Lygiai prieš dvidešimt aštuonerius metus Vidurio Anglijos miesto Šefildo „Hilsboro“ (Hilsborough) stadione, šalies futbolo taurės pusfinalyje, turėjo susikauti du klubai: garsusis „Liverpool“ ir „Nottingham Forest“.
Į rungtynes turėjo atvykti gausios aistruolių pajėgos iš Liverpulio, tad jiems buvo skirti sektoriai ankštesnėje vakarinėje tribūnoje, o mažiau skaitlingiems priešingos komandos sirgaliams – rytinėje, erdvesnėje. Maža to, dėl kelio remonto darbų ir susidariusių transporto spūsčių daugybė „Liverpool“ sirgalių stadiono prieigas pasiekė tik beprasidedant mačui. Prie praėjimų susirinko milžiniška, nuolat auganti minia.
Iš pradžių policija ir stadiono apsauga tikrino bilietus, tačiau netrukus nusprendė suleisti visus žiūrovus. Už tvarką stadione atsakingas policijos viršininkas Davidas Duckenfieldas davė nurodymą atidaryti pagrindinį praėjimą. Kiekvienas sirgalius norėjo spėti į mylimos komandos rungtynių pradžią, todėl susidarė didžiulė grūstis. Policija, turėjusi tolygiai paskirstyti aistruolių srautus po visą tribūną, kažkodėl to nepadarė. Tad pagrindinė aistruolių banga užgriuvo ir taip pilnus centrinius sektorius tiesiai už vartų.
Tuos, kurie vietas tribūnoje užsiėmė anksčiau, spaudė atvykę vėliau. Kadangi sektorius tarpusavyje ir nuo aikštės skyrė apsauginės tvoros, žmonės atsidūrė spąstuose. Besispaudę gale nieko neįtarė apie vykstančią tragediją.
Grūstis buvo tokia didžiulė, kad be žado krito ne tik moterys ir paaugliai, bet ir stiprūs, tvirti vyrai. Nukritę atsikelti jau nebegalėjo: juos trypė kiti, neturintys kur dingti! Katastrofos liudininkai prisimena kraupias detales: traiškomi žmonės vėmė, prie tvorų prispausti veidai mėlynavo, liejosi prakaitas ir kraujas, daugelį apėmė panika.
Bandančių išsigelbėti žmonių lipimą per tvorą į aikštę policija iš pradžių įvertino kaip chuliganišką elgesį ir už vartų sutelkė papildomas pajėgas su šunimis. Dūstantys nelaimingieji maldavo stabdyti varžybas, atidaryti specialias duris užtvaruose ir išgelbėti, tačiau pareigūnai ne tik delsė tai daryti, bet netgi stūmė žmones atgal.
Šeštą minutę rungtynės visgi buvo sustabdytos. Durys tvorose išlaužtos, žmonės pasipylė į aikštę. Kiti, kaip įmanydami, kabarojosi į gretimus, tuštesnius sektorius. Aistruoliai stengėsi gelbėti vieni kitus: reklaminius skydus naudojo kaip neštuvus, visomis išgalėmis gaivino netekusius sąmonės. Atvykusius greitosios pagalbos ekipažus policija privertė lūkuriuoti prie stadiono.
Hilsboro tragedija pasiglemžė 96 futbolo sirgalių gyvybes. Dar du asmenys mirė ligoninėje. Jauniausiai aukai tebuvo dešimt metų, vyriausiam – šešiasdešimt septyneri. Kiek vėliau nustatyta, kad mažiausiai kelias dešimtis merdinčiųjų buvo galima išgelbėti laiku suteikus jiems kvalifikuotą pagalbą. Žmonės mirė, nes atskubėję medikai bergždžiai prašė policijos pareigūnų juos įleisti. Lengvesnius sužeidimus patyrė beveik aštuoni šimtai futbolo mėgėjų.
Iš karto po įvykio daugeliui kilo natūralus klausimas: kas kaltas? Žuvusių artimieji kaltino vietos policiją bei stadiono administraciją, o pastarieji visą kaltę vertė „Liverpool“ gerbėjams. Esą tarp sirgalių buvo daugybė girtų ir agresyvių triukšmadarių, kurie kurstė riaušes, kėlė muštynes, o po to, besibraudami į aikštę, išprovokavo spūstį. Bulvariniame, tačiau milijoniniais tiražais leidžiamame „The Sun“ netgi pasirodė tvirtinimų, kad sirgaliai kraustė sąmonę praradusių draugų kišenes ir mušė neva sąžiningai savo pareigas atlikusius pareigūnus.
Tik po daugelio metų tuometinis laikraščio redaktorius pripažino, kad rašyti netiesą jį privertė „The Sun“ savininkai, palaikę gerus santykius su Pietų Jorkšyro grafystės, kurioje yra Šefildas, policija. Jokios „Liverpool“ sirgalių agresijos nepatvirtino ir vaizdo įrašai iš įvykio vietos. Priešingai. Juose matomos tik desperatiškos žmonių pastangos gelbėtis ir gelbėti kitus.
Atrodytų, policijos kaltė akivaizdi, tačiau prasidėjo ilgas bylinėjimosi maratonas. Tyrimas dėl nusikalstamo policijos aplaidumo buvo tai nutraukiamas, tai aukų artimųjų pastangomis vėl atnaujinamas. Vieni bylą nagrinėjantys teisėjai kaltino policiją, kiti – „girtus sirgalius“. Temidės tarnai nekreipė dėmesio į tai, kad dauguma pareigūnų ataskaitų buvo aiškiai suklastotos, „dingdavo“ vaizdo kamerų įrašai, o apklausiama tuometinė Šefildo policijos vadovybė su Davidu Duckenfieldu priešakyje nuolat išsisukinėjo ir „koregavo“ parodymus. Beje, paaiškėjo, kad ir „Hilsboro“ stadiono administracija neturėjo visų reikiamų leidimų rengti tokio masto varžybas.
Pagaliau 2012 m. rugsėjį nepriklausoma ekspertų komisija parengė keturių šimtų puslapių ataskaitą, kurioje Pietų Jorkšyro policija kaltinama ne tik katastrofiškus padarinius sukėlusiu aplaidumu, bet ir tinkamos pagalbos nukentėjusiems nesuteikimu, bylai svarbių dokumentų klastojimu, tyčiniu melagingos informacijos skleidimu žiniasklaidoje.
2016 m. balandžio 26 d. prisiekusiųjų teismas galutinai patvirtino Šefildo policijos kaltę dėl tragedijos. Buvęs jos vadovas Davidas Duckenfieldas pripažintas netinkamai atlikęs savo pareigas, o tai sukėlė daugybės žmonių žūtį. Tolesnį buvusio pareigūno likimą, kuris galų gale dėl savo veiksmų viešai atsiprašė, spręs Karališkoji prokurorų tarnyba.
Po Hilsboro tragedijos Anglijos futbolo federacija ėmėsi visų priemonių užtikrinti saugumą tribūnose, įskaitant pačių tribūnų pertvarkymą. Na, o prie kraupios tragedijos aukų memorialų Šefilde bei Liverpulyje kasmet gėles neša ne tik futbolo aistruoliai, bet ir visi neabejingi britai.
