Šioje priešpriešoje futbolas niekada nesibaigdavo nuaidėjus paskutiniam teisėjo švilpukui. Jis persikeldavo į laikraščių antraštes, politikų kalbas, žmonių atmintį ir naujas kartas, paveldėdavusias nuoskaudas, kurių pačios nebuvo patyrusios.
Antonio Rattinas mirė likus vos keturioms dienoms iki naujo šios priešpriešos skyriaus.
Jo pėdsakas Argentinos ir Anglijos futbolo istorijoje yra toks pat ryškus kaip Diego Maradonos ranka, Davido Beckhamo mostas koja ar šaltas Diego Simeone žvilgsnis.
Buvusiam Argentinos kapitonui buvo 89-eri. Jis mirė praėjusį šeštadienį – tą pačią dieną, kai Argentinos rinktinė dar tik skynėsi kelią į pasaulio čempionato pusfinalį. Praėjus kelioms valandoms paaiškėjo ir varžovas – Anglija.
Kartais futbolas pernelyg mėgsta simbolius, kad juos būtų galima laikyti atsitiktinumais.
1966-aisiais A.Rattinas paliko „Wembley“ aikštę atsisakydamas suprasti vokiečio teisėjo sprendimą. 2026-aisiais jo vardas sugrįžo prieš pat naują Argentinos ir Anglijos susitikimą – pirmąjį nuo 2005 metų ir pirmąjį pasaulio čempionate nuo 2002-ųjų.
Trečiadienį pirmą kartą šiame klasikiniame siužete pasirodys ir Lionelis Messi. Argentinos kapitonui jau 39-eri, bet per beveik du dešimtmečius rinktinėje jis taip ir nėra žaidęs prieš Angliją.
Filosofijų sankirta
Argentina ir Anglija nėra kaimynės. Jų neskiria upė, kalnų grandinė ar pasienio punktas, prie kurio prieš rungtynes būtų galima sukrauti policijos užtvaras.
Jos yra skirtinguose žemynuose, beveik 11 tūkst. kilometrų atstumu viena nuo kitos. Per visą istoriją abi rinktinės iki šio pasaulio čempionato buvo susitikusios tik keturiolika kartų. Brazilija ir Argentina tiek dvikovų kartais surenka per vieną dešimtmetį.
Tačiau didžiosios futbolo priešpriešos matuojamos ne rungtynių kiekiu, o tuo, kas jose nutinka.
Argentina ir Anglija aikštėje yra palikusios viską, iš ko konstruojama futbolo mitologija: vienas prieštaringiausių pašalinimų pasaulio čempionatų istorijoje, konvencinis karas Pietų Atlante, garsiausias įvartis ranka, vienas gražiausių smūgių koja, dramatiška baudinių serija, jaunos žvaigždės nuopuolis ir po ketverių metų įvykęs nuodėmės išpirkimas.
Argentina ir Anglija – tai ne tik dvi pasaulio futbolo galybės. Tai ir dvi absoliučiai skirtingos žaidimo sampratos.
Anglai futbolą ilgai laikė savo išradimu – tvarkingu, taisyklėmis apibrėžtu ir į pasaulį eksportuotu žaidimu.
Argentiniečiai jį perėmė ir pavertė kultūra, kurioje pergudrauti varžovą kartais laikoma ne mažesniu menu nei jį apžaisti.
Anglijoje taisyklė yra linija, kurios negalima peržengti (jei tai nėra kabelio linija). Argentinoje ši linija neretai atsimuša į klausimą, ar teisėjas pamatė, kad ją peržengei.
Todėl šių rinktinių susitikimai beveik niekada nebūna tik taktinės schemos, perdavimai ir smūgiai. Kiekviena nauja dvikova atrodo lyg dar vienas teismo posėdis byloje, kurios nė viena pusė neketina užverti.
Diena, kai futbolui prireikė šviesoforo
Iki 1966-ųjų tarp Argentinos ir Anglijos jau buvo futbolinės trinties. Anglai laimėjo pirmąjį tarpusavio mačą 1951 metais, 1962-ųjų pasaulio čempionate įveikė argentiniečius 3:1, o po dvejų metų Argentina atsakė pergale Brazilijoje vykusiame Tautų taurės turnyre.
Tačiau tikroji priešprieša gimė 1966-aisiais liepos 23 dieną „Wembley“ stadione.
Abi šias rinktinės suvedė Anglijoje vykusio pasaulio čempionato ketvirtfinalis. Tai buvo kieta, nervinga ir vis labiau kaistanti dvikova, kurioje futbolas pamažu traukėsi į šalį, užleisdamas vietą gestams ir ginčams.
35-ąją minutę vokietis teisėjas Rudolfas Kreitleinas pašalino Argentinos kapitoną Antonio Rattiną už nepasitekinimą, protestus, arba kaip jis vėliau įvardijo „žodinį smurtą“.
Šiais laikais užtektų iš kišenės ištraukti raudoną kortelę. Tačiau 1966-aisiais kortelių futbole dar nebuvo.
R.Kreitleinas nekalbėjo ispaniškai. A.Rattinas nekalbėjo vokiškai. Vienas rodė, kad futbolininkas turi palikti aikštę, kitas reikalavo vertėjo ir tvirtino nesuprantantis, už ką yra išvaromas. Jų pokalbis priminė dviejų įsiutusių žmonių ginčą per storą stiklą.
Augalotas Argentinos kapitonas atsisakė išeiti. Žaidimas sustojo beveik dešimčiai minučių.
Galiausiai A.Rattinas, lydimas dviejų uniformuotų policininkų ir savo komandos trenerio, iš lėto patraukė rūbinės link, tačiau pasitraukimą pavertė mažu politinio teatro spektakliu.
Jis sugniaužė Anglijos vėliavos raštais papuoštą gairelę (tais laikais vėliavėlės buvo ne tik aikštės kampuose, bet ir ties vidurio linija - aut.past.), o tada atsisėdo ant raudono kilimo, skirto karalienei Elžbietai II.
Po daugelio metų A.Rattinas pasakojo, kad kilimas buvęs labai gražus.
„Galiuosi tik dėl to, jog čiupau tą vėliavėlę, bet nieko daugiau“, – po daugybės metų yra prisipažinęs futbolininkas.
Anglija rungtynes laimėjo 1:0. 77-ąją minutę Geoffas Hurstas galva įmušė vienintelį įvartį ir nuvedė šeimininkus į pusfinalį.
Po savaitės anglai tame pačiame stadione pirmą ir iki šiol vienintelį kartą tapo pasaulio čempionais, tačiau ir finale neišvengė ginčų. Vieną kontroversiškiausių įvarčių futbolo istorijoje įskaitė šoninis arbitras Tofikas Bachramovas, nusprendęs, kad nuo skersinio atšokęs kamuolys kirto vartų liniją, nors kaip parodė kartojimai nusileido ant linijos, o ne už jos. T.Bachramovas vėliau prisipažino, kad epizodo tiksliai nematė, tačiau vokiečių vartininko Hanso Tilkowskio veidas jam pasirodė pernelyg „išsigandęs“.
Argentinoje šios ketvirtfinalio rungtynės virto nacionaline nuoskauda.
Anglijos treneris Alfas Ramsey po mačo neleido savo žaidėjams apsikeisti marškinėliais su argentiniečiais, o varžovų elgesį vadino „gyvulišku“.
Anglams tai buvo nešvariai žaidusios komandos sutramdymas. Argentiniečiams – dar vienas įrodymas, kad europiečiai juos laiko ne tik prastesniais futbolininkais, bet ir žemesnės kultūros žmonėmis.
Į Buenos Aires rinktinė grįžo kaip „moralinė čempionė“. Pralaimėjimas buvo pavadintas apiplėšimu, o A.Rattinas Argentinoje tapo žmogumi, kuris „Wembley“ stadione atsisakė nusilenkti šeimininkams.
Šis chaosas visiems laikams pakeitė ir patį futbolą.
Rungtynes stebėjęs FIFA teisėjų komiteto vadovas Kenas Astonas suprato, kad arbitrų sprendimus būtina perteikti kalba, kurią suprastų visi. Važiuodamas Londono gatvėmis jis pažvelgė į šviesoforą: geltona reiškia įspėjimą, raudona – sustojimą.
Po ketverių metų pasaulio čempionate jau buvo naudojamos geltonos ir raudonos kortelės.
Taip dvikova, kurioje du susipykę vyrai nesuprato nė vieno vienas kitam pasakyto žodžio, padovanojo futbolui universaliausią jo kalbą.
Neužgijusi žaizda
Jeigu viskas būtų pasibaigę 1966-aisiais, Argentina ir Anglija veikiausiai būtų likusios dviem viena kitos nemėgstančiomis futbolo rinktinėmis.
Tačiau 1982 metais tarp šių šalių prasidėjo konvencinis karas.
