21 metų futbolininkė komandoje yra viena vyresnių žaidėjų. Gaila, bet merginos komandą kasmet palieka. Į užsienį išvyko ir vyresnė R. Imanalijevos sesuo Oksana – praėjusių metų geriausia Lietuvos futbolininkė.
Mokydamosi dešimtoje klasėje abi seserys į stipriausią šalies futbolo komandą atėjo metusios krepšinį. Jį merginos žaidė nuo vaikystės.
Per geriausiųjų futbolininkų apdovanojimą Vilniaus rotušėje R. Imanalijevai buvo įteikti 2012-ųjų Lietuvos čempionės, geriausios pirmenybių ir rezultatyviausios žaidėjos prizai.
– Jūs pirmą kartą laimėjote geriausios žaidėjos apdovanojimą? Tikėjotės to?
– Pirmą kartą. Prisipažinsiu – girdėjau užuominų. Ir pati nujaučiau...
– Ar šis sezonas jums buvo išskirtinis? Žaidėte geriau negu anksčiau?
– Nemanau, kad išskirtinis. Gal geriausia buvau išrinkta dėl to, kad visos anksčiau išrinktos geriausios merginos, kad ir mano sesuo, visada išvažiuoja tobulėti, mokytis. Išskirtinis jis man ne tiek dėl mano pačios žaidimo, o daugiau tuo, kad tapau komandos galva. Dabar tenka visas mokyti. Į mūsų komandą šiemet atėjo labai daug jaunimo. Aštuonios mūsų mergaitės dar mokykloje mokosi. Ir net ne dvyliktoje, o dešimtoje ar vienuoliktoje klasėse.
– Sesuo Oksana į užsienį išvažiavo žaisti futbolo?
– Ne, ne futbolo. Bet įsidarbinusi planuoja tai daryti.
– Jūs nesate profesionalė?
– Žaidžiu profesionalų klube. Dalyvaujame UEFA turnyruose. Bet iš futbolo negyvename.
– O iš ko gyvenate?
– Iš tėvų... Aš dabar pradėjau dirbti bendrovėje „Errea“. Mes rengiame futbolo ir kitų sporto šakų komandas. Esu šios Italijos įmonės atstovė. Sužinau, kam reikia, pranešu.
– Rezultatyvumu aplenkėte A lygos rekordininką Artūrą Rimkevičių...
– Vienu įvarčiu pavyko aplenkti... Man labai smagu, kad šiemet rezultatyviausiais tapo abu šiauliečiai. Tiesa, mes turėjome tik 12 rungtynių.
– Esate gimusi Šiauliuose?
– Ne. Šiaulietė esu nuo dešimtos klasės. Nuo tada, kai mane čia pakvietė žaisti futbolo. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios aš iš Pakruojo persikėliau į Šiaulius.
– Ar mergina turi galimybių tapti futbolo profesionale kur nors užsienyje?
– Visada reikia tikėtis, kad jų yra. Ir mes turime pavyzdžių – Raimonda Kudytė, Viktorija Budrytė iš mūsų komandos. Viena jų žaidžia Lenkijoje, kita – Švedijoje. Mes čia atlyginimo negauname, o jos, iš mūsų komandos išvažiavusios, tapo tikromis profesionalėmis – gyvena iš futbolo.
– Jūs metėte krepšinį. Ar žaidžiant krepšinį nebuvo daugiau galimybių uždirbti pinigų?
– Mano draugės žaidžia LMKL, jos iš to gyvena. O krepšinį mečiau dėl to, kad visos komandos draugės baigė mokyklą, išvažiavo kažkur ir komandos neliko. Pasiūlė žaisti futbolą. O aš juk visada su sportu draugavau, tai ir pagalvojau – reikia pabandyti. Pabandžiau, patiko, dabar džiaugiuosi.
Turiu siekį kur nors ten išvažiuoti ir žaisti futbolą, pralaužti ledus.
– Kiekvienas futbolą lankyti pradedantis berniukas svajoja žaisti „Chelsea“, „Real“, „Barcelona“, „Milan“, „Bayern“ komandose. O apie ką svajoja mergaitės?
– Kai kurios šalys man yra futbolo pavyzdys: Italija, Anglija, Japonija. Ten žaidimas grindžiamas ne vien fizine jėga, kaip Rusijoje ar Vokietijoje, o technika, protu. Mane traukia ne konkretūs klubai, o tų šalių moterų futbolas. Aišku, yra noro ir turiu siekį kur nors ten išvažiuoti ir žaisti futbolą, pralaužti ledus. Todėl bandysiu.
– O lietuviškas futbolas kuo grindžiamas? Fizine jėga?
– Nepasakyčiau. Mes remiamės tuo, ką turime. O turime nedaug žaidėjų. Gal kai būsime Europos viduriuke, galėsime sakyti, kuo išsiskiriame. Bet kol esame atsilikusios nuo Europos, tai negalime nieko teigti. Mūsų komanda „Gintra–Universitetas“ bando remtis tiek fizinėmis savybėmis, tiek technika.
– Ar turi „Gintra–Universitetas“ rimtų varžovių?
– Per devynerius metus nepatyrėme nė vienų lygiųjų, nė vieno pralaimėjimo. Aišku, būtų įdomiau, jeigu būtų daugiau konkurencijos.
– O rinktinė? Anksčiau bent su latvėmis, estėmis sužaisdavo, o dabar jau ir toms pralaimi...
– Dėl latvių nesutikčiau. O estes pradėjo treniruoti Anglijos treneriai. Iki tol mes buvome daugkartinės Baltijos šalių čempionės. Kai tik anglai pradėjo dirbti su estėmis, iš karto pasikeitė lygis. Nežinau, gal jų programa kitokia, požiūris į futbolą, bet iš karto Estija tapo mums neįveikiama.
– Pažįstate įvairių žmonių. Nėra tarp jų sakančių, kad mergina ir futbolas nedera?
– Nustembančių pasitaiko, pasipiktinančių tuo – ne. Ypač mano draugai labai ragina. Jiems tai patinka. Mama taip pat skatina ir džiaugiasi kiekviena mūsų pergale. Gal dėl to aš ir sportuoju, nes ji mane visada palaiko.
