Woong-jung Sonas, „Tottenham“ puolėjo tėvas – pats buvęs profesionalus futbolininkas. Jis savo sūnums griežtas treneris buvo nuo pat vaikystės.
Heung-Min Sonas prisimena: „Pamenu, man buvo 10 metų, kai tėvas liepė keturias valandas mušinėti kamuolį, nenuleidžiant jo ant žemės. Po trijų valandų aš jau mačiau tris kamuolius akyse, buvau labai pavargęs. Tėtis labai supyko dėl to. Tai viena geriausių istorijų, kurią ir dabar dažnai kartu prisimename“.
Nors tėvas, kaip sako Heung-Min Sonas, buvo „grėsmingai griežtas“ – būsima „Tottenham“ žvaigždė visuomet sekė tėvo nurodymais.
„Mano tėtis visuomet mąstė apie tai, kas man būtų geriausia. Jis viską darė dėl manęs, ir be jo ko gero nebūčia tas, kas esu dabar“, – kalbėjo Heung-Min Sonas.
Jei artėju link įvarčio, bet mano varžovas nukrito ir susižeidė – turiu sustabdyti kamuolį ir patikrinti, ar jam viskas gerai. Nes jei esi geras žaidėjas, bet nesugebi gerbti kitų – esi niekas.
Jis „The Guardian“ atskleidė ir tai, kaip tėvas mokė būti ne tik geru, bet ir garbingu žaidėju.
„Kai buvau jaunas, man tėtis aiškino: jei aš artėju link įvarčio, bet mano varžovas nukrito ir susižeidė – turėčiau sustabdyti kamuolį ir patikrinti, ar varžovui viskas gerai. Nes jei esi geras žaidėjas, bet nesugebi gerbti kitų – esi niekas. Jis vis dar man tai kartoja. Kartais sunku, bet pirmiausia mes esame žmonės, o tik po to futbolininkai. Turime gerbti vieni kitus. Aikštėje, už aikštės – kodėl turėtų būti kažkoks skirtumas?“.
Akivaizdu, kad Heung-Min Sonas nėra stereotipinis futbolininkas. Jis vis dar gyvena kartu su tėvais vos trijų miegamųjų apartamentuose ir klauso tėvo paliepimo nesituokti tol, kol žaidžia profesionalų futbolą.
„Mano tėvas sako, ir aš su tuo sutinku, kad vedus – numeriu 1 tampa šeima, žmona, vaikai, ir tik po to – futbolas. Aš noriu būti užtikrintas, kad, kol žaidžiu profesionaliai, futbolas man būtų nr. 1. Niekad nežinai, kiek ilgai sugebėsi žaisti aukščiausiame lygyje. Kai baigsiu karjerą ar kai man bus 33-34, vis dar galėsiu susikurti ilgą šeimyninį gyvenimą“.
Dauguma Europos trenerių mąsto kitaip: jie nori, kad žaidėjai sukurtų šeimas tam, kad baigtų šelionės už aikštės ribų, naktines pramogas.
„Taip, nes yra labai daug pagundų ir galimybių už aikštės ribų, kaip alkoholis ir panašūs dalykai, bet aš nesu iš tų, kuriuos tai domintų“.
„Aš noriu, kad mano žaidimas suteiktų džiaugsmo. Pavyzdžiui, ar jūs matote, kiek būna Korėjos vėliavų „Wembley“ tribūnose, kai ten žaidžiame? Noriu išlikti aukščiausiame lygyje kiek įmanoma ilgiau, kad taip galėčiau atsidėkoti tiems žmonėms. Man tai labai svarbu“.
„Ar aš jaučiuosi esąs savo šalies ambasadorius? Žinoma. Privalau būti. Kai mes žaidžiame po pietų, Korėjoje būna vidurnaktis. Kai žaidžiame Čempionų lygoje, Korėjoje būna 5 val. ryto. Bet žmonės vis tiek žiūri rungtynes per televiziją. Turiu jiems atsidėkoti. Man tai didelė atsakomybė“.
Lygiai taip pat Heung-Min Sonas jaučia pareigą atsidėkoti tėvams.
„Europoje ir Azijoje vyrauja skirtingi požiūriai. Daug kas stebisi: kodėl jis dar gyvena su tėvais? Bet kas rūpinasi manimi? Kas padeda man žaisti futbolą? Jie. Jie paaukojo savo gyvenimus ir persikėlė gyventi čia tam, kad padėtų man. Turiu atsidėkoti už tai“.
„Aš žinau, kad buvimas profesionaliu futbolininku nėra susijęs tik su talentu. Kaip ir mano dievukas Cristiano Ronaldo, kuris, tiesą sakant, darbo įdeda daugiau nei turi talento. Mačiau daug žaidėjų, kurie neturi tokio mentaliteto ir mano, kad talento užtenka. Bet neužtenka“, – įsitikinęs Heung-Min Sonas.
