„Barca“ užknisa juodai
Susierzinimas dėl visuotino žavėjimosi „Barca“ pasiekė apogėjų. Mėgaukitės juo tol, kol galite, nes jų laikas galų gale baigsis.
Kai futbolo sezonas artėja prie pabaigos, ateina vienos iš didžiausių futbolo komandų laikas. Šie hobitai iš Katalonijos vėl atvyksta prie Temzės, kad eilinį kartą apakintų Angliją geometriškai tiksliais nėriniais. Šį kartą atėjo „Chelsea“ eilė. Jie, kaip ir kitos komandos, bėgios ratais mėgindami nors trumpam gauti kamuolį – tam, kad vėl jo tuoj pat netektų.
Mes vėl tapsime liudininkais, kaip žiba savo karjeros viršūnę pasiekę kamuolio stebukladariai. Jų kartos žaidėjų didybę sunku įvertinti, tačiau yra nenuginčijamas faktas: "Barcelona" – labiausiai erzinanti komanda futbolo istorijoje.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lionelis Messi ir Adriano treniruotėje prieš trečiadienio rungtynes |
Žinoma, nepatenkintų "Barcelona" buvo ir anksčiau. Ši komanda visada erzino "normalius" fanus ir palaikomas ekipas. Taip galiu tvirtinti aš, žmogus, kurį "Barca" erzino dar XX amžiuje. Tada ji dar nebuvo tapusi madinga, "super" ir "mainstream".
Mane erzino ne jos žaidėjų meistriškumas, o "Barcos” propaguojamos vertybės, pavydėtini jų marketingo nuopelnai, mokėjimas pristatyti savo klubą. Vienas jų įvaizdis – Katalonijai, kitas – likusiam pasauliui. Ir abu įvaizdžiai pašėlusiai patrauklūs.
"Mes – ne Imperija, Mes – kitokie", – skelbia Katalonijos klubas. – "Mes neturime reklaminių užrašų ant marškinėlių. Didžiąją mūsų komandos dalį sudaro mūsų pačių išsiauginti žaidėjai. Mes – geriausi".
Atkreipkite dėmesį – ne geresni už kitus, ne. Tiesiog, geriausi. Tiesiog, KITOKIE. Ir aikštėje, ir už jos ribų.
Labdara, nacionalinis pasididžiavimas, humanizmo idėjos, nekomercija, tolerancija… Futbolo magija… Tai – Jie. Už Katalonijos ribų "Barcelona" pristatoma kaip super elitinis futbolo ženklas. Kaip iPhone tarp kitų gamintojų žaisliukų. Jie – kaip aparatas su daugybe programų ir platininiu korpusu šalia masinės produkcijos gaminių eiliniam vartotojui.
Kartais galima pajusti, kad "Barcelona" virusas užkrėtė net tuos, kuriems futbolas apskritai nerūpi.
Kai kurios komandos gali žaisti kaip "Barca". Bet tik kartą per metus. Ir tik 5 arba 10 sekundžių. "Barcelona" žaidžia taip, kaip "Barcelona" žaidžia visada. Jie – kaip 7-osios serijos BMW: aukščiausios kokybės medžiagos ir nepriekaištinga surinkimo kokybė, visų detalių darbas be jokių sutrikimų.
"Barcelona" kiekvieną kartą demonstruoja futbolo žaidimo idealą. Nereikia tikėjimo, vilties ar meilės. Jie – kaip religija, kur stebuklai liejasi vienas po kito ir nesenka. Pas juos numirėliai atgimsta, invalidai meta tolyn ramentus ir stebuklingai pagyja, o dar dažniau iš niekur išdygsta naujos dievybės.
Visuotinio sąmokslo produktas
Nenoriu polemizuoti, kokia gera "Barca" (tai, be abejo, jos era – ji nuostabi iki nepadorumo). Nedrįskite manyti, kad "Barcai" tiesiog "sekasi". Arba, kad ji – UEFA numylėtinė ir kažkokių Iliminatų ar Opus Dei sąmokslo prieš pasaulinį futbolą produktas. Tai neteisinga.
Tiesiog, dabartinio futbolo dėsniai, o ne teisėjai yra palankūs "Barcai". Įsigaliojus televizijos transliacijoms bei jų pinigams "mass media" vis labiau ima diktuoti savo valią.
Kaip tik "Barca" yra patraukliausiai atrodanti ir vaizdingiausią žaidimą televizoriaus ekrane demonstruojanti komanda. Jos žaidėjų iki blizgesio nušlifuota technika, jų žaibiški perdavimai vienu lietimu, ilgos jų kombinacijos ir išoriškas žaidėjų trapumas, kuris kompensuojamas greičiu, reakcija, technika ir virtuozišku kamuolio valdymu yra būtent tai, ko labiausiai reikia žiūrovams.
"Barcelona” – gryniausi nekontaktinio futbolo atstovai. Žiūrovai televizorių ekranuose nori matyti ne kovą, o žaidimą. Mokantys už transliacijas žiūrovai nori matyti tokį futbolą, kokį žaidžia "Barca".
"Barcai" tenka nuolatos kovoti su varžovais, kurie negali jai prilygti virtuozišku kamuolio valdymu ir susižaidimu, todėl stato prieš ją pylimus iš smėlio maišų ir renčia barikadas. Kitos, net pačios meistriškiausios komandos, prieš "Barcą" atrodo kaip nevikrių zombių orda, kuri apimta panikos iš paskutiniųjų gina savo urvą.
"Barcelona" jau laimėjo šį mūšį. Jos demonstruojamas futbolas ir turi būti toks, kokį nori matyti žmonės. Jie pasiryžę mokėti už būtent tokį futbolą, o kitos komandos turės lygiuotis į "Barcą". Sirgaliai pavargo nuo kovos ir grumtynių aikštėje. Jie nori lengvo, žaismingo, gražaus žaidimo.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rngtynių akimirka |
Jeigu ir yra koks nors sąmokslas, tai jis ne slaptas, o visiškai atviras ir palaikomas ne paslaptingų jėgų, o pačių paprasčiausių žmonių.
Prieš "Barcą" – išmirštanti rūšis
Iki šiol nė viena komanda per visą istorija taip neišsiskyrė iš kitų. Elitinės komandos niekada nebuvo taip supanašėjusios, kaip mūsų amžiuje. Geografinių skirtumų neliko, treneriai dirba panašiai, į telitinius klubus surenkami tik geriausi žaidėjai. Jie yra pasiekę aukščiausią meistriškumą, jie nuolat palaiko aukščiausią fizinę formą. Jie mažai skiriasi vieni nuo kitų.
O dabar palyginkite tuos "kitus" su "Barcelona". Kad ir dabartinius jų varžovus iš Londono "Chelsea". Tai pasenusi, nuolat pertvarkymų, skandalų ir trenerių kaitos purtoma komanda. Ji – tipinis įvairaus plauko žaidėjų rinkinys. Tai komanda, kurioje vienas jos lyderių, Frankas Lampardas, praktiškai stovi aikštėje nejudėdamas kaip dviejų durų spinta. Nereikalingas baldas, tačiau padovanotas tolimo giminaičio, tad juo atsikratyti nevalia. Ši nejudri spinta iš brangaus raudonmedžio, tad yra komandos simbolis, kurio liesti nevalia.
Arba Didier Drogba: kuo toliau, tuo labiau jis primena buivolą, kuris labiau mėgsta drybsoti purvynės baloje, nei bėgioti ir ieškoti maisto. Na, ir trečiasis simbolis – Johnas Terry… Jis nuolat vėluoja grįžti ir labiausiai įsimena mosikavimu rankomis, o jo gestai reiškia, kad kažkas turi uždengti jo paliktą skylę. Tačiau jis – lyderis. Jis turi žaisti…
Pažiūrėjus į šiuos tipiškus angliško stiliaus žaidėjus apima gailestis. Jie – mirštanti rūšis. Jie panašūs į nenuovokų kaimietį intelektualų kompanijoje, kurioje visi juokiasi iš lotynų kalba pasakyto anekdoto. Kai visi juokiasi, tas kaimietis nesupranta iš ko.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Frankas Lampardas |
"Chelsea" per keletą metų nepasikeitė. Dabar skirtumai bus dar ryškesni, nes "Barcelona" dar sustiprėjo, tapo dar labiau erzinančia.
Skirtumai tarp jos ir "kitų" bus dar ryškesni ir labiau erzinantys suvokiant katalonų varžovų beviltiškumą.
"Barcelona" dar užknis
Atrodė, kad šiemet "Barca" pagaliau nustos mus erzinusi. Pasigirdo kalbos apie skolas, apie valdymo trūkumus. Madrido "Real" Ispanijos čempionate nustūmė amžinus hegemonus į antrąją vietą.
Kartais, ypač išvykų rungtynėse, pasireiškia motyvacijos stoka. Jie, galbūt, jau persisotino pergalėmis. Jų variklis Xavi sensta ir nuolat kamuojamas chroniškų Achilo sausgyslės uždegimų būna priverstas skaičiuoti kiekvieną aikštėje praleidžiamą minutę. Jie, pasiekę viršūnę, galbūt jau niekada nebeturės antrojo Lionelio Messi. Gal netrukus pasirodys, kad ši "Barcelona" tebuvo atsitiktinumų derinys, kai vienu metu vienoje komandoje susirinko idealiai vienas kitam tinkantys futbolo talentai. Paradoksalu, tačiau tai būtų labiausiai erzinantis dalykas. Kaip ir dar viena Čempionų lygos taurė, kuri "Barcai" turėtų tekti kaip aukščiausio futbolo teisingumo liudijimas.
"Barca", greičiausiai, nugalės "Chelsea" todėl, kad paprasčiausiai kitaip ir negali būti. Tad mėgaukitės savo susierzinimu. Nervinkitės ir pykite, bejėgiškai žiūrėdami, kaip prieš jūsų komandą išeina "Barca", ir kaip jūsų mylima, puikių žaidėjų turinti komanda, netikėtai virsta stuobriais ir nevykėliais, nemokančiais žaisti futbolo.
Nervinkitės. Erzinkitės. Pykite. "Barcelona" to verta.
Jeigu jau perskaitėte, po kelių valandų ar dienų perskaitykite dar kartą. Įdėmiau.
Atkreipkite dėmesį, kaip B. Ronay akcentuoja, jog būtent "Barcelona" demonstruojamas futbolas turi ateitį rinkoje, kurioje diktuoja TV teises išsipirkę koncernai. Arba apie tai, kaip "Barcelona" sugebėjo susikurti ir išlaikyti savo išskirtinį įvaizdį šiais visuotinais supanašėjimo ir globalizacijos laikais... Arba dar kartą pamąstykite, kaip "Barcelona" iš tiesų turėtų erzinti kitų klubų sirgalius, kurių komandos, kad ir kaip besistengtų, su pavydėtinu periodiškumu gauna ir gauna į kaulus...
Ir dar pagalvokite, kad mes šiuo metu dar nesuprantame, kokią turime komandą, iki galo dar neįvertinome jos pasiekimų ir žaidėjų meistriškumo. Iš tikrųjų įvertinti "Barcos” pasiekimus ir pasakoti apie šios komandos didybę mes galėsime tik tada, kai ją nuo sosto nustums kita komanda.
O mes su nostalgija prisiminsime: "Tai buvo Xavi (Messi, Iniestos, Alveso, Guardiolos) laikais…"
