Trečiadienį čia, po „Mercedes-Benz“ stadiono stogu, Haitis žais paskutines savo pasaulio čempionato rungtynes – su Maroku.
C grupės lentelėje mįslių liko nedaug. Haitis 0:1 pralaimėjo Škotijai, vėliau 0:3 nusileido Brazilijai ir iš paskutinės vietos jau nebepakils. Trečiosios rungtynės jiems nieko nebelemia – bent jau taip sako skaičiai.
Tačiau Haičio futbolo istorija niekada netilpo į skaičius.
„Nešti Haičio vėliavą per pasaulį visada yra didžiulė garbė, ir šis pasaulio čempionatas yra puiki proga mūsų rinktinei parodyti pasauliui savo aistrą, talentą ir kovos dvasią“, – bendraudamas su 15min apie savo tautiečių ilgai lauktą sugrįžimą į didžiausią pasaulio futbolo sceną sakė Vilniaus rajono „TransINVEST“ puolėjas Jeudi Stevensonas.
Jo balsas iš Lietuvos šiame pasakojime skamba simboliškai. Haitis šiandien yra šalis, kurios futbolas gyvena per atstumą: per emigravusius žaidėjus, šeimų skambučius, pinigų perlaidas, pavardes, kurias po pasaulį išnešiojo krizės, ir vėliavą, kuri kartais tampa vieninteliu apčiuopiamu ryšiu su namais.
Po 52 metų pertraukos Haitis sugrįžo į pasaulio čempionato sceną. Tai turėjo būti gryno džiaugsmo akimirka – rinktinei, diasporai, visai šaliai, kuri futbolą seniai laiko viena paskutinių bendros vilties kalbų.
Tačiau JAV rytinėje pakrantėje šią vasarą šventę temdė teismo salės, kelionių ribojimai ir ilga šalies istorija, primenanti, kad laisvė Haičiui niekada nebuvo duotybė.
Ji visada buvo kaina, kurią tenka mokėti iš naujo.
Pirmą kartą nuo 1974-aisiais jau neegzistuojančioje Vakarų Vokietijoje vykusio čempionato, nuo ryškiai oranžinių marškinėlių, nuo Emmanuelio Sanono įvarčio legendiniam Dino Zoffui, nuo šešių istorinių minučių, kai viena skurdžiausių Karibų šalių pirmavo prieš Italiją ir privertė pasaulį išsižioti, „Les Grenadiers“ vėl yra čia.
Jie grįžo po diktatūrų, žemės drebėjimų, choleros, nužudyto prezidento, gaujų valdžios, emigracijos, sugriautų stadionų ir prarastų namų.
