1930 metai – Urugvajus, „T-Shape“
Pirmajame pasaulio čempionato finale žaidė šeimininkė Urugvajaus ir Argentinos rinktinės, tačiau jos nesutarė, kokį kamuolį naudoti. Taigi šiame finale įvyko gana įdomus dalykas: pirmajame kėlinyje buvo žaidžiama su argentiniečių atsivežtu kamuoliu, antrajame – su Urugvajaus futbolininkų pasirinktu kamuoliu, kuris buvo naudojamas viso čempionato metu.
Po pirmojo kėlinio Argentina pirmavo 2:1, tačiau pakeitus kamuolį „urugvajietišku“ antrajame kėlinyje šeimininkai persvėrė rezultatą savo naudai. Trys įvarčiai 57, 68 ir 89 minutėmis atnešė pirmą titulą į Urugvajų. Kamuoliai šiek tiek skyrėsi paviršiaus plotui naudotų lopų forma, taip pat kai kurie šaltiniai teigia, kad urugvajiečių kamuolys buvo šiek tiek lengvesnis.
1934 metai – Italija, „Federale 102“
Italai pasaulio čempionatui pasiuvo oficialų kamuolį, pavadintą „Federale 102“. Pasaulio pirmenybėms buvo pasiūta tik 12 tokių kamuolių, o jie buvo siuvami Argentinoje. Šis kamuolys turėjo nemažai naujovių, mat buvo siuvamas iš specialios odos, kuri apsaugodavo futbolininkų galvas. Anuomet gana dažnai aikštėse futbolininkus buvo galima išvysti su kepuraitėmis ir tai daryta ne dėl mados. Į kamuolių odą įsigerdavo drėgmė, kaitindavo saulė ir gana greitai kamuolio paviršius tapdavo kietas ir aštrus, tad buvo galima net susižaloti jį stipriai mušant galva.
1938 metai – Prancūzija, „Allen“
Kamuolio pavadinimas kilo nuo jį tada gaminusios kompanijos pavadinimo. Šį kamuolį sudarė 13 lopų, nors paprastai tokio tipo kamuoliai buvo gaminami iš 12-os. Kaip įprasta, kamuolys turėjo raištelius, po kuriais buvo paslepiama tūbelė kamuoliui pripūsti. Anuomet kamuolio pripūtimas ir parengimas rungtynėms buvo gana sunkus darbas, reikalavęs patirties ir įgūdžių.
1950 metai – Brazilija, „Super Duplo T“
Brazilijoje naudotas kamuolys pirmą kartą nebeturėjo jokių raištelių ir buvo pripučiamas panašiai kaip dabartiniai kamuoliai.
1954 metai – Šveicarija, „Swiss“
Šį kamuolį sudarė 18 odinių lopų ir tai buvo pirmasis pasaulio čempionato kamuolys ne rudos spalvos, o geltonas. Šio kamuolio siūlės buvo paslėptos viduje su tikslu sukurti kuo labiau sferinį kamuolį. Ant kiekvieno kamuolio buvo parašyta – „Swiss world champion match ball“.
1958 metai – Švedija, „Top Star“
Šis kamuolys turi įdomią istoriją. 1957 metų lapkritį FIFA paskelbė, kad viso pasaulio kamuolių gamintojai gali siūlyti savo variantą kitų metų pasaulio futbolo čempionatui. Iki 1958 metų vasario 8-osios į FIFA būstinę atkeliavo 102 kamuoliai, kurie negalėjo būti pažymėto jokiais ženklais, o kartu su kamuoliu buvo siunčiamas vokas, kuriame nurodomas jo gamintojas. Visus kamuolius ir vokus registravo teisininkas.
Vasario 8-ąją Švedijos Solno miesto „Rasunda“ stadione keturi FIFA organizacinio komiteto atstovai iš Italijos, Urugvajaus, Sovietų Sąjungos ir Anglijos kartu su dviem švedų atstovais ir kamuolius registravusiu teisininku rinko geriausius. Susitikus ryte po pietų liko dešimt kandidatų, kurie buvo dvi valandas bandomi stadione. Paaiškėjo, kad išrinktas numeris 55, atsiųstas švedų bendrovės „Sydsvenska Läder – och Remfabriken“.
Iš esmės pagrindinis kamuolio skirtumas nuo kitų buvo 24 lopai, kurie buvo neįprastas dalykas. Kiekviena čempionato rinktinė gavo po 30 kamuolių bei galėjo įsigyti dar, ką padarė brazilai. Čempionate buvo žaidžiama geltona ir šviesiai ruda spalva nudažytais kamuoliais, o jeigu lydavo kamuolys būdavo baltas, nes mažiau gerdavo drėgmę.
Pergalingas brazilams „Top Star“ kamuolys dabar saugomas Brazilijos futbolo asociacijos būstinėje Rio de Žaneire, mat po finalo komandos masažuotojas Mario Americo paėmė kamuolį iš teisėjo ir nuskuodęs į rūbinę jį gerai paslėpė. Kamuolys 55 vis dar saugomas „Rasunda“ stadione Solnoje.
1962 metai – Čilė, „Crack“
Čilėje be „Crack“ kamuolio dar buvo naudojamas ir švedų sukurtas „Top Start“. „Crack“ sudarė 18 atskirų lopų, o kamuolį sukūrė Custodio Zamora. Tai buvo revoliucinis modelis, nes jį sudarė ne pailgi, o aštuonkampiai lopai, kurių dėka kamuolys buvo apvalesnis.
1966 metai – Anglija, „Challenge“
Anglai atsisakė aštuonkampių lopų ir vėl naudojo pailgus, kurių buvo 25. Finale buvo žaidžiama oranžiniu kamuoliu, o kitose rungtynėse naudoti geltoni ir balti. Tai buvo paskutinis pasaulio futbolo čempionato kamuolys, kurį gamino ne „Adidas“.
1970 ir 1974 metai – Meksika ir Vakarų Vokietija, „Telstar Durlast“
Dar vieną revoliuciją futbolo kamuolių gamyboje įvykdė „Adidas“, sukurdama kamuolį iš 32 rankomis siūtų dalių: 12-os juodų penkiakampių ir 20-ies baltų šešiakampių. Toks spalvų išdėstymas tapo tiesiog futbolo ikona, iki dabar naudojamas animaciniuose filmuose, komiksuose ir pan. Šios spalvos buvo pasirinktos neatsitiktinai. Kadangi 1970 metų čempionatą pirmą kartą tiesiogiai transliavo televizija, juodai-baltą kamuolį buvo lengviau matyti per televiziją, kuri, kaip žinia, buvo nespalvota.
„Telstar“ buvo angliškos frazės „The star of television“ (televizijos žvaigždė) trumpinys, tokiu pačiu vardu vadinti ir tiesioginėms transliacijoms naudoti kosminiai palydovai. Čilėje taip pat naudoti ir „Chille Durlast“ kamuoliai, kurie buvo visiškai balti.
1978 metai – Argentina, „Tango Durlast“
Dar viena dizaino naujovė buvo pristatyta šio čempionato kamuoliuose, vėliau naudota dvidešimt metų iki 1998-ųjų čempionato. 20-imt penkiakampių dabar buvo ne visai juodi, o su juodos spalvos triadomis, sukuriančiomis 12-os vienodų apskritimų iliuziją. Pavadinimas „Tango“ kilo nuo argentinietiško žodžio pavadinimo. Be to, šie kamuoliai pasižymėjo žymiai geresniu atsparumu drėgmei.
1982 metai – Ispanija, „Tango Espana“
Kamuolys dizainas praktiškai nepasikeitė, tačiau pasikeitė technologijos. „Adidas“ pristatė naują siūlių technologiją, kuri dar labiau padidino atsparumą drėgmei bei kamuolį darė ne tokį sunkų per mačus lietuje. Be to, kartu su šiuo kamuoliu buvo pristatytos variacijos skirtingoms sąlygoms: „Tango Alicante“ buvo skirtas žaisti lietuje, „Tango Malaga“ – žaidimui ant kietos dangos, bei specialus modelis salės futbolui. Kamuolys dar buvo gaminamas geltonos ir raudonos spalvos ir buvo paskutinis pasaulio čempionatų kamuolys iš natūralios odos.
1986 metai – Meksika, „Azteca“
Kamuolys, pavadintas actekų garbei, buvo pirmasis pasaulio čempionatų istorijoje, gaminamas iš sintetinių medžiagų. Tai buvo dar vienas didžiulis žingsnis į priekį, mat žaidžiant lietuje į kamuolį drėgmės praktiškai nebepatekdavo. Juodi ornamentai buvo taip pat įkvėpti actekų.
1990 metai – Italija, „Etrusco Unico“
Šis kamuolys naudotas ne tik pasaulio čempionate, bet ir po dviejų metų vykusiose Europos pirmenybėse Švedijoje bei olimpinėse žaidynėse Ispanijoje. Pavadintas italų protėvių etruskų vardu šis kamuolys ir vėl turėjo naujovių. Jo gamyboje pirmą kartą panaudotas vidinis poliuretano putų sluoksnis, garantuojantis visišką atsparumą drėgmei. Kamuolį puošė 20-imt juodų trigubų liūto galvų.
1994 metai – JAV, „Questra“
Šio kamuolio kūrimo metu buvo bandyta sukurti kuo lengvesnį ir greitesnį kamuolį. Vėl naudotas poliuretanas, bet šįkart – ir išorėje. Kamuolys smūgio metu buvo žymiai greitesnis. Šio modelio broliai: „Questra Europa“, naudotas 1996 metų Europos čempionate, „Questra Olympica“ – olimpiadoje, „Questra Apollo“ – sukurtas Ispanijos futbolo federacijai.
1998 metai – Prancūzija, „Tricolore“
Pirmasis pasaulio čempionato kamuolys su naujuoju „Adidas“ prekės ženklu, pirmasis, gaminamas nebe Europoje, o pigesnėse rinkose – Pakistane, Tailande ar Maroke. Teigiama, kad tai buvo galutinis perėjimas nuo tiesiog futbolo prie modernaus futbolo. Pirmą kartą kamuolys buvo spalvotas, o dizainą įkvėpė Prancūzijos vėliavos spalvos ir nacionalinis simbolis gaidys. Tai buvo paskutinis senojo, dar 978 metais pristatyto „Tango“, dizaino.
2002 metai – Pietų Korėja ir Japonija, „Fevernova“
Visiškai naujo dizaino kamuolys, siūtas, pasitelkiant dar naujesnes technologijas. „Fevernova“ dizainas buvo paremtas Azijos kultūra. Kamuolys turėjo tris skirtingus sintetinius sluoksnius, teigiama, kad buvo žymiai lengviau valdomas, lengviau buvo nuspėti jo skriejimo trajektoriją.
2006 metai – Vokietija, „+Teamgeist“
Eilinė revoliucija. Pirmą kartą atsisakyta jau tradicija tapusių 32 dalių – kamuolį sudarė tik 14 sintetinių lopų. Pasikeitė ir siūlių technologija – kamuolys buvo nebesusiuvamas, o suklijuojamas specialia technologija. Teigta, kad kamuolys buvo kone idealiai apvalus. Dar viena įdomi naujovė – ant kiekvieno kamuolio buvo pažymėta, kurioms rungtynėms jis skirtas. Buvo užrašomos ne tik čempionate susitinkančios rinktinės, bet ir stadiono pavadinimas ir miestas, mačo pradžios data ir laikas. Kamuolio pavadinimas išvertus iš vokiečių kalbos reiškė komandinę dvasią. Turnyro finale buvo žaidžiama „Teamgeist Berlin“ aukso spalvos modeliu.
2010 metai – Pietų Afrikos Respublika, „Jabulani“
Viena iš vienuolikos oficialių PAR kalbų „Jabulani“ reiškia „švęsti“. Kamuolys turėjo simbolizuoti daugiatautę PAR valstybę, o vienuolika jame naudotų spalvų – 11 aikštės žaidėjų, 11 PAR kalbų ir 11 atskirų PAR sudarančių regionų. Kamuolys ir vėl buvo gaminamas iš didelių lopų – šįkart jų buvo aštuoni. Finale vėl buvo naudotas kiek kitos modelis su aukso spalvos elementais – „Jo'Bulani“.
2014 metai – Brazilija, „Brazuca“
Kamuolio pavadinimą pirmą kartą rinko viso pasaulio futbolo gerbėjai, o jis reiškia „braziliškas“, kas apibūdina šios šalies gyvenimo būdą, nuo kurio neatsiejamas futbolas. Kamuolio spalvos ir juostelių dizainas ant „Brazuca“ dalių simbolizuoja tradicines „norų apyrankes“, kurios Brazilijoje labai populiarios. „Brazuca“ kamera ir korpusas yra identiški „Adidas“ kamuoliams „Tango 12“ ir „Cafusa“ (FIFA Konfederacijų taurė 2013), tačiau jo pagrindą sudaro šešios dalys.
