Sekite 15min GoogleYra viena V.Dambrausko istorijos versija, kuri itin patogi socialiniams tinklams. Trumpa, graži ir beveik pernelyg tobula.
2002 metais lietuvis dalyvavo televizijos viktorinoje, laimėjo 4000 litų – – ir šiuos pinigus panaudojo persikraustymui į Angliją.
Po 24 metų jis jau treniruoja komandą Čempionų lygoje.
Nenuostabu, kad ši istorija vėl plačiai pasklido po to, kai V.Dambrausko treniruojamas „Sabah“ pirmą kartą klubo istorijoje prasibrovė į Čempionų lygos etapą.
Tačiau pats treneris sako, kad tokia gražiai supakuota istorija kartu ir klaidina. Tarp laimėtos televizijos viktorinos ir Čempionų lygos buvo daugiau nei du dešimtmečiai darbo, abejonių, nesėkmių, rizikingų sprendimų ir daugybė žmonių, be kurių visa tai galėjo pasisukti visiškai kitaip.
„Iš tikrųjų norėčiau, kad niekas nežinotų tos istorijos apie televizijos viktoriną, nes žmonės mato tik tai!
Žmonės mato: gerai, jis laimėjo ir staiga dabar jau yra vyriausiasis treneris. Bet turi susiklostyti tiek daug veiksnių, tiek daug žmonių, tiek daug aplinkybių, kad pasiektum tai, ko nori.
Ši televizijos laida, žinoma, turėjo tam tikrą įtaką – bet ji buvo labai, labai nedidelė.
Aš tikrai tikiu, kad net ir be šios televizijos laidos vis tiek būčiau radęs būdą nuvykti į Angliją“, – pasakojo V.Dambrauskas.
Anglija – be kalbos, pinigų ir aiškaus kelio
Tikrasis kelias buvo gerokai sudėtingesnis.
Į Jungtinę Karalystę V.Dambrauskas atvyko menkai mokėdamas anglų kalbą ir neturėdamas jokio aiškaus kelio į profesionalų futbolą.
Treneriu jis norėjo tapti dar nuo paauglystės. Būdamas 13-os stebėjo 1990 metų pasaulio čempionatą ir tuo metu jau suprato, kad profesionalaus futbolininko karjera greičiausiai liks neįgyvendinta svajonė. Tačiau futbolo paleisti nenorėjo.
2003 metais jis užsirašė į pirmuosius trenerių kursus.
„2003 m. užsiregistravau į pirmuosius trenerių kursus. Net neturėjau tinkamos banko sąskaitos.
Kai norėdavau sumokėti už trenerių kursą, pinigus įdėdavau į voką ir siųsdavau Londono futbolo asociacijai. Džiaugiuosi, kad tie pinigai nedingo!“, – pasakojo treneris.
Į Angliją V.Dambrauskas persikėlė kartu su savo mergina, vėliau tapusia jo žmona. Abu iš pradžių lankė anglų kalbos mokyklą, tačiau netrukus pamokas teko derinti su gerokai žemiškesniais rūpesčiais – reikėjo dirbti ir užsidirbti pragyvenimui.
Trenerio svajonė tuo metu iš šalies galėjo atrodyti sunkiai paaiškinama.
„Kartais jaučiau abejones, ne iš žmonos pusės, o iš tolimesnių giminaičių: ‚Ką šis vyras veikia? Jam jau per 30, jis visą laiką mokosi ir bando kažką nuveikti futbolo srityje, neturėdamas pinigų. Ką jis bando pasiekti?
Galų gale pradėjau mokytis anglų kalbos skaitydamas laikraščius, futbolo skyrius. Tačiau kalbėti mano anglų kalba buvo tikrai prasta.
Prisimenu savo pirmuosius trenerių kursus – 1 lygį 2003 metais. Atėjau į baigiamąjį egzaminą ir mokiausi atmintinai, ką noriu pasakyti per užsiėmimą. Taip treniruoti negalima – turi reaguoti į tai, ką sako žmonės.
Bet kažkaip aš išlaikiau!“, – prisiminė strategas.
Po metų, jau antrojo lygio kursuose, situacija buvo visai kita. Anglų kalba gerėjo, o kartu po truputį atsivėrė ir pirmosios futbolo durys.
V.Dambrauskas įgijo patirties „Manchester United Soccer Schools“, vėliau pradėjo savanoriauti „London Tigers“, o galiausiai šiame klube gavo nuolatinį sporto plėtros vadybininko darbą.
Tačiau iki profesionalaus futbolo vis dar buvo labai toli.
Šimtai laiškų ir vienas „taip“
V.Dambrauskas klubams ir akademijoms siuntė, jo paties žodžiais, „šimtus, galbūt tūkstančius“ elektroninių laiškų. Atsakymo, kuris realiai pakeistų jo situaciją, ilgą laiką nebuvo.
Treneris iki šiol turi „Yahoo“ elektroninio pašto paskyrą, kurią susikūrė dar 2002 metais atvykęs į Angliją. Joje liko senieji laiškai – savotiškas skaitmeninis archyvas laikų, kai galimybės teko prašyti beveik kiekvieno.
„Kartais ją atidarau ir peržiūriu 2004-ųjų, 2005-ųjų laiškus – ką tuomet galvojau, kokius laiškus siuntinėjau, – prisimena jis.
– Tuo metu niekas, niekas, niekas manęs nepriėmė.
Turėjau daug pokalbių dėl darbo. Jie sakydavo: „O, tu geras. Turi visą reikiamą išsilavinimą… bet mums esi pernelyg aukštos kvalifikacijos.“ Aš niekada nesupratau, ką tai reiškia – kaip galima būti pernelyg aukštos kvalifikacijos darbui?
Bet kai dabar žiūriu atgal, matau „Brentford“ būtent kaip klubą, kuris man suteikė šią galimybę.
Tai buvo prieš tai, kai „Brentford“ tapo „Brentford“. Dabar „Brentford“ yra „Premier“ lygos klubas, ir aš jį nuo tada palaikau.“
Kelias į Londono klubą prasidėjo per jaunimo trenerį Ashą Rahmaną. Būtent jis V.Dambrauską supažindino su Ose Aibangee, tuo metu neseniai paskirtu vadovauti „Brentford“ jaunimo ugdymo centrui „Centre of Excellence“.
Aibangee sutiko pasižiūrėti, kaip lietuvis veda treniruotę. Po jos pasiūlė ne visą darbo dieną „Brentford“ sistemoje.
Tai buvo lūžis, nors tuo metu pats V.Dambrauskas jį išgyveno ne vien kaip džiaugsmą.
Maždaug po keturių mėnesių prasidėjo vasaros pertrauka ir V.Dambrauskas su šeima išvyko į Lietuvą. Tačiau užuot ramiai mėgavęsis atostogomis, treneris skaičiavo, kiek dienų liko iki sugrįžimo.
„Aš skaičiavau: liko keturios atostogų dienos, liko trys, liko dvi, liko viena. Man buvo baisu. Net negalėjau pagalvoti apie grįžimą į „Brentford“, nes Ose mus taip smarkiai stūmė iki ribų.
Man atrodė, kad jis visą laiką mane spaudžia. Visi vaikinai sakydavo: „Žiūrėk, viskas atvirkščiai. Jis tave mėgsta. Štai kodėl tave spaudžia.“
Tada kažkuriuo momentu jis priėjo ir pasakė: „Oho, tu surengei geriausią treniruotę, kokią esu matęs.“ Aš beveik apsiverkiau.
Manau, kad jis yra tas žmogus, kuris padarė didžiausią įtaką mano karjerai“, – teigė treneris.
Į treniruotes – naktiniais autobusais
Rudenį V.Dambrausko darbo valandų „Brentford“ sistemoje daugėjo. Treniruotės vykdavo skirtingose Londono vietose, tarp jų – ir klubo bazėje „Jersey Road“, netoli Hitrou oro uosto.
Visa tai reikėjo derinti su nuolatiniu darbu „London Tigers“, šeima ir gyvenimu šiaurės Londone.
Ypač sudėtingos būdavo sekmadienio ryto treniruotės. Londono metro tuo metu dar nepradėdavo kursuoti taip anksti, kad Dambrauskas spėtų laiku pasiekti kitą miesto galą.
Todėl į treniruotes jis keliaudavo per naktį.
„Turėdavau važiuoti naktiniais autobusais.
Paprastai kelionę pradėdavau 3 ar 4 val. ryto, važiuodavau iki „London Bridge“, tada persėsdavau į kitą autobusą ir važiuodavau visą kelią iki „Jersey Road“, kuri yra šalia Hitrou.
Ten atvykdavau beveik nemiegojęs visą naktį“, – pasakojo lietuvis.
„Brentford“ V.Dambrauską priartino prie profesionalaus futbolo, bet kartu padėjo suprasti ir kitą, gerokai skaudesnį dalyką – jeigu jis iš tiesų nori tapti profesionalios komandos vyriausiuoju treneriu, Angliją greičiausiai teks palikti.
„Supratau, kad Anglijoje tapti profesionaliu futbolo treneriu ir kilti karjeros laiptais, tapti vyriausiuoju treneriu ar vadovu, buvo neįmanoma.
Turėdamas Lietuvos pasą, šalies pavadinimą, kurio niekas negali ištarti, pavardę, kurios niekas negali ištarti, ir, be to, niekada nebuvau profesionalus žaidėjas.
Tačiau žinojau, kad mano patirtis „Brentford“, taip pat trenerio kvalifikacijos pažymėjimai, galėtų man suteikti šansą kur nors kitur.
Anglijoje jau buvau užėmęs gerą padėtį. Turėjau puikų darbą, baigiau universitetą, taigi reikalai ėjo į gerąją pusę ir situacija buvo puiki.
Tačiau mano svajonė buvo tokia didelė, kad susidėjau daiktus į vieną mikroautobusą, įsodinau du sūnus ir žmoną, ir mes grįžome į Lietuvą“, – pasakojo treneris.
Penkis kartus mažesnis atlyginimas
2010 metų pabaigoje tuometis Lietuvos čempionas Panevėžio „Ekranas“ pasiūlė V.Dambrauskui dvejas pareigas – tapti pagrindinės komandos vyriausiojo trenerio asistentu ir kartu vadovauti rezervinei ekipai.
Sportiniu požiūriu tai buvo galimybė, kurios jis ilgai laukė. Finansiniu – didžiulis žingsnis atgal.
V.Dambrauskas Lietuvoje uždirbo maždaug penkis kartus mažiau nei Anglijoje.
Iš pradžių rizika atrodė pasiteisinanti, tačiau trečiaisiais metais „Ekraną“ užklupo rimtos finansinės problemos. Atlyginimai vėlavo mėnesius, o treneriui, jau auginusiam jauną šeimą, teko galvoti ne tik apie futbolą, bet ir apie kasdienes išlaidas bei būsto nuomą.
Vyresniems futbolininkams ir darbuotojams paliekant klubą, V.Dambrauskas ėmėsi pertvarkyti komandą, pasikliaudamas jaunais lietuviais, kurių daugelį pažinojo iš darbo jaunimo rinktinėse.
Vėliau persikėlus į Vilniaus „Žalgirį“, ankstesniais metais sukaupta patirtis pradėjo virsti titulais.
2015-aisiais V.Dambrauskas pirmą kartą tapo šalies čempionu kaip vyriausiasis treneris. Tačiau net ir tuomet sau buvo išsikėlęs gerokai aukštesnę kartelę – savo istoriją tikrai sėkminga jis ketino vadinti tik tada, kai pasieks Čempionų lygą arba paliks ryškų pėdsaką Europos turnyruose.
Po Lietuvos sekė Latvija, Kroatija, Bulgarija, Graikija, Kipras ir Vengrija.
V.Dambrauskas kaupė titulus, su „Ludogorec“ tapo Bulgarijos čempionu, o su Splito „Hajduk“ iškovojo pirmąjį svarbų klubo trofėjų per devynerius metus.
Visa tai prasidėjo nuo galimybės, kurią kadaise suteikė „Brentford“.
„Žinojau, kad mano patirtis „Brentford“ klube, taip pat trenerio licencijos, gali suteikti man galimybę dirbti kitur“, – tikino treneris.
„Sabah“ ir ilgai laukta Čempionų lyga
Iki atvykdamas į „Sabah“, V.Dambrauskas jau daugiau nei dešimtmetį dirbo vyriausiuoju treneriu skirtingose šalyse ir futbolo kultūrose. Tačiau viena ambicija liko nepakitusi – Čempionų lyga.
Kai lietuvis perėmė Azerbaidžano klubą, „Sabah“ praėjusį sezoną nuo šalies futbolą dominavusio „Qarabag“ buvo atsilikęs net 41 tašku. „Qarabag“ tuo metu buvo laimėjęs 11 iš pastarųjų 12 Azerbaidžano čempionatų.
Po metų situacija buvo pasikeitusi neatpažįstamai.
„Sabah“ laimėjo šalies čempionatą ir taurę, o per penkerias rungtynes su „Qarabag“ nė karto nepralaimėjo.
Europos atrankoje Dambrausko komanda įveikė „The New Saints“ ir KuPS, vėliau atsitiesė po nesėkmės pirmajame mače su AGF.
Dar dramatiškesnė buvo akistata su Beer Ševos „Hapoel“. Pirmąjį susitikimą „Sabah“ pralaimėjo 1:2, o atsakomajame mače, likus maždaug pusvalandžiui, Azerbaidžano klubą nuo iškritimo vis dar skyrė du įvarčiai.
Rugpjūčio 25-oji, kai „Sabah“ galiausiai prasibrovė į kitą etapą, sutapo ir su DV.ambrausko sūnaus gimtadieniu.
Tuo metu jis buvo sugrįžęs į šiaurės Londoną – rajonus ir gatves, kuriose pats užaugo.
Neradęs baro, kuriame būtų rodomos tėvo komandos rungtynės, trenerio sūnus kartu su drauge mačą žiūrėjo telefone.
Ir tada, 94-ąją minutę, esant rezultatui 2:2 bei „Sabah“ desperatiškai ieškant pergalingo įvarčio, baigėsi jo mobiliojo interneto duomenys.
„Mūsų vartininkas priėjo prie baudos aikštelės dėl kampinio… ir jo ekrane viskas išnyko!
Jo draugė įjungė savo telefoną ir jie pamatė, kad rezultatas – 3:2.
Vėliau jis man parašė žinutę ir pasakė: „Niekada gyvenime tiek daug neverkiau“, – pasakojo treneris.
Todėl kalbėdamas apie istorinį patekimą į Čempionų lygą V.Dambrauskas pirmiausia prisimena ne garsųjį turnyro himną, „Barcelona“, „Manchester United“ ar kitus būsimus varžovus.
Pirmoji mintis buvo apie šeimą.
„Pirmasis jausmas buvo skirtas mano šeimai ir tam, kaip jie džiaugiasi. Jie mano, kad tai mano nuopelnas, bet iš tikrųjų mes tai darome kartu.
Žinau, kiek kartų jie pykdavo ir nusivildavo, kai reikalai klostėsi ne taip, kaip reikėjo, kai tave atleisdavo iš darbo.
Per tuos metus kiek kartų jie sakydavo: „Nesijaudink, kitą kartą laimėsi“, net kai žinai, kad pralaimėjai ten, kur neturėjai pralaimėti?
„Tuo metu, kai rungtynės baigiasi, apie nieką kitą negalvoji. Tiesiog: gerai, aš įvykdžiau savo pareigą. Aš atidaviau viską, ką galėjau“, – savo filosofiją dėstė treneris.
„Ar galime konkuruoti?“
Debiutiniame Čempionų lygos etape „Sabah“ laukia akistatos su „Barcelona“ ir Dortmundo „Borussia“, taip pat išvykos į „Manchester United“ ir Londono „Arsenal“.
„Opta“ galios reitinguose Azerbaidžano čempionams tekęs tvarkaraštis įvertintas kaip sunkiausias tarp visų 36 turnyro dalyvių.
„Sabah“ kartu yra vienintelė iš 28 komandų, kurios Europos sezoną pradėjo jau pirmajame Čempionų lygos atrankos etape ir sugebėjo nueiti iki lygos etapo.
Vis dėlto Dambrauskas nenori kalbėti apie konkretų taškų skaičių, kurį jo komanda privalėtų surinkti. Pirmasis tikslas kitoks – suprasti, ar „Sabah“ gali konkuruoti tokiame lygyje.
„Man svarbu ne rezultatas, o žaidimas. Ar galime konkuruoti? Ar galime nuvykti ir ką nors parodyti? Ar galime kurti progas? Ar galime įmušti? Ar galime spausti varžovus? Tai mes sužinosime labai, labai greitai, ir būtent to aš ir siekiu“, – dėstė strategas.
Sugrįžimas į „Old Trafford“
Viena simboliškiausių „Sabah“ kelionių laukia Mančesteryje.
V.Dambrauskas įžengs į „Old Trafford“ jau kaip Čempionų lygos komandos vyriausiasis treneris – į stadioną, kuris kadaise jam atrodė beveik nepasiekiamas.
Simpatijos „Manchester United“ atsirado dar 1994 metais. Tuomet vienas Rusijos televizijos kanalas vėlyvais šeštadienio vakarais pradėjo rodyti įrašytas Anglijos FA taurės rungtynes.
V.Dambrauskas iki šiol prisimena finalą, kuriame Ericas Cantona realizavo du baudinius, o „Man UTd“ 4:0 sutriuškino „Chelsea“.
„Visada buvo Anglija, visada buvo „Manchester United“, – prisimena jis. – Bet tuo metu net negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors nuvyksiu į „Old Trafford“.
Matai tuos žmones tribūnose švenčiančius įvartį, o man tai buvo tas pats, lyg man rodytų žmones Mėnulyje ar Marse.“
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, tos tribūnos jau nebebus vaizdas iš televizoriaus ekrano.
V.Dambrauskas į „Old Trafford“ sugrįš kaip Čempionų lygos vyriausiasis treneris – po kelio, kuriame televizijos viktorinos laimėjimas tebuvo maža, nors ir patraukliausiai pasakojama, visos istorijos dalis.
