Sekite 15min GoogleBalandžio 2 dieną Argentinos pajėgos užėmė apie 500 km nuo savo krantų esančių Folklandų salas, Argentinoje vadinamas Malvinų salomis.
Karinė chunta Buenos Airėse tikėjosi, kad istorinės teritorijos susigrąžinimas sustiprins braškančią valdžią ir suvienys ekonominių bei politinių problemų išvargintą visuomenę.
Didžioji Britanija į Pietų Atlantą pasiuntė karinį laivyną.
Karas truko 74 dienas. Jame žuvo 649 argentiniečiai, 255 britai ir trys salų gyventojai. Birželio 14-ąją Argentinos pajėgos pasidavė, o netrukus žlugo ir šalį valdžiusi Leopoldo Galtieri karinė diktatūra.
Salos liko Didžiosios Britanijos kontroliuojama užjūrio teritorija, tačiau Argentina savo pretenzijų neatsisakė.
Praėjus ketveriems metams po karo, Argentina ir Anglija susitiko Meksikos pasaulio čempionato ketvirtfinalyje.
Prieš dvikovą abi stovyklos kartojo, kad tai bus tik futbolas.
Tačiau...
Argentinos futbolininkai pažinojo į karą išsiųstus jaunuolius. Dalis jų buvo menkai parengti šauktiniai, kovoję atšiauriomis sąlygomis ir grįžę į šalį, kuri mėgino kuo greičiau pamiršti savo pralaimėjimą.
Anglijoje karas stiprino Margaret Thatcher vyriausybę ir buvo prisimenamas kaip ryžtingai laimėta kampanija. Argentinoje Malvinai tapo iki šiol neužgijusia žaizda.
Diego Maradona vėliau pripažins, kad pergalė prieš Angliją buvo suvokiama kaip simbolinis kerštas už karą.
Prieš rungtynes futbolininkai kartojo, kad sportas su Malvinų istorija niekaip nesusijęs, tačiau žengus į aikštę ši riba kaipmat išsitrynė.
Dievo ranka ir šimtmečio įvartis
1986 metų birželio 22-ąją Meksiko „Azteca“ stadione pasaulis išvydo dvi Diego Maradonos puses.
Pirmiausia – apsukruolį.
51-ąją minutę aukštai link Anglijos vartų pakilusį kamuolį mėgino pasiekti 165 centimetrų ūgio D.Maradona ir dvidešimčia centimetrų aukštesnis vartininkas Peteris Shiltonas.
Argentinietis suprato, kad dvikovos veikiausiai nelaimės.
Todėl iškėlė kairę ranką.
Kamuolys nuo jos įskriejo į vartus. Tunisietis teisėjas Ali Bin Nasseras žaidimo ranka nepastebėjo, o D.Maradona iš karto nubėgo švęsti, kartu ragindamas prisidėti ir kiek sutrikusius komandos draugus.
Kuo daugiau argentiniečių elgėsi taip, tarsi įvartis būtų teisėtas, tuo sunkiau teisėjui buvo tuo abejoti.
Po rungtynių D.Maradona sugrumuliavo frazę, kurios futbolas niekada nepamiršo: kamuolį esą palietė šiek tiek su galva ir šiek tiek su... Dievo ranka.
Anglijoje interpretacija buvo paprasta – sukčiavimas.
Argentinoje – viveza criolla: gebėjimas pergudrauti galingesnį, pasinaudoti akimirka, įvykdyti mažą nusikaltimą taip elegantiškai, kad jis tampa tautosaka.
Po keturių minučių tas pats velniūkštis dešimtu numeriu pasirūpino, kad visas jo genialumas negalėtų būti sutrauktas vien į apgaulę.
D.Maradona gavo kamuolį savo aikštės pusėje, apsisuko nuo dviejų varžovų ir pasileido pirmyn. Vienas po kito liko Peteris Beardsley, Peteris Reidas, Terry Butcheris, Terry Fenwickas ir iš vartų išėjęs P.Shiltonas.
Visa ši stebuklinga kelionė truko vienuolika sekundžių.
Per jas D.Maradona perskrodė daugiau nei pusę aikštės ir įmušė įvartį, vėliau išrinktą gražiausiu XX amžiaus pasaulio čempionatų įvarčiu.
Tai buvo beveik tobulas futbolo paradoksas: tas pats žmogus per kelias minutes įmušė turbūt nesąžiningiausią ir turbūt gražiausią įvarčius pasaulio čempionatų istorijoje.
Pirmasis įvartis anglams paliko apiplėšimo jausmą. Antrasis atėmė galimybę visą pralaimėjimą aiškinti vien apgaule.
„Tai amžinai liks mūsų širdyse. Tai buvo tiesiog nuostabus įvartis. Kiekvienas, kuris myli futbolą, šią akimirką prisimena tik iš geriausios pusės. Sutapimas, kad taip įvyko rungtynėse su Anglija. Manau, kad jei tai būtų buvę rungtynės su bet kuria kita komanda, įvartis būtų buvęs lygiai toks pat gražus“, – į 40 metų prisiminimus rungtynių su Anglija išvakarėse leido dabartinis Argentinos treneris Lionelis Scaloni.
Gary Linekeris vėliau sušvelnino skirtumą, tačiau Argentina laimėjo 2:1, o po savaitės iškėlė pasaulio taurę.
Anglijai liko pyktis dėl rankos. Argentinai – įsitikinimas, kad D.Maradona ne tik įveikė vienuolika futbolininkų, bet ir kelioms minutėms pakeitė istorijos santykį tarp dviejų valstybių.
Argentinoje tai buvo revanšas už Malvinų salas.
„Dešimt liūtų“ ir vienas kvailys
1998 metais Folklandų karo patrankos jau seniai buvo nutilusios, o diplomatiniai santykiai atkurti, tačiau pasaulio čempionato aštuntfinalyje Sen Etjene pakako kelių minučių suprasti, kad Argentina ir Anglija jau niekada nebus tik paprastas turnyro mačas.
Gabrielis Batistuta įmušė baudinį. Alanas Sheareris atsakė tuo pačiu. Tada aštuoniolikmetis Michaelas Owenas kone nuo aikštės vidurio prasiveržė per visą Argentinos gynybą ir pelnė vieną gražiausių Anglijos rinktinės įvarčių istorijoje.
Prieš pertrauką Javieras Zanetti po gudriai įžaistos standartinės situacijos išlygino rezultatą – 2:2.
O tada atėjo Davido Beckhamo akimirka.
Vos prasidėjus antrajam kėliniui Diego Simeone šiurkščiai sustabdė anglą. Abu parkrito. D.Beckhamas gulėdamas kilstelėjo koją atgal ir kliudė mėginantį pakilti argentinietį.
Smūgis nebuvo stiprus.
Tačiau D.Simeone žinojo, ką daryti.
Danas teisėjas Kimas Miltonas Nielsenas ryžtingai išsitraukė raudoną kortelę.
D.Beckhamui buvo 23-eji. Jis iš aikštės išėjo ne kaip viena didžiausių naujosios Anglijos kartos vilčių, o kaip žmogus, kurį tauta netrukus paskelbs kaltu dėl visos rinktinės nelaimės.
Anglija, likusi su dešimt žaidėjų, atsilaikė. Solo Campbello įvartis nebuvo įskaitytas dėl pražangos prieš vartininką Carlosą Roa, o baudinių serijoje argentinietis atrėmė Paulo Ince’o ir Davido Batty smūgius.
Argentina laimėjo seriją 4:3.
D.Simeone vėliau pripažino pasinaudojęs situacija. D.Beckhamas jį kliudė, tačiau argentinietis padarė viską, kad teisėjui kontaktas atrodytų kuo stipresnis.
Tai buvo dar vienas dviejų futbolo filosofijų susidūrimas. Anglijoje D.Simeone tapo apgaviku. Argentinoje – profesionalu, kuris pajuto varžovo silpnumą ir išnaudojo tai savo komandai.
D.Beckhamui prasidėjo sunkiausias karjeros laikotarpis.
Anglijos laikraščiai jį vadino išdaviku ir kvailiu, jo atvaizdas buvo spausdinamas ant smiginio taikinių ir kariamos futbolininką vaizduojančios iškamšos.
Argentina dar kartą žengė toliau. Anglija vėl liko su nuoskauda ir „atpirkimo ožiu“.
Nuodėmės išpirkimas
Po ketverių metų komandos susitiko dar kartą.
2002-ųjų pasaulio čempionate D.Beckhamas jau buvo nebe išsigandęs jaunuolis, nulenkęs galvą Sen Etjeno stadiono koridoriuose.
Jis buvo Anglijos kapitonas, numeris septyni, aplink kurį rinktinė kūrė savo tapatybę.
Prieš pat pertrauką M.Owenas uždirbo baudinį.
Prie kamuolio stojo D.Beckhamas.
Kitoje aikštės pusėje buvo D.Simeone – žmogus, nuo kurio vaidybos prieš ketverius metus prasidėjo sunkiausia D.Beckhamo karjeros atkarpa. Vartuose stovėjo Pablo Cavallero, tačiau anglas iš esmės smūgiavo ne jam.
Jis smūgiavo už 1998-uosius.
Pažeme pasiųstas kamuolys suspurdėjo tinkle, o D.Beckhamas vienu smūgiu pataikė ne tik į Argentinos vartus, bet ir į ketverius metus jį persekiojusį košmarą. Anglija laimėjo 1:0, o jos kapitono baudinys tapo ir asmeniniu nuodėmės išpirkimu, ir simboliniu atsaku varžovams.
Argentina po lygiųjų su Švedija neišėjo iš grupės ir jos pasaulio čempionatas baigėsi gerokai anksčiau, nei buvo tikėtasi.
Vienas tikslus baudinys nereabilitavo raudonos kortelės, tačiau dar kartą parodė, kad futbolas mėgsta gražias istorijas – kur nuopuolis turi turėti sugrįžimą, kaltė – išpirkimą, o blogietis – progą vėl tapti didvyriu.
D.Beckhamas savo progą gavo prieš tą pačią komandą, kuri jį ir buvo pasiuntusi į dugną.
Dvidešimt metų tylos
Pastarąjį kartą šios rinktinės susitiko 2005-ųjų lapkritį Ženevoje. Anglija draugiškas rungtynes laimėjo 3:2 – Wayne’as Rooney įmušė kartą, o Michaelas Owenas pačioje pabaigoje pasižymėjo dukart.
Argentinos sudėtyje jau buvo jaunas Lionelis Messi, tačiau aikštėje jis nepasirodė. Puolėjas atliko diskvalifikaciją po raudonos kortelės, gautos debiutinėse savo rungtynėse su Vengrija.
Po to Argentinos ir Anglijos keliai ilgam išsiskyrė – priešprieša liko gyva atmintyje, tačiau iš futbolo kalendoriaus dingo daugiau nei dviem dešimtmečiams.
L.Messi žaidė prieš Braziliją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Nyderlandus ir beveik visas kitas futbolo galybes. Jis ne kartą draskė anglų klubus Čempionų lygoje, bet taip ir nesutiko pačios Anglijos rinktinės.
Iki šiol.
Trečiadienį Atlantoje jis įžengs į priešpriešą, kuri ilgą laiką priklausė D.Maradonai, A.Rattinui, D.Beckhamui ir D.Simeone.
Ir visgi L.Messi yra kitoks Argentinos didvyris.
D.Maradona žaidė taip, tarsi kiekvienose rungtynėse turėtų ne tik nugalėti varžovą, bet ir atsiskaityti su pasauliu. L.Messi didžiąją karjeros dalį atrodė lyg žmogus, mėginantis nuo pasaulio triukšmo pasislėpti su kamuoliu prie kairės kojos.
Tačiau net ir jam nepavyks atsiriboti nuo praeities, kuri šią dvikovą lydi jau kelis dešimtmečius.
Tik futbolas?
Argentinos treneris Lionelis Scaloni po pergalės ketvirtfinalyje prieš Šveicariją pamėgino užbėgti įvykiams už akių ir pristabdyti istorijos mašiną.
„Tai bus futbolo rungtynės, ir tiek“, – aiškino jis.
Visgi jo auklėtinis Jose Lopezas kalbėjo kitaip. Pasak puolėjo, šiame susitikime yra daug istorijos, daug skausmo ir daugybė dalykų, likusių už aikštės ribų.
Abu jie teisūs.
Trečiadienį nebus iš naujo sprendžiamas Folklandų salų likimas. Dabartiniai futbolininkai nėra atsakingi nei už 1966-ųjų teisėjo sprendimus, nei už 1982-ųjų politikų įsakymus.
Jude’as Bellinghamas dar nebuvo gimęs, kai D.Beckhamas gavo raudoną kortelę. Julianas Alvarezas D.Maradonos šou „Azteca“ stadione pažįsta tik iš vaizdo įrašų.
Tačiau šis sportas niekada negyveno tik dabartyje.
Kiekviena rinktinė į aikštę atsineša savo senus randus, net jei dabartiniai žaidėjai jų patys nepatyrė. Visi anglai žino, ką jų šalyje reiškia „Dievo ranka“.
Visi argentiniečiai žino, kodėl A.Rattinas atsisėdo ant karalienės kilimo.
„Mes žinome, kokią svarbą istorija turi Argentinos kultūroje. Tai jiems visada prideda papildomos motyvacijos. Tai visiškai suprantama, bet mums tai bus tik futbolo rungtynės“, – aistras prieš trečiadienio akistatą ramino ir Anglijos rinktinės strategas Thomasas Tuchelis.
Iki šiol pasaulio čempionatuose šios komandos susitiko penkis kartus. Anglija laimėjo tris, Argentina – vieną, dar vienas susitikimas baigėsi lygiosiomis ir argentiniečių pergale baudinių serijoje.
Tačiau istoriniai skaičiai čia beveik nieko nepaaiškina.
Jie nepasako, kaip ilgai A.Rattinas nenorėjo palikti „Wembley“. Neparodo D.Maradonos kumščio virš P.Shiltono galvos. Neprimena D.Beckhamo veido, kai prieš jį sužibo raudona kortelė.
L.Scaloni gali vadinti tai tik futbolu, bet šioje priešpriešoje žodžio „tik“ niekada nebuvo.
