Darvydas Šernas daug metų aikštėje stengėsi dėl Lietuvos futbolo.
Alytiškis 2008-2018 metais sužaidė beveik pusšimtį rungtynių mūsų šalies futbolo rinktinėje, 2010 metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o 2017 metais atstovaudamas Vilniaus „Žalgiriui“ tapo rezultatyviausiu A lygos čempionato žaidėju.
2020 m. su Robertu Šuškevičiumi ir Tomu Staniūnu įkūręs vaikų futbolo akademiją, dabar 40-metis D.Šernas lipdo Lietuvos futbolo piramidę iš kitos pusės.
Apie darbo vadovaujant vienai didžiausių Lietuvos futbolo akademijai džiaugsmus ir vargus bei reikalingus naujus darbus, jis išsamiai pasakojo interviu 15min.
– Darvydai, prieš penkerius metus įkūrėte akademiją. Ko šis projektas iš jūsų pareikalavo daugiau – finansinių išteklių ar nervų?
– Pirmiausia pasikalbėjau su savo dviem artimais draugais – Robertu ir Tomu. Jie dirbo kitoje akademijoje, bet mačiau, kad labai gerai dirba. Papasakojau apie savo planus, svajonę sukurti geriausią akademiją Vilniaus mieste, gal net Lietuvoje, ir pradėjome darbuotis. O kalbant apie finansus ir nervus, tai finansų didelių pradžioje nereikėjo, kadangi aikšteles tik nuomojomės, neturėjome savo namų. Bet nuo pat pirmų dienų žinojau, kad norint turėti gerą, profesionalią futbolo akademiją, reikia turėti pagrindą po kojomis, o pagrindas yra savas stadionas.
Todėl nuo pirmos dienos ėjau link to, kad 2024 metų rugsėjo mėnesį atidarytume „VFA-Hanner“ stadioną. Finansų reikėjo, bet, kai daug noro turi ir akys dega, veda į priekį, tai viskas išsprendžiama.
– Kokia dabartinio „VFA-Hannerׅ“ stadiono istorija?
– Ten buvo visiškai sena aikštė, anksčiau vadinosi „Panerio“ stadionu. Prieš 20–30 metų buvo legendinis futbolo klubas „Panerys“, net Valdas Ivanauskas yra čia žaidęs, labai geras buvo žaidėjas, o dabar treneris.
– Ar čia yra jūsų pagrindinė treniruočių bazė?
– Taip, pagrindinės mūsų komandos čia sportuoja. Turime Vilniaus mieste apie 7 lokacijas: Žirmūnuose, Baltupiuose, Kalnėnuose, kur nuomojamės nedideles aikšteles, taip pat dabar jau valdome „Fanų“ futbolo stadioną (Šeškinės kalno papėdėje). Esame pasirašę ilgalaikę sutartį – turim du pilnų matmenų stadionus Vilniaus mieste. Praėjusiais metais renovavome ir „Fanų“ stadioną. Pakeitėme dangą ir apšvietimą, o dabar turim naujausią Vilniuje stadioną, visi mato, kas jame žaidžia. Vyksta net UEFA jaunimo lygio turnyrai.
– Ar nesigailite įbridęs į šią sritį, kai dauguma buvusių futbolininkų renkasi ne tokias sudėtingas veiklas?
– Ne, aš ne tai, kad nesigailiu, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, ką esu padaręs per 5 metus. Akademijoje turime virš tūkstančio vaikų, berniukų ir mergaičių. Akademijoje darbuojasi daugiau nei 40 trenerių ir personalo darbuotojų, tad, manau, kad tikrai neblogai sekasi. Likau futbole, ko ir norėjau, baigęs karjerą.
Aš nenorėjau būti treneriu, labiau norėjau turėti savo organizaciją, stabilų pagrindą, nes trenerio darbas yra nuostabus, bet labai sunkus. O kalbant apie vyrų futbolą, ir kitokį sportą, pusę metų dirbi, o pusę metų neaišku, ką tu veiki, nes trenerio duona nėra labai stabili.
Pasirinkau kiek ramesnį, gal ir lėtesnį variantą, bet visą laiką svajojau likti futbole ir, manau, kad mano sprendimas buvo teisingas.
– Kokia jūsų akademijos auklėtinių geografinė demografija?
– Daugiausia akademijos auklėtinių yra iš Vilniaus ir Vilniaus rajono.
Bet daugelis tikrai nustebs, nes pas mus vyresnių grupių vaikai kiekvieną dieną važinėja į treniruotes iš Kauno, atvažiuoja ir iš Utenos. Tai, kad važiuoja net iš kitų miestų, mums yra didelis įvertinimas.
– Ar pastebite, kad dabar daugiau vaikų renkasi futbolą nei krepšinį?
– Tendencijos didelės, lietuviai futbolą mylėjo ir myli. Visi vaikai yra registruojami, tad, manau, ir statistiškai yra įrodyta, jog jau keleri metai, kai futbolo lankomumas yra didesnis negu krepšinio. Taip yra Lietuvoje, kur krepšinis labai populiarus, tad skaičiai labai džiugina. Pagrindinis dalykas, ką turime daryti, tai gerinti sąlygas vaikams, kad jie galėtų sportuoti ir vasarą, o ypatingai šaltuoju metu – tikrai reikalingi uždari maniežai. Džiugu, kad futbolas iš lėto kyla aukštyn.
– Kur jūsų akademijos auklėtiniai sportuoja žiemos sezonu?
– Pas mus visi mažiukai iki 10 metų sportuoja arba manieže, arba salėse. Nuo 10 metų visi sportuoja lauke. Šiais metais buvo ypatingai palanki žiema, tik kelias savaites laikėsi sniegas, bet visą laiką valėme aikštes. Turim įrangą, sutvarkėme taip, kad mūsų vaikai treniruotųsi lauke.
– 2023 metais akademija dėl investicijų buvo nuostolinga. Kaip sekėsi 2024-aisiais? Ar pavyko stabilizuoti finansinę padėtį?
– Lietuviškas vaikų futbolas guli ant tėvų pečių. Tai irgi didelė problema, kadangi su rėmimu Lietuvoje yra labai sudėtinga. Aš nežinau, kodėl, bet kitose šalyse kiekviena kiemo ar kaimo komanda turi savo rėmėjus, regis, remiamas yra bet koks sportas, net nekalbu apie futbolą ar krepšinį. Apskritai, remti vaikus ir sportą yra prestižas.
Šiai dienai pas mus tokių tradicijų nėra, bet mes dirbame tuo klausimu. Iš tikrųjų dirbame daug ir stengiamės ieškoti paramos. Norint kelti standartus, reikalingi finansai. Mes žinome, kad Vilniuje yra problemų dėl aikščių paklausos. Kitas dalykas trenerių kvalifikacija. Mes norime dirbti profesionaliai. Todėl be valstybės, miesto ar verslo paramos bus labai sunku, nors kol kas mums neblogai pavyksta.
Tėvai negali ruošti Pro lygio futbolininkų, tad įprasta, kad jie moka už būrelį. Tai tada jie turi gauti būrelio sąlygas. Mūsų požiūris truputėlį kitoks. Aš esu maksimalistas, kai pats buvau profesionaliu žaidėju, visą laiką norėjau laimėti, norėjau būti geriausias.
Taip ir su akademija, aš noriu, kad ji būtų geriausia, kad joje būtų geriausia priežiūra, kad vaikai gerai jaustųsi, kad būtų užtikrintos geriausios sąlygos, o tai reikalauja finansų. Finansai yra labai plati tema. Nesinori plėstis, bet man liūdna dėl to, kad didžioji našta, praktiškai viskas gula ant tėvų pečių. Todėl kviečiu verslą investuoti į mūsų vaikus, į vaikų ateitį, į sveiką gyvenimo būdą.
– Esate nauja akademija, ar dažnai žiūrite į konkurentus Lietuvoje ir semiatės idėjų iš jų?
– Mūsų standartai – aukšti. Mes stengiamės žiūrėti į užsienio akademijas, kaip jie daro, nes mūsų rinktinės rezultatai parodo, kad mes turbūt kažką darome ne taip, nes rezultatų šiai dienai nėra. Todėl turime keistis ir ieškoti teisingo kelio į profesionalų sportą.
Pas mus, Lietuvos futbole, masiškumas, manau, yra tikrai didelis. Ko aš pasigendu, tai tikrų profesionalių futbolo akademijų. Kas yra profesionalumas? Pirmas ir didžiausias kriterijus, kad pagrindinėse komandose būtų rinktiniai vaikai. Tai reiškia, kad reikalingos atrankos, kad vaikai būtų atrenkami ir į tą komandą norėtų visi patekti. Nes šiai dienai Lietuvoje sportuoja visi to amžiaus grupės vaikai, kokio lygio jie bebūtų. Ar labai talentingas, ar silpnesnis, ar vidutiniokas – visi sportuoja kartu. O taip neturėtų būti. Visi vaikai turi sportuoti savo lygmenyje. Vieni pradeda anksčiau lankyti, kiti vėliau, vienas gabesnis, kitas silpnesnis. Taip kad norint Lietuvoje turėti aukštą lygį, reikia daryti atrankas į grupes.
– Ar VFA bendradarbiauja su užsienio akademijomis, jei ne, ar tokių tikslų turite?
– Visi turi savo bendradarbiavimo kelius. Mes važiuojame per pasaulį, bet nekopijuojame kažkokio vieno stiliaus. Stengiamės iš kiekvienos šalies paimti geriausius dalykus, kad ir vieną ar du, o tada integruoti pas mus. Tad bendraujame su daug akademijų, tarp jų ir Ispanijos lygos.
Mums labai patinka kroatų futbolas, nes tai irgi nedidelė šalis. Mes į juos žiūrim – mažiau nei 4 mln. gyventojų, o rezultatai – kosminiai. Tikrai yra, ko pasimokyti. Mes iš jų perėmėme labai daug metodikos. Bendraujame ir su Splito akademija, ir su kitomis akademijomis – jų pavyzdys tikrai geras.
– Esate sakęs, kad tėvai dažnai kišasi į trenerių darbą. Kiek tai kenkia jaunųjų futbolininkų ugdymui?
– Norėčiau, kad išgirstų visi tėvai: jei pradeda kištis, labiausiai kenkia savo vaikams.
Tėvai turėtų užsiimti vaiko palaikymu, sirgti už jį, už pergales, jį palaikyti, o ne pradėti mokyti, kaip reikia žaisti, ką daryti. O dar blogiau, kai pradedi mokyti trenerius. Aš manau, kad kiekvienas turi daryti savo darbą, o tėveliai turi palaikyti savo vaikus, o ne mokyti, ko patys nelabai supranta, bei nesikišti į svetimus dalykus. Taip jie gali pakenkti tik savo vaikams.
– Gal turit kažkokių tikslių pavyzdžių? Gal įvyko kažkas akademijoje?
– Kai yra tūkstantis vaikų, tai dar daugiau yra tėvelių, todėl kiekvieną dieną susiduriam su įvairiais dalykais. Bet mano žinutė tokia, kad vaikas, ypatingai mažas, turi mėgautis futbolu. Pirmiausia, mylėti šį žaidimą.
Negalvoju apie jokius rezultatus, kai vaikui 8, 9, 10 metų. Jis turi pamilti ir mėgautis procesu. Futbolas juk irgi yra žaidimas. Nereikia galvoti, kad atvedei vaiką ir jis bus Ronaldo ar Messi, ir jau skaičiuoti pinigus, kaip jis žais Madrido „Real“ ar „Barcelona“.
Pagrindinė žinutė – futbolas yra žaidimas. Vaikai ateina mėgautis futbolu, leiskime jiems tą daryti. Kad jie atsipalaiduotų, kad nebūtų įtampos, nes jos užtenka visiems ir mokyklose, ir namuose. Aš manau, kad futbolas yra vieta, kur jie turi ateiti ir labai gerai praleisti laiką. Kai jiems sukanka 15–16 metų, tada ryškiai matosi talentai, matosi keliai, kur jie nori eiti, kokie jų tikslai. Jie patys suvokia. Tada viskas yra žymiai lengviau, o iki to amžiaus jie turi mėgautis futbolu.
– Anksčiau minėjote, kad jūsų paties vaikai neilgai lankė futbolą, nes pernelyg juos spustelėjote. Kaip ši patirtis paveikė jūsų požiūrį į jaunų futbolininkų ugdymą VFA?
– Aš pats pradėjau taip pernai, kai buvo įkurta akademija. Turėjau labai daug noro, azarto. Mano vaikai irgi buvo mažiukai. Tuo metu norėjau, kad jie žaistų futbolą. Viską jiems daviau, viską leidau. Vežiausi į visas stovyklas. Buvo vasara, kai jie buvo su manimi šešiose stovyklose Palangoje. Kadangi mes organizuojame stovyklas vasarą Palangoje, aš nenorėdamas padariau tai, ko nereikia daryti. Dabar tai suprantu.
Dabar jau suprantu, kad aš turėjau būti tėtis, o ne treneris ar buvęs profesionalus žaidėjas. Dabar mano vaikai sportuoja tenisą ir dziudo, aš juos labai palaikau juos, sergu už juos ir džiaugiuosi, kad jie sportuoja. Manau, tėvų pagrindinė užduotis yra palaikyti savo vaikus. Matau, kokie jie yra laimingi, nes neturiu nė vieno priekaišto ar patarimo, nes pats to dalyko nesuprantu. O dėl futbolo, tai buvo tokia istorija ir tai yra pamoka ir įrodymas, kad net profesionalūs futbolininkai su savo vaikais turi elgtis kaip tėvai, o ne kaip profesionalai.
– Kaip vertinate esamą trenerių padėtį Lietuvoje?
– Kalbėsiu apie mūsų akademiją, nes būtų neetiška kalbėti apie kitus. Nuo pirmų dienų mes tikrai atsirenkame akademijos trenerius ir studijuojame jų asmenybes. Norime, kad būtų žingeidūs, kad norėtų tobulėti, nes mes tobulėjame kiekvieną dieną, to siekiame. Mūsų treneriai važiuoja į kvalifikacijos kėlimo kursus, gauna licencijas.
Robertas, mano partneris, neseniai grįžo iš Šveicarijos, ginasi Pro licenciją. Esame už mokslą, labai tai skatiname. Važiuojame į stažuotes į Ispaniją, važiuojame į Kroatiją, Lenkiją, bendraujame su daug akademijų. Mokomės kiekvieną dieną, mums reikia tą daryti, mes negalime užmigti, nes žinome, kokie Lietuvos rinktinės rezultatai. Todėl reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, domėtis naujovėmis, kelti kvalifikaciją, važiuoti į stažuotes ir ten mokytis, nes futbolo šalyse šis procesas yra labiau pažengęs.
– Kai įkūrėte VFA, sakėte, kad pagrindinis tikslas yra sukurti vietą, kur vaikai galėtų treniruotis geriausiomis sąlygomis ir su profesionaliais treneriais. Po kelerių metų galite pasakyti, kiek ši vizija jau išsipildė, o kas dar liko nepasiekta?
– Kaip matote, stadionas jau stovi. Čia galime dėti pliusiuką. Manau, kad galimai turime geriausias sąlygas Vilniaus mieste, o gal net Lietuvoje. Vaikai pas mus bet kada gali ateiti sportuoti atostogų metu, jie ateina ryte ar per pietus, ir žaidžia – stadionas vaikams visą laiką atviras.
Turime štanginę, turime nuostabias patalpas. Turime „Fanų“ stadioną, tad jau tikrai negalime skųstis dėl sąlygų ir trenerių kvalifikacijos. O svajonių aš turiu. Mano svajonė, kad vaikai žaistų nacionalinėse rinktinėse. Dabar, po 5 metų nuo akademijos įkūrimo, vaikai jau pradeda atstovauti jaunimo rinktinėms. Turime atstovų beveik į kiekvieną amžiaus grupę. Mano svajonė, kad jie žaistų nacionalinėse rinktinėse, kad žaistų geruose užsienio klubuose. Tad aš dar turiu ką nuveikti ir sieksiu savo tikslų.
– Minėjote, kad VFA akademijoje siekiate ugdyti ne tik futbolo įgūdžius, bet ir asmenybes. Kokius charakterio bruožus labiausiai akcentuojate?
– Į viską reikėtų žiūrėti bendrai. Pagarba, disciplina, bendrystė, draugiškumas. Daug dalykų galima išvardinti. Kiekvieną dieną treneriai su vaikais kalba ir skatina tuos visus dalykus.
– Akademijos tikslas – užauginti profesionalius futbolininkus. Kiek jūsų auklėtinių jau yra gavę pasiūlymų iš profesionalių klubų, kokios jų perspektyvos?
– Tai nėra pagrindinis akademijos tikslas. Sportuoja per tūkstantį vaikų, tad suprantame, kad visi tikrai netaps profesionalais, todėl didelis dėmesys yra ir į sportiškumą, į sveiką gyvenimo būdą. Noriu, kad jie elgtųsi normaliai, kaip geri žmonės.
Dabar turime kelis vaikus, kuriuos nori pasikviesti užsienio klubai. Praėjusiais metais buvo vieno Italijos klubų peržiūroje, šiais metais gavome raštą, kad nori dar kartą juos pamatyti, bet profesionalių kontraktų ir siūlymų kol kas neturime. Mūsų auklėtiniai dar yra dar labai jauni, auga pirmosios kartos, tad turime dar kiek palaukti, bet ateityje to tikrai tikimės.
– Kokių savybių labiausiai trūksta Lietuvos jauniesiems futbolininkams, lyginant su jų bendraamžiais užsienyje? Ar tai labiau fizinis pasirengimas, futbolo IQ ar mentalitetas?
– Na, apskritai, perėjimas iš vaikų į vyrų futbolą yra labai sunkus ir sudėtingas etapas. Manau, užsispyrimo reikėtų, nes sportas ne visada tik pergalės ir smagus laikas, kai jau eini į Pro lygį. Būna daug nevilties, būna traumų. Būna atsistatymų po traumų, būna pralaimėjimų. Reikia niekada nenuleisti rankų, visada žiūrėti į priekį. Disciplina turi būti maksimali, turi žinoti, kur eini, įdėti labai daug darbo, ir fizinio, ir emocinio.
Daug sudedamųjų dalių, o pabrėžti kažkokios vienos, kurioje mes atsiliekame, negaliu. Manau, kad kompleksiškai neturime Lietuvoje tų tradicijų, tokių didelių stadionų, kad visi eitų, žiūrėtų ir kad vaikai turėtų savo dievaičius. Žiūrime tik į užsienio žaidėjus. O fiziškai, manau, kad tikrai lietuvaičiai galėtų nenusileisti, jei tik sistemingai dirbtų. Visi vaikai gali treniruotis bet kokiame sporte, bet kurioje pasaulio šalyje vienodai. Viskas priklauso nuo pastangų.
– Kaip sekasi pritraukti naujus vaikus į akademiją? Ar konkurencija su kitomis akademijomis didelė?
– Iš pradžių darėme daug reklamos socialiniuose tinkluose. Ne paslaptis, kad praėjome per daug darželių, mokyklų, skleidėme žinią apie save, kalbėjome, kas mes tokie, iš kur mes. O paskui treneriai padarė tikrai didelį darbą, kadangi mūsų treneriai jauni, linksmi, mieli, kvalifikuoti, žino, kaip elgtis su vaikais. Vaikams tai tikrai patinka. O dabar jau viskas eina, manau, daugiau iš lūpų į lūpas. Dabar ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje esame žinomi, sklinda kalbos apie mūsų akademijos atmosferą, apie kuriamą bendruomenę. Mes organizuojame labai daug švenčių, tarp jų kalėdinius vakarėlius, gimtadienius. Norime, kad įsitrauktų ne tik vaikai, bet ir tėvai. Norime, kad kuo daugiau žmonių populiarintų šią sporto šaką. Norime, kad kalbėtų, jog futbolas yra gėris, kad daug gerų dalykų vyksta aplink sportą, ir ką sportas apskritai duoda vaikams.
– Kokie yra VFA akademijos artimiausi 3–5 metų tikslai? Kur norėtumėte būti po šio laikotarpio?
– Šiais metais pirmą kartą startuosime antroje lygoje, Vaikų jaunimo akademijos pagrindu startuosime vyrų čempionate. Tad balandžio 4 d., penktadienį, kviečiu visus į mūsų stadioną. Bus pirmo sezono ir apskritai pirmosios mūsų istorijoje atidarymo rungtynės. Savo namuose komanda pirmą kartą po 5 metų augimo startuos vyrų čempionate. Tai buvo vienas iš mūsų penkmečio tikslų ir džiaugiuosi, kad mes jau esame ten. O mano pagrindiniai tikslai, kaip ir minėjau, kad mūsų vaikai žaistų nacionalinėje rinktinėje, žaistų geruose užsienio klubuose. O tai pasiekęs norėčiau, kad dar daugiau vaikų žaistų. Ir tikiuosi, vieną dieną tai išsipildys.
– Iš ko susidarys jūsų komandos branduolys?
– Integruojame kelis jaunus trenerius, kurie neseniai yra baigę savo karjeras. Šiais metais tikrai remsimės vien savo auklėtiniais. Keletas trenerių, o visi kiti bus tik mūsų akademijos vaikai.
– Pats geriausiai jaučiatės vadovaudamas akademijai? Kokie pagrindiniai iššūkiai?
– Kokie iššūkiai? Jų tikrai nemažėja. Pradžioje buvo vieni, buvo mažiau vaikų, mažesnė buvo mūsų organizacija. Buvo trenerių ir darbuotojų, bet pradžioje daug dalykų darydavau vienas. Viską norėjosi imti nuo mažiausios smulkmenos iki galo. O dabar džiaugiuosi, kad turiu tikrai stiprią komandą aplink save.
Vadovo koks darbas? Reikia pasiskirstyti teisingai darbus ir atsakomybes. Bet aš nesu tas piktasis vadovas. Pas mus akademijoj nėra kažkokių pareigybių tik ant popieriaus. Su visais treneriais tikrai labai gražiai sutariu, su Robertu ir Tomu, savo partneriais ir visais kitais, dėl to džiaugiuosi.
Manau, kad visuose versluose labai svarbu bendravimas su žmonėmis, o ypatingai, kai dirbi su vaikais, su jų tėvais. Aš pats ir visa mūsų akademija norime, kad būtų pozityvi energija, pozityvus klimatas ir jeigu iškyla sunkumų, sėdame, kalbamės ir važiuojame toliau. Šiuo metu man labai daug padeda mano komanda, kuri atlieka labai daug darbo.
– Ir paskutinis klausimas: jei galėtumėte pakeisti tris dalykus Lietuvos jaunimo futbole, kas tai būtų?
– Pirma, matome, kad situacija truputį gerėja, tačiau būtina stipriai kelti jaunimo trenerių kvalifikaciją. Geresnis trenerių paruošimas reiškia kokybiškesnį darbą su jaunaisiais futbolininkais ir didesnes jų galimybes tobulėti.
Antra, norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų akademijos, kurios vykdytų tikrą vaikų ir žaidėjų selekciją. Pagrindinėse komandose turėtų treniruotis tik atrinkti ir gabiausi vaikai, nes stipriausi turi treniruotis ir rungtyniauti su stipriausiais. Mūsų šalis yra maža, todėl turime saugoti visus talentus, negalime jų švaistyti.
Trečia, turėtų pasikeisti ne tik savivaldybių ir verslo, bet ir valstybės požiūris į jaunimo futbolo vystymą. Reikia daugiau investicijų į jaunųjų futbolininkų ugdymą, o taip pat ir į infrastruktūrą. Žiemą vaikai neturi tinkamų sąlygų treniruotis, todėl būtina plėsti ir modernizuoti futbolo aikštynus bei statyti uždarus maniežus.
