Dabar populiaru
Publikuota: 2016 sausio 8d. 15:00

Deivido Šembero kelias futbole: pragaras Kaukaze, pokštai ir didžiulė bauda

Deividas Šemberas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Deividas Šemberas

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Deividas Šemberas praėjusių metų pabaigoje užvertė paskutinį savo žaidėjo karjeros puslapį ir atvertė naują – tapo „Lietuvos futbolo klubų asociacijos A lyga“ prezidentu.

Pagal per beveik du dešimtmečius sukauptą patirtį tarptautinėje arenoje ir iškovotus trofėjus lygintis su D.Šemberu galėtų tik vienas kitas lietuvis. 

82 rungtynės Lietuvos rinktinėje (antras visų laikų rodiklis), 584 dvikovų klubiniame futbole: iš jų 368 rungtynės Rusijos lygoje (rekordas tarp lygos užsieniečių) bei 83 rungtynės UEFA klubinėse varžybose (rekordas lietuviui).

Per skirtingus frontus iškovotas 21 trofėjus: UEFA taurė, 2 Lietuvos čempionų ir 3 taurės nugalėtojų titulai, 3 Rusijos "Premier" lygos aukso medaliai, 6 kartus laimėta taurė ir 4 kartus – Supertaurė.

Šie skaičiai kalba patys už save, tačiau jie neatspindi viso ilgo futbolininko kelio, kuris vinguriavo nuo pakilimų iki nuopolių, nuo linksmų kuriozų iki išgyvenimo išbandymų.

Pirmoje išsamaus interviu dalyje D.Šemberas papasakojo apie savo vaikystės idealus, beprotišką Maskvą ir pragariškas dienas Kaukaze, triumfo maratoną, neišsipildžiusias svajones, psichologinį spaudimą, smagius pokštus ir įspūdingas baudas, įsimintinas rungtynes ir skaudžiausią antausį.

VIDEO: Deividas Šemberas

– Užaugote Vilniuje, legendinio „Žalgirio“ iškilimo TSRS čempionate laikais. Ko gero, pirma svajonė vaikystėje buvo tapti tokiu, kaip tuometiniai žalgiriečiai?

– Tikrai taip. Tuometiniai žalgiriečiai buvo mūsų, jaunų vaikinų, idealais. Būtent jie, ir meilė futbolui, suteikdavo motyvacijos siekti aukštumų. Negaliu nepaminėti tokių tuometinių žvaigždžių kaip Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Arvydas Janonis, Stasys Baranauskas, Igoris Pankratjevas, Viačeslavas Sukristovas, Vidmantas Rasiukas. Visus juos atsimenu, man jie stovi prieš akis. Jie buvo idealais, suteikdavo motyvacijos augti.

– Kokiu metu suvokėte, kad galite pasiekti karjerą profesionalų futbole?

– Tikriausia tada, kai buvau paauglys. Realiai buvau fiziškai silpnas, bet užsispyrimas kompensuodavo trūkumus. Kai buvau pakviestas į metais vyresnių jaunių rinktinę – berods tarp 16-mečių, kai man buvo 15-a – tuomet atsirado daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo, kad gali pasiekti profesionaliam sporte.

– Jei neklystu, dar būdamas antroje "Žalgirio" komandoje, vos 18 metų debiutavote ir nacionalinėje rinktinėje. Tas pakvietimas buvo labai netikėtas? 

– Buvo netikėta ir neįtikėtina. Pamenu, kai užeinu į rūbinę, o ten sėdi Ivanauskas, Narbekovas ir kiti, kurie buvo mano idealai. Jiems ne per seniausiai padavinėjau kamuolius, o dabar sėdžiu šalia jų. Tai neišdildomi įspūdžiai, kurie lieka visam gyvenimui.

– Į Maskvą išvažiavote būdamas 19 metų. Tokiam jaunam vaikinui nebuvo sunku priprasti viename didžiausių pasaulio miestų ir atsispirti pagundoms?

– Buvo sunku iš jaukaus ir gražaus miesto Vilniaus persikelti  į beprotiško tempo didmiestį su savo nesuvokiamomis taisyklėmis. Tuomet supratau, kiek Lietuva toli pažengusi nuo kitų buvusių sovietinių šalių. Prireikė 2-3 metų susigyventi su tokiu gyvenimo ritmu. Pagundoms Maskvoje niekas negali atsispirti. Buvo laiko tarpas, kai teko pajusti visko.... Tačiau svarbiausia laiku sustoti.... Prikrėsdavom kvailysčių (šypsosi).

– Prie jūsų Maskvoje prisijungė ir jaunas Deividas Česnauskis...

– Taip, bet kai jis atvyko, mano laikas „Dinamo“ komandoje ėjo į pabaigą. Todėl kartu žaidėme mažai. Tačiau su juo, kaip ir su kitais žemiečiais, nuolat bendrauju iki šiol. Vėliau, kai Deividas žaidė už "Lokomotiv", buvome skirtingose barikadų pusėse. Gerai pamenu, kaip jie iš panosės mums nugvelbė čempionų titulą. 

VIDEO: Deividas Šemberas

– Kaip atsitiko, kad iš vieno Maskvos klubo („Dinamo“) 2002 metais perėjote į kitą (CSKA)?

– Baigėsi mano kontraktas, jo pratęsti neskubėjau. Turėjau rimtą pasiūlymą iš Sankt Peterburgo "Zenit". Bet prieš pasirašant išvakarėse paskambino CSKA prezidentas Jevgenijus Gineris. Tada viskas apsivertė. Atvažiavau į susitikimą biure, pabendravome. Pamačiau siūlomas sąlygas ir, tiesiai šviesiai kalbant, apsisuko galva... Laikas parodė, kad neapsirikau.

Tuo metu CSKA kūrė ambicingą komandą, turėjo geriausias finansines galimybes, į savo gretas kvietė visus jaunus tuo metu geriausius Rusijoje žaidžiančius futbolininkus.

– Ar ženkliai nuo to laiko pasikeitė Rusijos čempionatas?

– Kaip tik sutapo, kad apie 2002-2003 metus Rusijos klubinio futbolo kreivė pradėjo kilti aukštyn. Kaip minėjau, pradėjus ženkliai investuoti CSKA, kiti klubai suprato, kad neatlaikys konkurencijos ir prasidėjo klubų reorganizacijos. Visi pradėjo temptis į priekį. Prasidėjo tikras renesansas.

Ėmė sparčiai augti tiek komandų meistriškumas, tiek bendras čempionato lygis. Buvo investuoti dideli pinigai į futbolą, infrastruktūros gerinimą. Klubai kvietėsi ne abejotinos kvalifikacijos, o aukšto lygio legionierius. Jie iškėlė kartelę ir vietiniai žaidėjai turėjo pasitempti. Taip augome kartu su jais. Racionali vadyba ir valdymas davė rezultatų tiek klubams, tiek rinktinei, kuri 2008 metais Europos čempionate pasiekė pusfinalį.

CSKA klube iškovojote 14 trofėjų, tik vieną sezoną nebuvote tarp lygos prizininkų. Kokios Jūsų nuomone, buvo pagrindinės tokio sėkmingo komandos periodo priežastys?

– Mes visi užaugome kaip viena komanda, kartu su vadovybe gyvenome viena idėja – tapti nugalėtojais. Net kiekvienos lygiosios buvo kaip tragedija. Protingas klubo valdymas, geras treneris, geri žaidėjai, puikus kolektyvas, siekis būti tik pirmiems ir neįveikiamiems – visa tai ir buvo sėkmės formulė.

– Tokiame mieste kaip Maskva, ilgametį CSKA futbolininką Deividą Šemberą atpažindavo gatvėje, parduotuvėje, restorane, banke, ar išskirtinio dėmesio patirti netekdavo?

– Visus tiek CSKA, tiek „Dinamo“ žaidėjus atpažino. Vis dėlto Rusijoje futbolas tikrai populiari sporto šaka. Jausdavau žvilgsnius. Stengiausi užkalbindamas būti malonus savo gerbėjams. Klube  mus mokė ne tik sportinės kultūros aikštėje, bet ir už jos ribų. Todėl žaidėjai neįsiveldavo į visokias blogas istorijas, kurios galėtų pažeisti klubo autoritetą. Visada žinojome kokiame dideliame klube esame ir saugodavome savo vietą.

Tam tikri dalykai buvo numatyti ir kontrakte su klubu. Tokiuose dideliuose klubuose yra nemažai smulkių apibrėžimų, kokių standartinėje žaidėjo sutartyje nebūna.

– Esate minėjęs, kad pačios liūdniausios stovyklos su CSKA komanda būdavo Kaukazo kalnuose. Kas tokio ten vykdavo?

– Mus išveždavo į sovietinių laikų sanatorijas. Ten laukė specialus maistas. Jis buvo natūraliai gaminamas, tačiau prastas, be jokio skonio. Labai trūkdavo skanaus maisto. Turėjome po tris treniruotes per dieną. Pragariškas krūvis. Paskutinė treniruotė baigdavosi po 22 val. baseine. Ten vykdavo įvairūs išgyvenimo vandenyje pratimai. Po tokių treniruočių iki kokių 3 val. nakties net neužmigdavome. Kitą rytą, jau 8 val., keldavomės į pirmą treniruotę. Tikras išgyvenimas.

– Ar tokios treniruotės padėjo geriau pasiruošti sezonui?

– Ne. Po pirmų dviejų sezonų tų stovyklų atsisakė ir ten nebevažiavome. Komanda buvo perkrauta fiziškai ir stabiliai per sezoną neišlaikydavo vienodo krūvio. Sportinė forma labai banguodavo. Tokios stovyklos labiau tinkamos armijai nei sporto klubui.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Deividas Šemberas (kairėje)
AFP/„Scanpix“ nuotr./Deividas Šemberas (kairėje)

– Daug metų praleidote su treneriu Valerijumi Gazajevu, su kuriuo dirbote trijuose klubuose. Kaip apibūdintumėte V.Gazajevą kaip trenerį?

– Griežtas, daug reikalaujantis, diktatoriško charakterio. Nepakęsdavo prasto žaidimo, jau nekalbant apie prastus rezultatus. Tačiau viduje jis buvo jautrus ir mokantis žaidėjams atleisti už žaidybines klaidas. Aišku, profesionalios trenerio savybės buvo aukšto lygio. Tą rodo jo pasiekti rezultatai.

– Tai žmogus, kuris padarė didžiausią įtaką Jūsų karjerai? Iki šiol palaikote ryšį? 

– Tikriausiai taip. Vis dėlto natūralu, kad taip būna, kai praleidi daugiausiai laiko su vienu treneriu. Taip, ryšį palaikau: tarsi jaunesnis sūnus per šventes paskambinu, pasveikinu su gimtadieniu, Naujais metais. Visada maloniai bendraujame, pasišnekame.

– Broliai Berezutskiai, Sergejus Ignaševičius, Igoris Akinfejevas – su šiais žaidėjais daug metų rungtyniavote gynybos grandyje. Buvote puikiai susižaidę?

– Be abejo. Futbole pastovumas yra teigiamas dalykas. Kai tiek laiko praleidi kartu, žinai ko reikia ir gali tikėtis iš partnerio aikštėje, supranti vienas kitą be žodžių.

– Koks geriausias žaidėjas, su kuriuo yra tekę kartu rungtyniauti už CSKA ekipą?

– Ko gero, tokiais įvardinčiau brazilus Vagnerį Love'ą ir Jo – tai buvo tikrai aukšto lygio legionieriai. Taip pat paminėčiau rusą Jurijų Žirkovą, kuris tam tikrą laiką žaidė Londono "Chelsea", ir Sergejų Ignaševičių – kaip labai aukšto lygio gynėją.

Jau iš karto matėsi, kad Sergejus eis toli. Tai žaidėjas, turintis aukštą sportinį intelektą ir  mąstymą aikštėje. Ne veltui jis žaidžia iki šios dienos ir jau sulaukęs 36-erių nepakeičiamas tiek CSKA klube, tiek Rusijos rinktinėje, kuri gali turėti tikrai didelį žaidėjų pasirinkimą.

– Vienintelis iš lietuvių esate žaidęs UEFA taurės finale. Ar pamenate, koks jausmas buvo išbėgti į aikštę tokiose rungtynėse? Kaip atšventėte pergalę?

– Tas jausmas buvo paprastas. Teko išbėgti, kai rezultatas buvo 3:1 CSKA naudai. Ypatingo jaudulio nejaučiau. Pasiruošimas rungtynėms buvo tradicinis. Tačiau tai, ką padarėme laimėdami taurę supratome ne iš karto.

Tik tada, kai grįžome į miestą, nuo pat nusileidimo oro uoste prasidėjo beprotiškas tempas: šventimai pagerbimai, oficialūs priėmimai, dovanos ir didžiulis sirgalių dėmesys. Buvo didelė šventė, tikras futbolo bumas, nes pirmoji Rusijos – ir apskritai Rytų – futbolo ekipa iškovojo naujųjų laikų Europos trofėjų. Vėliau mūsų pavyzdžiui pasekė Donecko „Šachtar“, Sankt Peterburgo "Zenit".

Po dviejų savaičių Rusijos taurės  finalo rungtynėse prieš „Chimki“ – tikrai ne pačią stipriausią ekipą – vos laimėjome 1:0. Buvome išsekę ne nuo varžybų grafiko, o nuo sveikinimų maratono.  Tais metais laimėjome visus trofėjus – Rusijos čempionatą, taurę, Supertaurę. Tai buvo geriausi metai tiek komandai, tiek man asmeniškai.

– UEFA taurėse sužaidėte daugiausiai rungtynių nei bet kuris kitas lietuvis, esate rungtyniavęs prieš daugelį garsių Europos klubų. Kuris varžovas labiausiai įsiminė? 

– Visos UEFA Čempionų lygos rungtynės – ypatingos. Ten viskas aukščiausio lygio – išskirtinis dėmesys, organizacija, žiūrovai, komandų lygis, susitelkimas į kiekvieną epizodą. Visa tai daro šį turnyrą stipriausiu klubiniu turnyru pasaulyje. Įsimintina buvo žaisti prieš tokias komandas kaip "Chelsea", „Arsenal“, "Liverpool", „Man United“, "Porto", „Inter“, Madrido "Real". Išskirti kažką sunku. Visgi neslėpsiu, kad nuo vaikystės mano favoritai užsienyje buvo „Manchester United“ su tokiais žaidėjais kaip Ericas Cantona ar Davidas Beckhamas. Todėl būdavo šioks toks ypatingas jausmas varžytis prieš šią komandą. Tačiau tokiame lygyje sentimentų, kokie buvo jaunystėje, nebelikdavo. Tiesiog atlikdavai tiesioginį savo darbą. Natūralu buvo žaisti prieš tokias ekipas.

RIA Novosti/Scanpix nuotr./Deividas Šemberas (kairėje) tiki CSKA sėkme
RIA Novosti/Scanpix nuotr./Deividas Šemberas (kairėje) tiki CSKA sėkme

– Buvo toks varžovas – žaidėjas ar komanda – prieš kurį svajojote sužaisti, bet dėl kažkokių priežasčių nepavyko? 

– Taip, svajojau sužaisti prieš Zinedine'ą Zidane'ą. Deja, burtai mūsų nesuvedė nei Čempionų lygoje, nei rinktinių lygmenyje. Tik po to, kai Zidane'as baigė karjerą, kitąmet Lietuvos rinktinei burtai atrankos grupėje lėmė žaisti su Prancūzija. Dėl to apmaudu. Tai viena iš tų mažų svajonių, kurių nepavyko išpildyti.

– Rusijos klubai išleidžia dešimtis ar net šimtus milijonų, tačiau Čempionų lygoje nenužengia toliau ketvirtfinalio. Paskutinis toks rezultatas buvo Jūsų pasiektas su CSKA 2010 metais. Kaip manote, ko trūksta? 

– Manau, kad ketvirtfinalis – realiausias maksimalus pasiekimas šiuo metu. Jei žinotume ko trūksta, tai galėtume lengvai ištaisyti. Tačiau profesionaliam sporte nebūna, kad tai viena priežastis, mechaninė klaida. Tai žymiai sudėtingesnis mechanizmas, reikia ieškoti kelių.

– Ar įmanoma, jog per, tarkime, artimiausią dešimtmetį Rusijos čempionas "Zenit" laimės Čempionų lygą?

– Manau, jog įmanoma. Šį sezoną „Zenit“ parodė beveik šimtaprocentį rezultatą (pralaimėjo tik vienerias rungtynes – aut. past.). Pažiūrėsime kaip klostysis atkrintamosios varžybos su "Benfica". Jei būtų palankūs burtai, „Zenit“ galėtų nužengti iki pusfinalio. Aišku, sutikus "Barcelona", šansai nukristų iki minimumo.

– Vienas Rusijos sporto televizijos komentatorius netikėtą driblingą, kai visi tikisi perdavimo, yra pavadinęs „Šembero efektu“. Kaip manote, kodėl?

– Mano funkcijos aikštėje apsiribodavo „juodu darbu“, o ne kūryba. Todėl kai tekdavo išeiti iš gynybos driblingu, o ne perdavimu, tai pasirodydavo neįprastai. Galbūt todėl nusprendė taip pavadinti. Jei pavadino – tegu būna (šypsosi).

– Buvote itin universalus žaidėjas, rungtyniavote įvairiose pozicijose. Kokia buvo mėgstamiausia?

– Iš tiesų, esu nežaidęs tik vartininku ir akcentuotu puolėju – kitose tekdavo išbandyti save. Visgi nuo mažų dienų labiausiai įprasta ir arčiausia mano supratimui buvo atraminio saugo pozicija.

– Edgaras Jankauskas pasakojo kad Rusijoje pralaimėtos rungtynės, ypač netikėtai, prilygdavo nelaimei, o pavyzdžiui Belgijoje netgi nesėkmė prieš autsaiderį tarp žaidėjų būdavo priimama ramiai, kaip futbolo dalis. Kokia Jūsų patirtis – ar tekdavo po nesėkmių gauti daug pylos?

– Tikrai gaudavome daug pylos. Buvome ugdomi kaip nepralaimintys. Visada reikėdavo tik laimėti, todėl po kiekvienų nesėkmingų rungtynių tekdavo daug atkentėti. Kitą dieną noro važiuoti į treniruotę nebūdavo, nes žinodavome kas laukia susirinkime – rungtynių analizė ir daug daug kritikos, iš kurios arba pasidarydavai išvadas, arba ne...

Fizinių represijų tikrai nebuvo, bet buvo savotiškas psichologinis spaudimas, reikalavimai. Kas jų nesilaikydavo, būdavo netgi piniginės baudos. Su laiku vis dėlto tie dalykai pranyko. Tai buvo naudojama ankstesnėje rusiškoje metodikoje. Paskutinius 7-8 metus šie dalykai nebenaudojami, viskas būdavo paprasčiau, labiau vakarietiškai, jei taip galima pavadinti.

– Yra tekę girdėti istorijų apie ne vienas smagias Deivido Šembero lažybas – pavyzdžiui, su Lietuvos rinktinės padėjėju iš Vokietijos, taip pat CSKA klube su Alanu Dzagojevu. Galėtumėt papasakoti kaip ten buvo? Apskritai esate azartiškas?

– Nesu azartiškas, bet pašmaikštauti niekada neatsisakau. Su Dzagojevu ten buvo ne lažybos. Tiesiog prieš rungtynes buvome prie atsarginių suolo ir jis giedojo Rusijos himną. Sakau jam: „patikrinsiu kaip moki himno žodžius". Nežinojome, kad televizijos kamera nukreipta į mus. Stebėjau, kaip jis su pakylėjimu dainavo, o jis su pakylėjimu žiūrėjo į manę ir vos ne man dainuoja. Bet žodžius mokėjo...

Kalbant apie kitą istoriją, buvo taip. Vieną vasarą su rinktine ruošėmės artėjančioms rungtynėms. Jaukiame Vokietijos miestelyje sėdėjome, gėrėme kavą centre prie baseiniuko su viduryje stovinčia skulptūra-fontanu. Baseiniukas buvo apie pusę metro gylio. Su mumis buvo  rinktinei rėmėjų padėjęs ieškoti vokietis Tony. Juokaudamas jam sakau – jei apiplauktum šitą baseiną, duočiau tūkstantį eurų. Negalėjau pagalvoti, kad solidaus amžiaus vyras pasiduos tokiems jaunatviškiems pokštams. Net nesukirtome rankomis, o jis kaip mat nėrė ir plaukė. Buvo šokas ne tik mums, bet ir miestelio gyventojams. Tai buvo tik pokštas, bet žodį ištesėjau. Kiek žinau, Tony pasielgė solidžiai ir vėliau padovanojo tą tūkstantį eurų labdarai, kažkuriai futbolo mokyklai Lietuvoje.

– Daug keliavote tiek po Europą žaisti tarptautinių rungtynių, tiek Rusijoje. Kur vykti buvo sunkiausia ar keisčiausia?

– Sunku būdavo skristi į Vladivostoką – kai devynias valandas praleidi lėktuve, nėra malonu. Išlipus iš lėktuvo maišosi diena su naktimi, skirtingos laiko juostos. Po dvylikos valandų turi eiti į aikštę žaisti. Bet kažkokių kitų sudėtingų kelionių nepamenu. Su baltom meškom žaisti futbolą neteko (šypsosi).

– Kokių įdomiausių pokštų yra buvę per keliones su CSKA komanda? 

– Daugiausiai jų būdavo per skrydžius lėktuvu. Pavyzdžiui, kas nors pririšdavo komandos draugui batų raištelius prie kėdžių arba gydytojui akinius užklijuodavo pleistru – kad pabūdęs matytų tamsiai. Tačiau kai reikėdavo kovoti aikštėje, reikėdavo kovoti vienas už kitą. Visi juokeliai baigdavosi. Visi rimtai žiūrėjo į darbą. Komanda tikrai buvo šmaikšti, kelionėse mėgdavo pajuokauti, nes kartu praleisdavome daug laiko. Visus juokelius net sunku prisiminti.

– Esate daugiausiai geltonų ir raudonų kortelių per karjerą surinkęs Rusijos čempionato žaidėjas. Kas tai lėmė?

– Esu maksimalistas. Bet koks rezultatas, apart pergalės, man neegzistuoja. Visos kitos vietos, apart pirmos, man yra nevykusios. Aikštėje tos emocijos dažnai liedavosi per kraštus, gaudavau nemažai kortelių. Iš kitos pusės, be emocijų žaidimas yra miręs. Suprantu, kad taip negali būti, bet kartais aikštėje nesusivaldydavau. Tačiau viskas tik dėl tikslo būti pirmam. 

– Buvo tokių poelgių, dėl kurių po to ypač gailėjotės?

– Kartą už emocijų nevaldymą buvau teisėjo buvau išvarytas iš aikštės. Pavedžiau komandą ir dėl to gailėjausi, o papildomai dar teko sumokėti baudą, kuri buvo numatyta klubo vidaus taisyklėse – 100 tūkstančių dolerių. Todėl buvo dviguba bausmė.

– Ne per seniausiai juokavote, kad pasąmonėje galbūt esate ledo ritulininkas. Patinka ši sporto šaka?

– Tiesa – ledo ritulys man mielas, nes ten daug vyriškos kovos. Daugiausiai iš visų sportų. Galbūt galėtų lygintis tik amerikietiškas futbolas ar regbis. Ledo ritulyje kūnas pakankamai apsaugotas, leidžiama daug dvikovų, peržengti tam  tikras ribas. Todėl man tai artima. Ar pats žaidžiu? Ne, nors pastaruoju metu draugai labai kviečia pradėti, pačiuožinėti. Bet laiko niekaip nerandu.

– Lietuvos rinktinėje sužaidėte 82 rungtynes. Kurios akimirkos labiausiai įsiminė iš teigiamos ir neigiamos pusės?

– Buvo ir malonių, ir prastų periodų, mūsų pasirodymai su rinktine bangavo. Apskritai, rinktinėje buvo gera, draugiška atmosfera. Geriausi laikai buvo treniruojant Algimantui Liubinskui ir Jose Couceiro. Apie tą laiką galima kalbėti tik su gerais prisiminimais. Ne veltui tuo metu rinktinė parodė geriausius rezultatus. Tai atspindėjo ir reitingo lentelė.

Buvo malonu laimėti prieš tokias komandas kaip Austrija, kuri dabar stipriai patobulėjo, taip pat prieš Rumuniją (2008 m.). Kai buvau jaunesnis, buvo smagi pergalė prieš Bosniją ir Hercegoviną, taip pat lygiosios 1:1 su pasaulio vicečempione Vokietija, lygiosios su Italija. Stipriai kandžiojomės ir tik po atkaklios kovos nusileidome prieš prancūzus.

Pasitaikė ir skaudžių antausių – tokių, kaip pralaimėjimas Farerų salose. Tos rungtynės padarė įtaką J. Couceiro trenerio karjeros rinktinėje pabaigai. Nors manau, kad prieš tokias komandas kaip Farerų salas turime laimėti ir be trenerio. Manau jo kaltės čia mažiausiai. Tikriausiai neįvertinome varžovo, pažiūrėjome labai nerimtai. Tikėjomės užmėtyti kepurėmis ir tas faktorius suveikė prieš mus. Labai gaila, kad taip įvyko, ypač dėl to, kad tas ciklas prasidėjo tikrai gerai.

Liko apmaudo dėl to, jog nepavyko su rinktine patekti į Europos ar pasaulio čempionatą. Nors vertinant realiai – vargu, ar turėjome šansų. Dabar reikia stengtis padėti ateities kartoms, kad mūsų jaunieji talentai ten patektų ir padarytų didelę šventę. Nes tokie čempionatai – tai išskirtinės šventės, kurias švenčia visa šalis.

Bus daugiau. Interviu II dalyje – D. Šembero sugrįžimas į Lietuvą aplinkybės, mintys apie "Žalgirį", pirmas dienas naujam darbe ir Lietuvos futbolo viltis bei problemas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius lankysis Agluonoje: kaip ir kodėl ten atsidūrė Trakų bazilikos Dievo Motinos paveikslas?

Interviu Aktualu

Lyčių lygybės ekspertas Rogeris Klinthas apie modernų vyrą: „Tai vyras, kuris prisiima atsakomybę“

Vardai

Šorenos ir A.Bružo skyrybų byloje parakas išsisklaidė: pakvipus taikai, teismas paskelbė verdiktą

Pasaulis kišenėje

Ignalinai reikia recepto, kaip tapti madinga – čia ne blogiau nei Nidoje

Aktualu

Katalikų bažnyčia Latvijoje: trumpa istorija

Kultūra

S.Gedos dukra: „Jis buvo ryto žmogus: pusryčiai, kava, radijas, o tada jau sėdasi prie stalo iki pietų“

Popiežiaus Pranciškaus asmens sargybiniai Lietuvoje

Gyvenimas

5 dalykai, kurie labiausiai gadina jūsų seksualinį gyvenimą

Aktualu

Popiežiaus Pranciškaus vizito pabaiga Vilniuje: „Te Lietuva būna vilties švyturiu“

Gyvenimas

Košmariškas lietuvės gimdymas Jungtinėje Karalystėje: dėl dukters suluošinimo bylinėjasi su ligonine

Gazas

„Euro NCAP“ saugumo testų rezultatai: „Audi A6“, „Volkswagen Touareg“, „Suzuki Jimmy“ ir „Ford Tourneo Connect“

24sek

D.Adomaitis ir L.Kleiza apie M.Farrello išvykimą pateikė skirtingas versijas

Vardai

Eurika Masytė sukėlė audrą feisbuke: kodėl popiežių oro uoste pasitiko būtent ši mergaitė?

Aktualu

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Petro Gražulio nuopelnų

Popiežiaus vizitas Aktualu

Antroji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Vardai

Tarp LKL aistruolių – ir brolius Lavrinovičius palaikiusios žmonos su vaikais

Kultūra

15min rekomenduoja: kokių renginių nepraleisti kitą savaitę?

Popiežiaus vizitas Aktualu

R.Doveika: popiežius kritikuoja tuos, kurie gyvenimą nori paversti sterilia institucija

Aktualu

Mindaugas Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika

Vardai

Liucinos Rimgailės atostogos Balyje: be vyro, švenčiant pasakiškas draugės vestuves

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius lankysis Agluonoje: kaip ir kodėl ten atsidūrė Trakų bazilikos Dievo Motinos paveikslas?

Interviu Aktualu

Lyčių lygybės ekspertas Rogeris Klinthas apie modernų vyrą: „Tai vyras, kuris prisiima atsakomybę“

Vardai

Šorenos ir A.Bružo skyrybų byloje parakas išsisklaidė: pakvipus taikai, teismas paskelbė verdiktą

Pasaulis kišenėje

Ignalinai reikia recepto, kaip tapti madinga – čia ne blogiau nei Nidoje

Aktualu

Katalikų bažnyčia Latvijoje: trumpa istorija

Kultūra

S.Gedos dukra: „Jis buvo ryto žmogus: pusryčiai, kava, radijas, o tada jau sėdasi prie stalo iki pietų“

Popiežiaus Pranciškaus asmens sargybiniai Lietuvoje

Gyvenimas

5 dalykai, kurie labiausiai gadina jūsų seksualinį gyvenimą

Aktualu

Popiežiaus Pranciškaus vizito pabaiga Vilniuje: „Te Lietuva būna vilties švyturiu“

Gyvenimas

Košmariškas lietuvės gimdymas Jungtinėje Karalystėje: dėl dukters suluošinimo bylinėjasi su ligonine

Gazas

„Euro NCAP“ saugumo testų rezultatai: „Audi A6“, „Volkswagen Touareg“, „Suzuki Jimmy“ ir „Ford Tourneo Connect“

24sek

D.Adomaitis ir L.Kleiza apie M.Farrello išvykimą pateikė skirtingas versijas

Vardai

Eurika Masytė sukėlė audrą feisbuke: kodėl popiežių oro uoste pasitiko būtent ši mergaitė?

Aktualu

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Petro Gražulio nuopelnų

Popiežiaus vizitas Aktualu

Antroji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Vardai

Tarp LKL aistruolių – ir brolius Lavrinovičius palaikiusios žmonos su vaikais

Kultūra

15min rekomenduoja: kokių renginių nepraleisti kitą savaitę?

Popiežiaus vizitas Aktualu

R.Doveika: popiežius kritikuoja tuos, kurie gyvenimą nori paversti sterilia institucija

Aktualu

Mindaugas Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika

Vardai

Liucinos Rimgailės atostogos Balyje: be vyro, švenčiant pasakiškas draugės vestuves

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką