Kataras tvirtina, jog pasaulio čempionatui pasirengė gerai. Vakarai – jog nelabai.
Kaip yra iš tiesų? Tiesa yra kažkur per vidurį. Dohoje viešintis 15min žurnalistas vertina, kas čempionato organizavime šeimininkams pavyko, o kas ne.
Suprasti akimirksniu
- Visas pasaulio čempionato naujienas kviečiame sekti specialiame 15min polapyje „Futbolo mėnuo“
Šis turnyras tikrai unikalus.
Mažytė, naftos ir dujų turtinga valstybė, įsikūrusi prie Persijos įlankos, priima 32 stipriausias planetos komandas ir apie 1,2 mln. sirgalių. Tris sykius už Lietuvą mažesniame žemės lopinėlyje išdygo aštuoni nauji stadionai ir buvo pastatyta beveik 30 mlrd. eurų kainavusi metro sistema.
Suprasti akimirksniu
- Ketvirtadienio rungtynės:
- 12 val. Šveicarija – Kamerūnas
- 15 val. Urugvajus – Pietų Korėja
- 18 val. Portugalija – Gana
- 21 val. Brazilija – Serbija
Nuveiktų darbų sąrašas – įspūdingas, tačiau per tuos dvylika metų Kataras taip ir nesugebėjo išsklaidyti skeptikų nuogąstavimų, ar tikrai vieną iš dviejų didžiausių pasaulio sporto renginių galima sutalpinti tokioje mažoje erdvėje.
Turistų apgyvendinimas, transportas ir saugumas. Klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.
Šį pasaulio čempionatą iš esmės rengia vienas miestas. Miestas, kuriame gyvena 2,4 mln. gyventojų. Tai reiškia, kad šį mėnesį gyventojų skaičius jame šoktels maždaug 50 proc. – iššūkis, kuriam Kataras galėjo ruoštis, bet kokio dar niekada nebuvo patyręs savo kailiu.
Tiesa, čempionato rengėjai pasitaikius menkiausiai progai pažymi, kad pirmenybes priima ne tik Doha, bet ir Lusailas, Vakra, Rajanas, nors iš tiesų tai yra tik sostinės priemiesčiai.
Vienintelis Chauras – pats šiauriausias pirmenybių taškas – iš esmės galėtų atitikti miesto sąvoką, bet ir jį nuo Dohos skiria tik apie 60 km, arba valanda kelio.
Prisiminkime pasaulio čempionatą prieš ketverius metus ir plačiąją Rusiją. Kaliningradą ir Jekaterinburgą skyrė 3 tūkst. kilometrų.
Po ketverių metų pasaulio pirmenybės vyks Kanadoje, JAV ir Meksikoje. Šiauriausią jo stadioną Vankuveryje ir piečiausią Meksike skirs beveik 5 tūkst. km.
Kompaktiškumas Katarui leidžia pasiūlyti sirgaliams tai, ko jie dar nėra regėję – per dieną aplankyti dvejas, o kartais net ir trejas rungtynes.
Ambicija įgyvendinta, ji veikia, bet tik iš dalies. Valdyti milžiniškus sirgalių srautus Katarui sekasi sunkiai, o aistruolių susirėmimai su apsaugos darbuotojais tai tik patvirtina. Nepriekaištingai suprojektuota metro sistema veikia be priekaištų, žymiai daugiau problemų kyla keliaujant autobusais.
Šalia metro stotelių yra trys iš aštuonių stadionų ir čia darbas vyksta kur kas sklandžiau nei likusiuose trijuose („Al-Bayt“, „Al-Janoub“ ir „Al-Thumana“), kuriuos galima pasiekti tik autobusais ar taksi.
Kataro keliai nėra pasiruošę atlaikyti tokių krūvių, čia nėra papildomų juostų viešajam transportui. Rezultatas paprastas – prieš kiekvieną mačą link šių arenų nusidriekia didžiulės transporto eilės, kuriose sirgalių autobusai priversti konkuruoti su vietos gyventojų lendkruizeriais ir dažnu atveju pirmenybę turi pastarieji.
Puikiai suprasdamas šiuos iššūkius, 163 vietą pagal plotą pasaulyje užimantis Kataras turėjo būti išradingas. Toks jis ir buvo.
Visgi Vakarų žiniasklaidoje mirgančios nuotraukos iš paskubomis suręstų spalvotų metalinių vagonėlių, kurie virto 6 tūkst. vietų sirgalių kaimeliu, signalizuoja, kad ne viskas buvo taip, kaip planuota.
Sunku įsivaizduoti, jog prieš dvylika metų FIFA būtų čempionato organizavimo teises skyrusi šaliai, jei ši pristatymo filmukuose būtų sirgalius viliojusi tokiu kompleksu.
Tiesa, Kataras išmoko meistriškai trūkumus paversti privalumais. Pastarąjį dešimtmetį į šią šalį plūstelėjo krūva Vakarų reklamos ir ryšių su visuomene agentūrų. Jas samdė įvairios ministerijos, jos padėjo reaguoti į stipriai išaugusį tarptautinį dėmesį. „Hill+Knowlton Strategies“, „Portland Communications“, „Blue Rubicon“, „Grey“, „Brown Lloyd James“...
Dohoje gausu konsultantų.
Tai jie įsikūrę prašmatniuose Vakarų įlankos bokštuose, vyrai ir moterys, vilkintys dailiais kostiumais, perkantys 20 eurų kainuojančius suši pietus. Jų tikslas kurti legendą apie Katarą ir stadionus, kuriuos pastatę darbininkai gaudavo 500 eurų mėnesinį atlyginimą.
Nesant opozicinių partijų ir nepriklausomos spaudos, Kataro valdžios institucijos yra įpratusios, kad jų niekas niekada nekritikuos. Užlipus į didžiausią pasaulio sceną, situacija pasikeitė ir komunikacijos konsultantai iš viso pasaulio tikrai turi ką veikti.
Dabar jie teigia, kad kaimelis nuošalioje aikštelėje netoli oro uostų siūlo mažesnes būsto kainas ir tai yra galimybė kuklesnes pinigines į Katarą atsivežusiems turistams.
