1992 m. Ispanija laimėjo olimpinių žaidynių futbolo turnyrą, 1964 m. tapo stipriausia Europoje, 1984 m. žaidė Europos čempionato finale. Jaunimas ne kartą laimėjo įvairius turnyrus. Tačiau rinktinės rezultatai buvo nepastovūs.
Viename čempionate Ispanija pasirodydavo gerai, į kitą ji net nepatekdavo. Ji dalyvavo tik kas trečiame dideliame turnyre 1930-2006 metais, o laimėdavo tik kas antras, o kartais tik kas trečias rungtynes.
 |
| ESCPFC.com Autoritarinis futbolas/koe |
Autoritarinis futbolas
1920 metais Ispanija pateko į olimpinių žaidynių futbolo finalą. Vėliau daugelį metų tyla, vėliau vėl blyksnis minėtame Europos čempionate septintojo dešimtmečio viduryje. Aš pats dar negalėjau matyti ispanų žaidžiančių tais laikais, tačiau pagal surinktą amžininkų informaciją aišku, jog jų žaidimas nebuvo išskirtinis.
„Ilgą laiką Ispanijos rinktinės žaidimas išsiskyrė fizine jėga, netgi pykčiu, komanda neretai buvo vadinama “La furia„ (isp. – įniršis). Tai lėmė stipri britų, atvežusių šį žaidimą, įtaka bei autoritarinis generolo Francisco Franco režimas, kuriam buvo artimas jėga ir vyriškumu paremtas kasdienis gyvenimas“, – pasakoja Jimmy Burnsas knygoje apie Ispanijos futbolą „La Roja“.
Politinė saviizoliacija, susiskaldymas, politiniais, o ne sportiniais principais sudaryta šalies rinktinė ir aikštėje atrodė išdraskyta, be minties, savito braižo. Uždraudus masinius renginius ir apribojus žodžio laisvęs, gyvenimas persikėlė į stadionus. Būtent čia virė gyvenimas.
Katalonai ir baskai galėjo išlieti savo jausmus ir priešiškumą režimui. Žinoma, autoritarinė valdžia kišosi ir čia, neleisdama tautinių mažumų komandoms laimėti prieš Madrido ekipas, bet futbolo stadionas išliko ta vieta, kur bent laisvės kvapą buvo galima užuosti.
„Skrajojantis olandas“
Aštuntojo dešimtmečio viduryje įvyko esminiai pokyčiai Ispanijos gyvenime ir jos futbole. 1973 m. į „Barcelona“ atvyko olandas Johanas Cruyffas, o dar po dvejų metų mirė diktatorius F.Franco.
Galėtume nesustodami kalbėti apie „skrajojančio olando“ įtaką Katalonijos klubui, jo žaidimui, filosofijai. Atvykęs kaip žaidėjas, o vėliau čia dirbęs kaip treneris, jis pakeitė futbolo pasaulį.
Viename pokalbyje J.Cruyffas atvirai pareiškė: „Aš ketinu pakeisti futbolo pasaulį. Kaip? Mano gynėjai taps saugais, žaisiu dviem krašto puolėjais, neturėdamas nė vieno tikrojo puolėjo.“
Kaip sakė, taip padarė. J.Cruyffo stilius, kurio pagrindai padėti legendinio trenerio Rinuso Michelso, rėmėsi perdavimais, kamuolio kontrole, techniškais žaidėjais, visų dalyvavimu žaidime. Tai buvo visų futbolas, „totalinis“ futbolas. Ūgis ir jėga tapo ne tokie svarbūs kaip technika ir žaidimo supratimas.
Tai iš esmės pakeitė Ispanijos futbolą. „Jis suteikė lengvumo šiam nuostabiam žaidimui. Futbolas tapo tarsi meno kūrinys, puikiai paruoštas choreografijos genijaus“, – susižavėjimo neslepia J.Burnsas.
Technologijų dėka ir dabar galime stebėti J.Cruyffo žaidimo vaizdo įrašus. 1974-1978 metų Nyderlandų rinktinė labai panaši į šiandienę „Barcelona“ ir Ispanijos rinktinę. Pasak vieno žinomiausių šių dienų futbolo analitikų Simono Kuperio, J.Cruyffas atsivežė europinių futbolo žinių ir patirtį, jis įdiegė olandišką futbolą Ispanijoje.
Didžioji tragedija ir pamoka
Demokratinė Ispanija su džiaugsmu pasitiko 1982 metų pasaulio čempionatą. Buvo tikimasi, jog pavyks puikiai pristatyti į tarptautinę areną grįžtančią šalį. Dalis ispanų dar prisiminė 1964-ųjų pergalę Europos čempionate.
Tačiau visa tai buvo „anie laikai“, visa tai buvo F.Franco epocha. Išsivadavusiai šaliai reikėjo naujo pareiškimo visiems, o geresnės arenos nei pasaulio čempionatas ir būti negalėjo.
Tačiau laimėjusi vos vienas ringtynes, Ispanija nieko nepešė.
Tai galėjo tapti gera proga graužtis ir gailėtis savęs, tačiau ne ispanams. Po poros metų jie jau žaidė Europos čempionato finale, kur pralaimėjo Michelio Platini vedamiems prancūzams.
Tačiau ne šis įvykis tapo Ispanijos kelio pradžia į pasaulio sporto olimpą. Olimpinės žaidynės Barselonoje – štai didysis lūžis. Laimėję teisę rengti olimpiadą, ispanai kibo į darbus. Šalis gavo antrą progą parodyti, ką gali. Ispanai tai išnaudojo, jie laimėjo futbolo turnyrą.
Dar ir dabar 1992 m. Barselonos žaidynės vertinamos kaip vienos sėkmingiausių žaidynių per visą istoriją. Vyriausybė nutarė investuoti į sportą. Nors tikslių skaičių neradau, tačiau pats keliaudamas po šią šalį įsitikinau, kokios puikios Ispanijos sporto bazės.
„Pravažiuokime pro bet kurį Ispanijos miestelį ar kaimelį ir patys įsitikinsite, kokios nuostabios ten sąlygos sportuoti“, – ragina tas pats J.Burnsas.
Dėmesys jaunimui ir kitos priežastys
Puikių sporto bazių likimas būtų buvęs liūdnas, jeigu ne Ispanijos futbolo federacijos ilgalaikiai tikslai.
Nuo 1988 metų federacijai vadovaujantis Angelis Maria Villaras (jau 24 metus!) ateitį matė ugdydamas jaunimą, išskirtinį dėmesį jis skyrė treneriams. A.M.Villaro vadovavimo metu Ispanija laimėjo daugiau nei 40 futbolo turnyrų. Ugdydami jaunus talentus į Europos elitą sugrįžo Madrido „Real“, „Barcelona“, „Valencia“, Madrido „Atletico“. Kartu su jais, o gal netgi kiek ir vėluodama – Ispanija.
 |
| fifa.com, uefa.com |
Tad kodėl Ispanija pradėjo dominuoti?
Pirmiausia – bazės. Antra, treneriai. Tiek daug kvalifikuotų trenerių, dirbančių su vaikais, neturi nė viena kita šalis.
Pats lankiausi Joano Gampero vardu pavadintoje „Barcelona“ klubo jaunimo akademijoje. Patikėkite, tai įspūdingas reginys: didžiulės sienos, saugančios jaunuosius talentus, daugybė aikščių, sportuojantys įvairaus amžiaus vaikai, juos palaikantys tėvai, jauni talentai iš viso pasaulio, daugybė trenerių dirbančių su vaikais.
Treneris V.Dambrauskas lankydamasis „Barcelona“ akademijos stovykloje ją pažino iš arčiau: „Barcelona“ akademijos darbo principai yra sistema, kuri gali būti interpretuota kaip kryptis, kuria klubas eina. Treniruojamasi taip, kaip žaidžiama. R.Michelsas, kuris, beje, treniravo ir „Barcelona“, buvo pirmasis, iškėlęs mintį, kad treniruotėse žaidėjai turi daryti tą patį kaip ri rungtynių metu.
 |
| Coaching Convention, UEFA/2008 m. duomenys |
Trečia, aukščiausio lygio futbolas dar jaunystėje. Jauni talentai turi galimybę pajusti, kas yra UEFA Čempionų ar Europa lygos, kas tai yra jaunimo turnyrų finalai.
Ikeras Cassilas jau 17-os tapo pasaulio jaunimo čempionu, 19-os laimėjo Čempionų lygą, o po metų Ispanijos lygą, Xavi 19-os taip pat laimėjo pasaulio jaunimo čempionatą bei Ispanijos lygą, Cescas Fabregasas 18-os tapo Anglijos “Premier” lygos vicečempionu, o po metų – ir Čempionų lygos vicečempionu.
Šį jaunų nugalėtojų sąrašą galima vardinti dar ilgai, tačiau matyti, jog tiek techniniai, tiek mentaliniai pamatai buvo padėti nuo pat mažens.
Ketvirta, tai stilius ir supratimas. Įvairiuose čempionatuose matome daugybės šalių komandas, kuriose daug talentų, jie turi geras treniruočių bazes, stiprius klubus, tačiau atvykę rungtyniauti į Europos ar pasaulio čempionatą, atrodo tarsi atskirų žaidėjų darinys.
Ilgai taip atrodė ir Ispanijos rinktinės žaidimas, kol galiausiai Luisas Aragonesas nustūmė kiekvieno atskiro klubo, atskiro regiono reikalus už nacionalinės rinktinės durų.
Pats gimęs Madride, bet treniravęs ir „Bacelona“, treneris suprato, kad tik apjungusi visas savo jėgas Ispanija gali laimėti. Dar toliau ėjo jį pakeitęs Vicente del Bosque. Pastarasis ne tik apgynė Europos čempionų vardą, bet ir laimėjo pasaulio čempionatą 2010 metais.
„V.del Bosque nepanašus į diktatorių, kuris priėjęs prie aikštės ribų rėkia ant žaidėjų, jis pirmenybę teikia ramiam pokalbiui. Jis puikus mokytojas ir vienytojas, užtikrinęs, kad “Barcelona„, “Real”, Bilbao „Atletico” ir kitų klubų žaidėjai sieks vieno tikslo – iškovoti Ispanijai dar vieną titulą“, – įspūdžiais dalinasi J.Burnsas.
Šie du treneriai suvienijo komandą ir bene pirmą kartą per daugelį metų, parodė pasauliui išskirtinį Ispanijos rinktinės žaidimo braižą, kurio pagrindą sudaro „Barcelona“ žaidimo stilius.
Analizuodamas Ispanijos ekipą ir jos kelią į sėkmę, kreipiausi į Lietuvos nacionalinės futbolo akademijos direktorių Raimondą Statkevičių, kuris daug dėmesio skiria jaunųjų talentų ugdymui. Kur slypi Ispanijos sėkmė?
„Šio kelio tikslas – žaidėjų, kurie būtų individualiai pajėgūs žaisti futbolą greičiau už visus ir galingiau už visus, ištvermingiau už visus ir techniškiau už visus. Tai atspindi praėjusio dešimtmečio Ispanijos jaunių bei jaunimo rinktinių pergalės Europos ir pasaulio čempionatuose. O šiandieniniai rinktinės žaidėjai I.Cassilas, Sergio Ramosas, Gerardas Pique, Xavi, Xabi Alonso ir kiti būdami dar jaunuoliai ir pradėjo šios sėkmės kelią. Palaipsniui prie jų prisijungdavo tie žaidėjai, kurie atitiko ispanų sėkmės modelį. Taigi nuoseklus, sistemingas ir kantrus tikslo siekimas davė rezultatų“, – kalbėjo R.Statkevičius.
Penkta, nugalėtojų mentalitetas. Esminis dabartinės Ispanijos rinktinės lūžis pergalių įvyko 2008 m. birželio mėn. 8-ąją Vienoje. Europos čempionato ketvirtfinalyje ji žaidė su tuomečiais pasaulio čempionais italais.
Rungtynės baigėsi lygiosiomis. 11-os metrų baudinių serija. Atrodė, jog italai, turėdami daugiau patirties ir ne kartą laimėję svarbias baudinių serijas, laimės ir šį kartą. Tačiau taip neatsitiko. Įvyko ilgai lauktas Ispanijos futbolo rinktinės sprogimas. Žaidėjų veidai pasikeitė, pasitikėjimas savimi buvo akivaizdus. Kitos dvi rungtynės tebuvo formalumas, o visa kita – istorija: Viena, Johanesburgas ir Kijevas.
Visgi, šių metų olimpinės žaidynės parodė, kokia gali būti plonytė linija tarp pergalės – šlovės ir pralaimėjimo.
„Pralaimėjimai tik dar kartą įrodo, kiek daug reikia dirbti norint laimėti. Tačiau nepaisant nesėkmės Londone, aš tikiu, jog mūsų šalies laukia puiki futbolo ateitis, nes turime puikių jaunų talentų“, – įsitikinęs Ispanijos rinktinės žaidėjas Javis Martinezas.
Olando pakeistas, pačių ispanų sunkaus darbo išvystytas žaidimas žavi pasaulį. Žavi jis ir mane, džiaugiuosi, jog gyvenu tokiu laiku kai galiu gyvai matyti didžiuosius kamuolio meistrus iš pietų Europos. Ačiū Johanai, ačiū tau, Ispanija!
