Priminė Lietuvos skaudulius
Dar 2011 metais, UEFA ekspertams sprendžiant, ar Kaune dėl aikštės dangos kokybės atrankos rungtynes į 2012 metų Europos čempionatą gali žaisti Lietuvos ir Ispanijos nacionalinės komandos, tuometinis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius užsiminė, kad tarptautinius standartus atitinkantis stadionas Lietuvoje atsiras tada, kai į šalį pradės važinėti tokie futbolo gigantai, kaip Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“.
Nuo tada ši Lietuvos gėda, kai atvykus kuriai didesnei futbolo jėgai tenka raudonuoti prieš kone visą Europą, niekur nedingo. Pavyzdžiui, galvas nerimastingai Lietuvoje kraipę ispanai nesuprato, kodėl Kaune esančio S.Dariaus ir S.Girėno stadiono veja priminė veikiau bulvių sodinimui skirtą daržą, o ne sporto dvikovai skirtą vietą.
Paskutiniai lietuviškų stadionų ypatumus išdergė Anglijos žurnalistai. Į Vilnių atlydėję savo komandą jie tiesiai šviesiai mūsų futbolo rinktinės namus – LFF stadioną – vadino tinkamu nebent sekmadienio lygos rungtynėms. O rungtynių metu negalėjo atsistebėti – anglai pirmąkart istorijoje gynė vestuvių palapinę – už vartų suręstą baltą pastatą.
Diskusiją, kokių dabar pašaipų žiniasklaidos kanalais išgirsime šįkart, pradedame kone kaskart, kai atrankos burtai nacionalinę vyrų rinktinę suveda su viena didžiųjų Vakarų Europos futbolo jėgų.
Tačiau dėl to, panašu, esame kalti tik patys. Pažadai Lietuvoje pastatyti modernų ir akių nebadantį stadioną, kur bent jau nelytų ant galvos, skamba nuo pat 1993-iųjų, kai Vilniuje sustojo nacionaliniu vadinamo stadiono statybos. Jas prieš 10 metų tuometinė Vilniaus valdžia su Juozu Imbrasu priešakyje atnaujino, o preliminari projekto sąmata, anot tuometinio premjero Gedimino Kirkilo, turėjo siekti daugiau nei 100 mln. eurų. Nors iškart po to pradėjo sklisti kalbos, kad suma išaugs kone dvigubai. Žinoma, statybos tuoj pat vėl sustojo.
Dabar nuplauti Lietuvos gėdą užsimojo Kaunas, kuris už 35 mln. eurų ketina rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, bei Vilnius, dūlančio Šeškinės monstro vietoje ketinantis statyti naują sporto kompleksą už kone 80 mln. eurų, iš kurių 33,8 mln. bus skirta vien 15 tūkst. vietų stadionui. Tiek pat žiūrovų talpinti turėtų ir Kauno projektas.
Didelė mažos šalies pergalė
Kai šie projektai dviejuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose garsiai, bet pamažu skinasi kelią į dienos šviesą, Talino valdžia sau ramiai ir tyliai su vyriausybės pagalba dar gūdžiais 2001 metais pasistatė 10 tūkst. vietų stadioną – už maždaug 13 mln. eurų. Tiesa, nors ir priėmė nacionalinę rinktinę, tačiau nebuvo iki galo užbaigtas – viena tribūna nebuvo dengta. Tačiau ir tai nesutrukdė į Taliną užsukti tokioms rinktinėms, kaip Anglija, Brazilija, Kroatija, Portugalija, Urugvajus, Nyderlandai, ir 2012 metais priimti UEFA Europos U19 čempionato lemiamas kovas.
2015 metais estai užsimojo užbaigti stadioną ir taip galbūt prisikviesti ir daugiau futbolo galingiausiųjų. Papildomų kėdžių sumontavimas, jų paslėpimas po stogu ir stadiono pagražinimas turėjo kainuoti vos 5–6 mln. eurų. Sužavėti šia idėja pažadais pareklamuoti savo šalį svaidėsi tuometinis Estijos futbolo asociacijos prezidentas Aivaras Pohlakas ir premjeras Taavi Roivas, kuris savo darbo dalį atliko, kai tuomet Sakartvelo sostinėje Tbilisyje stebėjo UEFA Supertaurės rungtynes tarp „Barcelona“ ir „Sevilla“ ekipų.
Šie draugiški pokalbiai su UEFA vadovais davė impulsą idėjai, kuri vis sklandė Europos futbolo reikalus tvarkančioje organizacijoje, kol galiausiai pernai tapo kūnu. Kai politikai Lietuvoje apie stadiono statybas kalbėjo, estai dirbo kiek kitaip ir visų pirma pastatė stadioną, o tada pakvietė į savo kiemą stipriausias Europos ekipas, kurių viena, kaip vėliau paaiškėjo, ir buvo „karališkasis klubas“.
Prie tokio UEFA sprendimo prisidėjo ir tai, kad Estijoje šiemet minimas šalies šimtmetis. Kažkur ne tik apie Estiją girdėtas faktas? Tad nereikėjo itin daug pastangų ir lėšų – UEFA sutiko padovanoti tokią galimybę šaliai, kurioje gyvena vos 1,3 mln. gyventojų, o šventę priimsiantis stadionas talpina vos 15 tūkst. žmonių. Tai kur kas mažesnis statinys nei tas, kuriame įpratę rungtyniauti šventės dalyviai – „Real“ namų rungtynes žaidžia 81 tūkst. vietų „Santiago Bernabeu“, o „Atletico“ – kone 68 tūkst. vietų „Metropolitano“ stadione.
Beje, tai mažiausias stadionas, kuriame bus surengta UEFA Supertaurė – po to, kai 2013 metais turnyras išsikraustė iš Monako, jis buvo rengiamas penkiuose Europos miestuose. Iš jų mažiausius stadionus turėjo Čekijos sostinė Praha ir Norvegijos miestas Trondheimas – kiek mažiau nei 18 tūkst. vietų. Velso sostinė Kardifas ir Makedonijos sostinė Skopjė futbolo sirgalius pakvietė į 30 tūkst. vietų stadionus. Sakartvelo sostinėje Tbilisyje esančiame stadione telpa beveik 52 tūkst. žmonių. Panašiai žiūrovų sukvies ir kitąmet Stambule ir 2020 metais Porto rengiamos rungtynės.
Ispaniška futbolo drama
Tad futbolo sirgaliams knieti pamatyti ir tai, kaip atrodo, kai du Ispanijos futbolo grandai susitinka sau itin neįprastoje aplinkoje. Čempionų lygą Madrido „Real“ šiemet laimėjo 61,5 tūkst. vietų Kijevo olimpiniame stadione, o „Atletico“ Europos lygos taurę nuskynė beveik 56 tūkst. vietų Liono „Olympique“ tvirtovėje.
Beje, paskutinis šių Ispanijos klubų mūšis dėl europinio trofėjaus įvyko prieš porą metų Milano „San Siro“ stadione, kuriame telpa 72 tūkst. žmonių.
Dabar jau 43-as UEFA Supertaurės mačas vyks Talino „A. Le Coq Arena“ stadione, kuris šiomis dienomis dėl UEFA reikalavimų tapo žinomas „Lillekula“ vardu.
Šįkart sirgaliams skirta vos 9 100 vietų, o bilietų kainos prasidėjo nuo 50 eurų. Įdomu, kad tai bus turbūt mažiausias stadionas, kur kada nors buvo surengtas Madrido derbis, kuris, kaip ir dauguma derbių, pasižymi itin aktyviu sirgalių palaikymu. Papildomo prieskonio prideda ir tai, kad tai bus pirmasis derbis UEFA Supertaurės istorijoje.
Beje, tai pirmasis rimtas išbandymas tik birželį „Real“ trenerio postą perėmusiam ir dėl to Ispanijos rinktinės stratego postą prieš pat prasidedant pasaulio futbolo čempionatui paaukojusiam 51-erių Julenui Lopetegui.
Jis pakeitė triskart iš eilės Čempionų lygos trofėjumi ir dukart UEFA Supertaure besidžiaugusį 46-erių Zinadine`ą Zidane`ą. Tiesa, skirtingai nei kolega, jis nebegalės remtis vienu geriausių planetos futbolininkų Cristiano Ronaldo (33), kuris vasarą persikėlė į Turino „Juventus“.
Įtampos prideda ir tai, kad tai galėtų būti penktas kartas, kai „Los Blancos“ nugalėtų šiame turnyre ir įsirašytų tarp jo rekordininkų „Milan“ ir „Barcelona“ ekipų bei taptų pirmuoju, kuris triumfuotų šiame turnyre triskart iš eilės.
Tuo metu nuo 2011 metų „Atletico“, treniruojantis 48-erių Diego Simeone kišenėje jau turi UEFA Supertaurės apdovanojimą, o klubo sirgalius sieks pradžiuginti jau trečiuoju tokiu trofėjumi klubo istorijoje. Ypač, kai statistika jam palanki – skirtingai nei „karališkasis klubas“, „Atletico“ niekada nepralaimėjo rungtynėse dėl UEFA Supertaurės.
Be to, charizmatiškojo argentiniečio kariaunai rūpi atkeršyti už patirtus skaudulius europinių turnyrų metu – iš devynių tarpusavio susitikimų tarptautinėje arenoje svarbiausi buvo 2014 metais Čempionų lygos finalas, kuriame pralaimėta net 1:4, o dar po dviejų metų „Real“ šį trofėjų laimėjo jau po baudinių serijos. Beje, pernai „Real“ užkirto kelią „Los Rojiblancos“ pakliūti į Čempionų lygos finalą.
Iš viso šios ekipos Ispanijoje buvo susitikusios net 206 kartus, iš kurių 103 pergalę šventė „Los Blancos“, o 51 – „Atletico“. Tiesa, paskutiniai tarpusavio susitikimai nuteikia optimistiškiau – iš paskutinių 12 tarpusavio susitikimų pralaimėta tik kartą, o praėjusiame sezone komandos buvo susitikusios dukart – abi dvikovos baigėsi lygiosiomis.
Tačiau tai tik prisiminimai, statistika ir spėliojimai, o prieš tai, kai rungtynėms teisėjaujantis lenkas Szymonas Marciniakas paskelbs apie jų pradžią, aišku tik tai, kad vienas nugalėtojas jau yra – Talinas ir visa Estija, į kurią atvyko neeiliniai svečiai.
