Sekite 15min Google
Pirmadienio vakarą gimtojo miesto gatvės jam nebuvo svetimos, Maksimiro silueto taip pat nereikėjo ieškoti žemėlapyje, tačiau šįkart stadiono vartai jam atsivėrė ne kaip „Dinamo“, o svečių komandos treneriui.
Žmogui, kuris „Dinamo“ sistemoje augino jaunimą, trumpam buvo prisėdęs ir prie pagrindinės ekipos suolo, bet taip ir negavo progos įrodyti, kad gali šiame klube būti daugiau nei laikinas vardas priimant svarbiausius sprendimus.
Dabar jis grįžo namo su „Kauno Žalgiriu“ – komanda, kurios Zagrebas beveik nepažįsta, kurios bijoti nesirengia ir kuriai vietos futbolo visuomenė iš anksto paskyrė kuklų vaidmenį.
Lietuvos čempionams šiame scenarijuje numatyta mandagiai pasirodyti, per daug netrukdyti ir po dviejų rungtynių užleisti vietą klubui, kuris save regi Čempionų lygos pagrindiniame turnyre.
Bet Ž.Sopičius niekada neatrodė žmogus, kuriam patiktų iš anksto parašyti scenarijai.
Pirmadienio vakarą kroatas Maksimiro spaudos konferencijų salėje atsakinėjo į žurnalistų klausimus prieš vienintelę savo auklėtinių treniruotę.
„Tai labai svarbi diena mums visiems, o ypač man. Sugrįžtu į savo miestą, į savo klubą, o dar ir žaisti UEFA Čempionų lygos rungtynių. Man ir mano šeimai ši diena nėra lengva, tačiau manau, kad esame tam pasirengę. Atiduosime visas jėgas, kad pasiektume gerą rezultatą ir prieš atsakomąsias rungtynes išsaugotume realias galimybes žengti toliau“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Ž.Sopičius.
Sarkazmas, niūrus žvilgsnis ir įtarimai, jog daugelis klausimų užduodami tik todėl, kad tyla eteryje kainuoja brangiau, jau seniai tapo jo viešojo veido dalimi.
Ž.Sopičius gali kalbėti kandžiai, gali nusukti atsakymą į šalį, gali vienu sakiniu parodyti, ką mano apie visą klausimo konstrukciją. Tačiau po šiuo šiurkščiu paviršiumi visada slypi viena aiški žinia: jo komanda neturi teisės bijoti.
„Niekam neturiu nieko įrodinėti. Paprasčiausiai futbolininko ir trenerio karjeroje ateina įvairūs etapai. Aš vis dar dirbu su Kauno komanda ir manau, kad savo darbu, atsidavimu bei žiniomis nusipelnėme būti čia, kur esame.
Galbūt iš šalies tai atrodo kaip didelė sėkmė, tačiau patikėkite – turint omenyje mūsų infrastruktūrą, sąlygas ir viską, kuo disponuojame, tai iš tiesų yra neįtikėtinas pasiekimas.
Mes kartu nuėjome ilgą kelią – nuo žemesnio lygio iki klubo, kuris šiandien gali varžytis tokiame aukštame turnyre“, – mintimis savo gimtajame mieste dalijosi Z.Sopičius.
Zagrebe Ž.Sopičius pažįsta ne tik gatves, bet ir futbolo hierarchiją. Žino, kokio svorio yra „Dinamo“ vardas, kaip greitai Maksimiras pajunta varžovo silpnumą ir kaip lengvai iš pirmojo netikslaus perdavimo gali gimti visas vakaras, praleistas bėgant paskui šeimininkų nugaras.
Jis taip pat žino, kad pagarba Zagrebe nėra išdalijama oro uoste kartu su bagažu. Ją reikės atsiplėšti aikštėje.
Visgi paklaustas, ar šeimininkai jaus didesnį spaudimą, treneris šyptelėjo.
„Žinote, per karjerą tenka žaisti daugybę tokių rungtynių. Nemanau, kad jie jaučia didesnį spaudimą nei mes. Jeigu esi sportininkas, nori siekti pergalių ir būti sėkmingas, stengiesi laimėti kiekvienas rungtynes. Nesvarbu, ar esi laikomas autsaideriu, ar atstovauji klubui, kuris yra viršūnėje. Visada privalai tikėti tuo, ką darai, tikėti savo darbu ir atiduoti visas jėgas. Nesvarbu, prieš kokią komandą žaidi.
Ką tai reiškia? Jei šiandien žaistum prieš geriausią pasaulio komandą, galbūt devynis kartus iš dešimties nelaimėtum. Tačiau vis tiek privalai tikėti, kad tas vienas kartas gali būti tavo“, – kalbėjo „Kauno Žalgirio“ treneris.
Strategas tikino, kad tiek jis, tiek jo vyrai svarbiausiam metų egzaminui yra pasiruošę.
„Peržiūrėjome visas pastarąsias Zagrebo „Dinamo“ rungtynes ir išanalizavome jų žaidimą per pastaruosius mėnesius, taip pat jų žaidėjus. Pažiūrėsime, kaip būsime pasirengę rytojaus rungtynėms.
Taip pat pamatysime, kaip mūsų futbolininkai prisitaikys prie 10–20 tūkstančių žiūrovų tribūnose. Mes nesame įpratę žaisti prie tokio didelio sirgalių skaičiaus, nes pas mus stadione paprastai susirenka gerokai mažiau žmonių. Juk yra skirtumas, ar žaidi prie penkių tūkstančių, ar prie dvidešimties tūkstančių žiūrovų.
Tokiose rungtynėse spaudimas, žinoma, yra didesnis. Tačiau, atvirai pasakius, aš tuo mėgaujuosi“, – teigė Ž.Sopičius.
„Žiūrėjau „Dinamo“ rungtynes su „Thun“. Rungtynės buvo įtemptos, bet „mėlynieji“ išsilaikė. Nėra ką daug pasakyti. „Dinamo“ yra vienu lygiu aukščiau už mus. Taip, mačiau, kur galbūt ir mes patys galima turėti šansą.“
Akivaizdu, jog jam pirmadienio vakaro spaudos konferencija buvo daugiau nei įprastas UEFA ritualas. Ž.Sopičius grįžo į vietą, kurioje kadaise norėjo būti šeimininku, o dabar turėjo sėsti prieš mikrofonus kaip svečias.
Už kelių sienų jo laukė persirengimo kambarys, kiek vėliau – vienintelė treniruotė Maksimire, o dar po paros – rungtynės su klubu, kuriame jo vardas liko tik nedidele parašte.
„Taip gyvenime jau kartais nutinka. Tai visada buvo ir bus mano klubas, tačiau dabar tai lieka nuošalyje. Dabar mano darbas yra kitoje barikadų pusėje, ir rytoj sieksiu nugalėti. Iš mano pusės tik tiek – viskas, – kalbėjo strategas. – Puikiai suprantame, kokios svarbos yra šios rungtynės. Žinome, koks didelis jų svoris ir ką jos reiškia klubui. Taip pat žinome, kad mus palaikys daug atvykstančių sirgalių.
Esame nuėję ilgą kelią, kad pasiektume šį etapą. Daug žmonių dėl šių rungtynių aukojo savo laiką, organizavo keliones ir atvyko mūsų palaikyti.
Todėl nuoširdžiai galiu pasakyti, kad aikštėje atiduosime visas jėgas. Padarysime viską, ką tuo momentu galėsime, o po to žiūrėsime, kaip viskas klostysis toliau.“
Futbolas mėgsta tokius sugrįžimus. Ypač kai namai tavęs nelaukia išskėstomis rankomis.
Ž.Sopičius į Zagrebą atvyko ne rinkti nostalgijos. Jis atvyko priminti apie save. O pirmiausia turėjo paaiškinti, kodėl miestas, jau beveik įrašęs dvi „Dinamo“ pergales, antradienio vakarą vis dėlto neturėtų jaustis pernelyg patogiai.
Paklaustas, ar šiomis dienomis kepinantis 35-38 laipsnių karštis nebus problema, Ž.Sopičius šypsojosi.
„Sakot karšta, ane? Neturiu ir neturėsiu jokių panašių pasiteisinimų. Čia yra Čempionų lyga“, – kovingai kalbėjo kroatas.
