Eivinas Černiauskas „Kauno Žalgirio“ istorijoje liks žmogumi, atvedusiu klubą į pirmąjį šalies čempionų titulą, bet Lietuvos futbole paminklai statomi lėtai, o sprendimai priimami greitai.
Po aštuonių nelaimėtų rungtynių serijos, prarastos Toplygos lyderio pozicijos ir pralaimėjimo Gargždų „Bangai“ klubo kantrybė baigėsi.
Mantas Kalnietis nusprendė nelaukti, kol duobė taps dar gilesnė.
„Reikia pokyčių, kurie sukrėstų komandą“, – taip sprendimą aiškino su čempionu išsiskyręs klubo prezidentas.
Šis sakinys iš esmės paaiškina, kodėl į Kauną atvyko Željko Sopičius.
51-erių kroatas iškviestas ne kosmetiniam problemų pudravimui, ne švelniam masažui, ne tam, kad ramiai aiškintų apie tai, jog procesai futbole reikalauja laiko.
Laiko „Kauno Žalgiris“ beveik neturi.
Penktadienį naujojo vedlio ir į ketvirtą poziciją smukusių jo auklėtinių laukia karšta išvyka į Telšius bei akistata su puikiai šiemet rungtyniaujančiu „Džiugu“.
Jau kitą antradienį Dariaus ir Girėno stadione žalgiriečiai debiutuos ir UEFA Čempionų lygos atrankoje, kur jų varžove bus Kosovo čempionė Džilanio „Drita“.
Tai nebus romantiški vasaros futbolo vakarai, per kuriuos Ž.Sopičius galės žvalgytis, susipažinti su žaidėjais ir spaudos konferencijose svaičioti apie gražią klubo viziją.
Kroatas iš karto metamas į ugnį, dar nespėjus jam pasiklausti, kur laikomas gesintuvas.
Bet būtent tokiame gaisre Kroatijoje jis ir susikūrė savo reputaciją.
15min kalbėjosi su dviem kroatiško futbolo virtuvę ir patį trenerį gerai pažįstančiais specialistais ir pamėgino nupiešti naujojo „Kauno Žalgirio“ vedlio portretą.
Abu, sutikę kalbėti anonimiškai, apie Ž.Sopičių atsiliepė kritiškai. Jų akimis, Kauno klubo vadovai renkasi ne saugų sprendimą, o trenerį, su kuriuo rezultatai ir chaosas neišvengiamai žengia greta.
15min žiniomis, dar prieš pasirašant sutartį, „Kauno Žalgiris“ buvo pasikvietęs trenerį į Lietuvą ir vedė su juo nelengvas derybas.
Jų metu M.Kalnietis savo kailiu pajuto, kad Ž.Sopičius nebus lengvas riešutėlis, tačiau vis tiek nusprendė rizikuoti, nes laiko platesniems mostams jau praktiškai nebuvo.
Ž.Sopičius nėra treneris, apie kurį patogiausia kalbėti schemomis. Taip, jo CV galima gražiai sudėti į tvarkingą eilutę: buvęs saugas, rinktinės kandidatas, rungtyniavęs Kroatijoje, Izraelyje ir Vokietijoje, karjeros piką pasiekęs Menchengladbacho „Borussia“ klube, o trenerio kelią pradėjęs kukliame Zagrebo priemiesčio „Rudeš“ klube.
Vėliau sekė Zagrebo „Dinamo“ sistema, Jungtinių Arabų Emyratų „Al Ain“, Azerbaidžano „Sabah“, Kroatijos „Gorica“, „Rijeka“, Lodzės „Widzew“ ir „Osijek“.
Bet ši biografinė seka apie jį pasako mažiau nei viena naktis Rijekoje.