto ypač žiaurūs rasistiniai išpuoliai, labiausiai stebina kasdien beatodairiškai vartojami rasistiniai žodžiai, kurie kitose šalyse jau seniai išgyvendinti.
„Ima siaubas, išgirdus, kokie politiškai nekorektiški gali būti kasdieniai italų pokalbiai. Nuostabu, ką žmonės pasako nesusimąstydami ir nejausdami jokios atsakomybės“, – stebisi J.Sunderland.
Laikraštis „Gazetta dello Sport“ išspausdino gana nenuoširdžiai skambantį atsiprašymą, kai pasipiktinimo sulaukė jame Europos čempionato metu išspausdinta karikatūra, vaizduojanti M.Balotelli kaip King Kongą, užsilipusį ant Londono Big Beno ir atmušinėjantį kamuolius.
Futbolas, nacionalinis Italijos sportas, dažnai kaip veidrodis atspindi visas šalies silpnybes ir privalumus. Tokiais žodžiais iš čempionato grįžtančius futbolininkus pasitiko prezidentas Giorgio Napoletano.
„Jūs pasiekėte neįtikėtinų rezultatų, bet dar reikia pasistengti, kad įvyktų esminis atsinaujinimas... bet aš kalbu apie Italiją ar apie futbolą? Argumentai labai panašūs abiems.“
Kaip ir ne kartą praeityje, taip ir į šiųmetinį čempionatą Italijos rinktinė vyko nepuoselėdama didelių vilčių, ypač po fiasko 2010-ųjų pasaulio čempionate ir po garsiai nuskambėjusių sukčiavimo skandalų.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mario Balotelli sėkmės atvejis išjudino kovą su rasizmu Italijoje |
Netobulas pavyzdys
Nors daug vilčių dedama į tai, kad tokios įžymybės kaip M.Balotelli gali padėti pakeisti visuomenės nusistatymus, kiti jį vertina gana santūriai.
„Akivaizdu, tai ilgas procesas. Nemanau, kad milžiniški pokyčiai įvyks pernakt“, – sako futbolo istorikas iš Amerikos universiteto Romoje Simonas Martinas.
Jo manymu, Italija rasizmo futbole atžvilgiu dabar yra tokioje pačioje padėtyje, kokioje Anglija buvo aštuntajame dešimtmetyje, kada jos stadionai taip pat skambėdavo nuo beždžioniškų garsų ir mėtomų bananų žievių. Tačiau ryžtingi futbolo vadovų veiksmai ir juododžių žaidėjų pastangos beveik išnaikino problemą Anglijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse.
„Tam reikia pionierių, tačiau M.Balotelli gali padaryti daugiau įtakos nei bet kas kitas anais laikais Anglijoje, nes jis toks velniškai geras žaidėjas“, – sako S.Martinas. Vis dėlto jis kritikuoja Italijos futbolo federaciją, kuri atsisako griežčiau bausti klubus, kurių sirgaliai nesibaido rasistinių išpuolių.
 |
| Mario Balotelli Italijos rinktinėje |
C.Balestri ir UISP sako, kad M.Balotelli greičiausiai nėra geriausias pavyzdys, nes garsėja pleibojaus reputacija ir keistais poelgiais – pavyzdžiui, kartą jis padegė savo namą Anglijoje fejerverkais.
„M.Balotelli yra gana išlepintas. Jis gana sunkiai valdo liežuvį, todėl galbūt nėra geriausias sektinas pavyzdys“, – sako jis, pridurdamas, kad kiti juodaodžiai Italijos futbolininkai būtų geresni kampanijos prieš rasizmą sąjungininkai.
Vis dėlto abejonių dėl jo šlovės nekyla – M.Balotelli veidas šiuo metu puošia daugybės Italijos žurnalų viršelius.
Jo asmeninė istorija galėtų nepaprastai pasitarnauti kampanijai, siekiančiai pakeisti įstatymus, kad imigrantų vaikai neturėtų laukti 18 metų, prieš gaudami teisę siekti pilietybės.
„Žvelgdamas į Mario tarsi žvelgi į visus nebaltaodžius vaikus, lankančius mūsų darželius, mokyklas, baseinus ir futbolo treniruotes ir teprašančius juos teisiškai pripažinti italais“, – sako laikraščio „La Repubblica“ žurnalistas Maurizio Crosetti.
„Galbūt nuo šiandien jiems bus šiek tiek mažiau sunku.“
