Ieva gimė 1991 m. Kanadoje, išeivių iš Lietuvos Algio ir Reginos šeimoje. Būtent sportininkės tėtis prieš ketverius metus susisiekė su Lietuvos futbolo federacija ir papasakojo apie dukrą, bei šeimos norą, kad Ieva atstovautų Lietuvos rinktinei.
Šiuo metu Ieva studijuoja „Mount St. Mary's“ universitete, Merilendo valstijoje, atstovauja universiteto komandai, tačiau, baigusi mokslus, ji tikisi tęsti profesionalės karjerą Europoje. Kol kas į Senąjį žemyną ji atvyksta tik atostogų metu arba, kai reikia atstovauti Lietuvos rinktinei.
Ieva yra prisiekusi „Barcelona“ klubo gerbėja, tačiau su ja, žinoma, kalbėjomės apie moterų futbolą – Vokietijoje šią vasarą vykusį pasaulio moterų čempionatą, augantį moterų futbolo populiarumą ir jo perspektyvas Lietuvoje.
– Ieva, kas tau labiausiai įstrigo iš pasaulio moterų futbolo čempionato – tiek teigiama, tiek neigiama prasme?
– Deja, nemačiau tiek rungtynių, kiek norėjau, nes tuo metu buvau Afrikoje, tačiau kiek galėjau, tiek sekiau čempionato eigą. Labiausiai patikęs dalykas – čempionato populiarumas! Kad ir kur būtum, visur galėjai girdėti apie jį kalbant! Netgi bet kuriame Afrikos kampelyje! Labai daug žmonių stebėjo šias varžybas ir apie jas kalbėjo. Tiesa, iš dalykų, kurie nepatiko labiausiai, išskirčiau tai, kad nepaisant viso dėmesio, daugelis žmonių vis tiek nepraleisdavo progos įgelti moterų futbolui ir pridurdavo, kad moterų futbolo čempionatas nėra toks puikus kaip vyrų.
– Kurios komandos pasirodymas tau paliko didžiausią įspūdį?
– Japonijos pasirodymas, manau, kiekvienam buvo netikėtumas. Tai komanda, sudaryta iš labai darbščių ir atkaklių žaidėjų, ir šios savybės joms padėjo iškovoti labai skambią pergalę.
– Ką gali pasakyti apie Kanados rinktinės, kuri pralaimėjo visas tris grupės rungtynes, žaidimą?
– Tai nesėkmė. Kanados rinktinė tikrai galėjo geriau pasirodyti, nes talentingų žaidėjų šioje komandoje išties daug. Tikrai liūdna. Ko gero tos pernelyg didelės viltys, dėtos į jas, ir išmušė komandą iš vėžių. Belieka tikėtis, kad kitą kartą – 2015-aisiais, kai pasaulio čempionatas vyks Kanadoje, pasiseks kur kas labiau.
– Amerikietės yra vienintelės, kurios visuose iki šiol vykusiuose pasaulio čempionatuose užlipo ant apdovanojimų pakylos. Kaip paaiškintum tokį JAV rinktinės rezultatų stabilumą?
– JAV komanda visuomet labai stipri, ir visuomet – viena pagrindinių favoričių. Jos VISUOMET žaidžia gerai! Tai nepaprastai talentinga komanda. Jos siekia laimėti kiekvieną mačą. Netikėta, kad joms nepavyko laimėti, nors, mano nuomone, finale amerikietės žaidė geriau nei japonės. Abby Wambach yra JAV komandos šerdis, o pati komanda labai vieninga. Moterų futbolas Jungtinėse Amerikos valstijose yra labai stiprus, todėl ir lūkesčiai milžiniški. Nepaisant to, rinktinei visuomet pavyksta juos pateisinti.
– Kaip manai, kas lėmė Japonijos rinktinės sėkmę?
Prieš tai, kai pasaulis sužinos, kas mes esame moterų futbole, mums reikia didesnio palaikymo pačioje Lietuvoje.– Japonės šauonuolės, bet, kaip sakiau, amerikietės, mano nuomone, finale žaidė geriau. Tiksliau – jos žaidė puikiai, kol rezultatas netapo 1:1. Panašu, kad amerikietės nebuvo tam pasirengę. Jos jau buvo patikėjusios pergale. Japonės pasinaudojo tuo ir perėmė iniciatyvą. Ši komanda turi labai stiprias lyderes.
– Kurią čempionato žaidėją galėtum išskirti?
– Amerikietė Abby Wambach yra viena mėgstamiausių mano žaidėjų. Ji labai drąsiai prisiima lyderės vaidmenį tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Be to, tai labai darbšti žaidėja. Ji yra viena tų, iš kurių verta imti pavyzdį.
– Koks žaidimo stilius šiuo metu dominuoja moterų futbole?
– Moterų futbolas vis labiau ir labiau tampa panašus į vyrų. Taktinis, kombinacinis žaidimas vis labiau užgožia „spirk ir bėk“ žaidimo stilių. Moterų futbolas tampa kokybiškesnis, ir šis progresas tęsis.
– Ar moterų futbolo populiarumas pasaulyje auga pakankamais tempais, ar vis dėlto šis procesas, tavo nuomone, vis dar per lėtas?
– Aš manau, kad šis procesas vis dar labai lėtas. Galbūt todėl, kad moterų futbolas nėra taip plačiai viešinamas kaip vyrų futbolas. Netgi Amerikoje, moterų futbolas į televizijos ekranus prasibrauna labai sunkiai, jau nekalbant apie kitas šalis, kur jis rodomas itin retai. Viskas prasideda nuo žiniasklaidos. Kai žiniasklaidos priemonėse moterų futbolas užims didesnę dalį, pradės augti ir populiarumas. Dėl pasaulio čempionato moterų futbolo gerbėjų skaičius ženkliai išaugo, tačiau tai ne viskas, ką šioje srityje dar galima padaryti. Reikėtų kur kas daugiau.
– Ar tiesa, kad anapus Atlanto futbolas, vadinamasis „sokeris“, laikomas mergaičių sportu, o tikri vyrai neva žaidžia amerikietišką futbolą?
 |
| Ieva Kibirkštis |
– Tai nėra tiesa. Futbolas čia taip pat laikomas vyrų sportu. Aš nuolat girdžiu žmones sakant: „moterų futbolas yra nuobodus“, „negaliu žiūrėti, kai moterys žaidžia futbolą“ ir panašiai. Mane tai liūdina. Manau, Afrikoje ir Azijoje suvokimas, kad ir moterys gali žaisti futbolą, yra labiau pažengęs, nors ir čia futbolas laikomas grynai vyriška sporto šaka. Nepaisant to, kad futbolą žaidžiančių moterų skaičius visame pasaulyje yra išties įspūdingas.
– Ką manai apie Lietuvos moterų futbolo perspektyvas? Ar nuo to laiko, kai pirmą kartą atvykai į Lietuvą, situacija pasikeitė ir į kurią pusę?
– Moterų futbolas Lietuvoje auga labai sparčiai. Tai išties malonu. Žinoma, dar daug kas turi būti padaryta, nes futbolą žaidžiančių mergaičių Lietuvoje dar nėra tiek daug, kad iš jų galėtų išaugti aukšto lygio žaidėjos. Lietuvoje taip pat futbolas laikomas vyriška sporto šaka, bet toks požiūris turi pasikeisti.
Nuo tos dienos, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą būdama jaunių rinktinės žaidėja, įvyko daug teigiamų pokyčių. Komanda, su kuria žaidėme Makedonijoje, buvo visiškai kitokia nei ta, kuri žaidė prieš dvejus metus Šveicarijoje. Merginos buvo labai motyvuotos, kiekviena norėjo laimėti. Ta patirtis, kurią patyriau kovą atstovaudama Lietuvos rinktinei, buvo absoliučiai nepakartojama. Pabaigoje mums nepasisekė ir atrankos turnyro galiausiai mes neįveikėme, tačiau jautėmės vertos žengti toliau. Neabejoju, kad kitą kartą būsime dar geriau pasiruošusios ir dar labiau motyvuotos.
Mes pasirengusios tobulėti. Kaip sakiau, moterų futbolas Lietuvoje auga. Tačiau prieš tai, kai pasaulis sužinos, kas mes esame moterų futbole, mums reikia didesnio palaikymo pačioje Lietuvoje. Nuo šiol viskas turi eiti tik į gerąją pusę, ypač po to, ką pamačiau čia atvykusi kovo mėnesį. Tai buvo nuostabus laikas ir mes žaidėme išties puikiai. Negaliu sulaukti, kada vėl žaisiu už Lietuvą. Pasiilgau merginų. Aš tikiu, kad mes galime prasibrauti į Europos čempionatą.
