„Tikrai labai smagus čempionatas. Dideli stadionai, daug žiūrovų, smagi atmosfera, – pokalbį su 15min pradėjo 61-erių Lietuvos futbolo legenda.
– Rinktinių skaičius išsiplėtė ir, matyti, kad tos gerosios komandos po truputį gerina žaidimą, kad į atkrintamąsias žengtų geresnės sportinės formos. Šįvakar laukia labai įdomus Brazilijos ir Japonijos mačas.“
„Afrikos kontinentas gerai žaidžia, – tęsė A.Narbekovas. – Ir, šiaip, nebuvo daug rungtynių, kurios baigtųsi didžiuliais skirtumais. Visi stengiasi, kaunasi. Net ir tos mažos šalys kaip Žaliasis Kyšulys, kitos.
Bet manęs nestebina. Pažiūrėkite, kiek vertinami tų, kad ir mažesnių, šalių žaidėjai – šimtais ar dešimtimis milijonų. Jos turi gerų žaidėjų.“
„Prie didesnių nusivylimų priskirčiau Turkiją. Taip, laimėjo tas paskutines rungtynes prieš JAV, bet jos jau nieko nebereiškė – turkai anksti prarado šansus žengti toliau“, – pažymėjo A.Narbekovas, nepuolęs atsakinėti į kitą klausimą – kas taps čempionais?
„Futbolas toks žaidimas, kurį prognozuoti sunku, – atsiduso pašnekovas. – Kita vertus, Argentinai kelias dabar atrodo lengvesnis nei kitoms favoritėms. Aišku, atkrintamosiose lengvų varžovų nebėra.
Bet Argentina man labai patinka, o Messi yra Messi. Veda tą komandą, žaidžia aštriai, gražiai, pavojingai. Žaidėjas iš didžiosios raidės. Tokių, matyt, dar labai ilgai nebus.“
Išskirčiau ir prancūzus. Pažiūrėsime, kaip ispanai atrodys svarbiausiose kovose. Vokiečiai kol kas tokie... Bet visi yra pažeidžiami. Gal tik Argentina grupės etapą įteikė užtikrinčiau.“
Pats A.Narbekovas šiuo metu yra „Vilnius Football Academy“ garbės prezidentas ir skaudama širdimi ieškojo atsakymų, kodėl tokie didieji futbolo renginiai yra taip toli nuo Lietuvos futbolo rinktinės?
„Labai sunkus ir platus klausimas... Atrodo, tų vaikų yra. Ir gerų vaikų. Gal per mažai juos vežiojame? Gal per daug savo sultyse verdam? – svarstė A.Narbekovas, pripažinęs, kad sulaukia ir kandžių pastabų.
Draugai iš krepšinio pasaulio vis užmeta tokį, kad į šį pasaulio čempionatą atvažiavo visi, kas norėjo... Išskyrus, Lietuvą (šypteli).
Manau, blogiausia yra tai, kad mes prarandame vaikus, kai jiems būna 17–18 metų. Kai jiems reikia žaisti, kabintis, duoti šansą, kurio mes neduodame. O tie vaikai tada taip ir dingsta.
Matome ir mūsų Lietuvos čempionatą – visuose klubuose po tuos 3 lietuvius ir žaidžia. Mažokai. Ir mes kalbame apie vyresnius lietuvius. Jaunimui tiesiog nėra kur. Reikia kažkokių sprendimų. Kažką daryti, galvoti. Rinktinės iš užsieniečių juk nepadarysi. Problemėlių tikrai yra.
Yra tų jaunųjų lietuvių, kurie išvažiuoja, bet kažkaip neužsikabina... Į Anglijas, Italijas. Deja, bet visi grįžta. Nežinau, kodėl? Kur ta riba? Yra tas „per negaliu“, kai sunku ir mes nusileidžiame... Ar tos konkurencijos neišlaikome? Nes ji – milžiniška. Supraskite, atvažiuoja kažkoks užsienietis ir nori tavo vietą užimti. Turi būti išskirtinai geresnis. Kad ir Italija – ten visa Afrika nori papulti, tad įsivaizduokite, kiek reikia nukonkuruoti žaidėjų. Ir mums, turbūt, tų sulčių neužtenka...“
„Bet viltis miršta paskutinė. Gal ir mes kažkada užauginsime“, – viltingai pokalbį užbaigė vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų.
Pasaulio čempionato tvarkaraštį, statistiką, įdomybes ir laidas sekite šiame puslapyje!