„Visų pirma norėčiau, kad mūsų komanda laimėtų. Nenoriu, kad futbolininkai perdegtų nuo skambių mano žodžių, jiems dabar labiausiai reikia ramybės. Turim viską, ko reikia gerai komandai – tereikia tik laisvumo, kuris ateina kai nejauti įtampos. Įtampa kartais žaidėjus sukausto, ypač žaidžiant dėl svarbių trofėjų. Šie dalykai neretai sužaidžia prieš žaidėją, prieš komandą. Norėtųsi, kad futbolininkai būtų laisvi, norėčiau, kad išmoktume būti ramesni, kad sprendimai aikštėje būtų greiti, bet neperskubėti. Ta ramybė gerą žaidėją padaro labai geru. Baudinių serija su latviais parodė, kad mes jau mokame sustabdyti stresą, atsiriboti nuo įtampos“, – Baltijos taurės finalo su Estija išvakarėse kalbėjo Lietuvos rinktinės strategas E.Jankauskas.
Lennarto Merio oro uoste lietuviai prasilenkė su Italijos U17 rinktinės futbolininkais, kurie sekmadienį tame pačiame „A. Le Coq“ stadione tapo savo amžiaus grupės Europos čempionais.
Vieni Estijos sostinę paliko jau atlikę savo darbą ir išsiveždami taurę, kiti čia atvyko jos medžioti.
Galbūt tai tik atsitiktinis oro uosto epizodas. O galbūt – ir mažas likimo ženklas.
Šeštadienį vykusiame Baltijos taurės pusfinalyje prieš Latviją Edgaro Jankausko komanda gavo visą emocijų puokštę – nervų karą, baudinių seriją ir trumpą, bet svaiginantį palengvėjimo momentą.
Ir supratimą, kad kelias dar nesibaigė.
Latviai buvo nugalėti, o lietuviai, ištrūkę iš vieno emocinio sūkurio, iškart pateko į kitą.
Dabar jų laukia Talinas, „A. Le Coq“ stadionas ir Estija – varžovė, su kuria lietuvių santykiai Baltijos taurėje pastaruoju metu paženklinti ne tiek istoriniu pranašumu, kiek labai konkrečiu skausmu.
„Manau, kad būtų sveika įlieti kažkiek šviežumo ir tikiu, kad mūsų priešininkas padarys tą patį. Radikaliai keisti viską nebūtų protinga, bet keletas keitimų tikrai bus“, – kalbėjo E.Jankauskas.
Paprašytas išskirti pavojingiausius žaidėjus, Lietuvos rinktinės treneris pirštu bedė į žaidimo dirigentus.
„Man atrodo, kad svarbiausi šios estų komandos žaidėjai yra Rocco Robertas Sheinas ir Kevoras Palumetsas. Jie stengiasi kontroliuoti aikštės vidurį, nori kontroliuoti žaidimo ritmą, prašo daug kamuolių, atsidenginėja, gynėjai visada jų ieško. Tai yra du Estijos varikliukai, kurie šią komandą reguliuoja. Manau, kad aikštės viduryje kova bus labai įdomi ir svarbi. Estijos rinktinė taip pat yra atletiška, beveik visų žaidėjų ūgis yra virš 180 cm – skandinaviško stiliaus varžovas“, – apibendrino E.Jankauskas.
Prieš dvejus metus Kaune būtent estai finale išplėšė taurę iš Lietuvos rankų. Tąsyk taip pat prireikė baudinių, o realizuojant juos šaltesni pasirodė svečių nervai.
Lietuviams liko tuščios rankos, tylus stadiono atodūsis ir dar dviem metais pratęstas laukimas.
Jis tęsiasi jau šešiolika metų. Baltijos taurės Lietuvos futbolininkai nėra laimėję nuo 2010-ųjų – laikų, nuo kurių keitėsi rinktinės, treneriai, kartos ir pats Lietuvos futbolo peizažas.
Bet trofėjus į Lietuvą taip ir nesugrįžo.
„Ta baisi statistika mums yra didžiausia motyvacija. Šešiolika metų nelaimėti taurės ir formaliai skaitytis silpniausiu regione... Tai turėtų užgauti bet kurį futbolininką, kiekvieną sirgalių. Žinau, kad per tą laikotarpį mes tikrai nebuvome silpnesni, bet aplinkybės klostosi taip, kad tos taurės mes taip niekada ir nesugebėjome iškelti. Visgi nenoriui ir kad begalinis noras nepereitų į obsesiją bei pradėtume degti daugiau nei reikia. Žinau, kad turime labai gerą komandą, užtektinai meistriškumo, kad įveiktume šį varžovą. Reikia ramiai pasiruošti ir vykdyti savo susitarimus“, – mačo išvakarėse kalbėjo E.Jankauskas.
Todėl antradienio finalas – ne eilinė dvikova. Tai – proga užverti seną žaizdą, reabilituotis už Kaune patirtą pralaimėjimą ir pagaliau nutraukti skausmingai ištįsusį laukimą, kuris Lietuvos futbolą lydi jau pusantro dešimtmečio.
Į Estijos sostinę E.Jankausko komanda atvyko ne ieškoti paguodos, o padaryti tai, ko nepavyko prieš dvejus metus Kaune.
„Kiek aš atsimenu, Estija visada buvo kieta ir agresyvi komanda, kažkiek geresnė nei Latvija žaisdama su kamuoliu. Mūsų komandos veidas irgi yra panašus – norime būti agresyvūs be kamuolio, o kai jį turime, norime žaisti. Jie tikrai turi kokybės. Jei neduosi jiems dvikovų, leisi žaisti, nedarysi spaudimo, bus labai sunku. Prisiminu ir tą finalą prieš dvejus metus. Mes ženkliai mažiau kontroliavome kamuolį ir tai mane labai nuliūdino. Tiek pat, kiek rezultatas. Mes galbūt ir turėjome geresnes progas, bet kur kas mažiau žaidėme su kamuoliu, nesugebėjome jų paspausti. Tai rytoj bus labai svarbu“, – prisiminė E.Jankauskas.
Tada, atrodė, kad lietuviai didžiąją rungtynių dalį kontroliuoja situaciją, tačiau 82-ąją minutę gavo smūgį žemiau juostos, kai pasižymėjo Markas Andersas Lepikas.
Laimei, jau po dviejų minučių Giedriui Matulevičiui pavyko atstatyti pusiausvyrą ir rungtynės persikėlė į baudinių seriją, tačiau joje lietuviai krito 3:4.
Pirmuosius du baudinius mušę rinktinės senbuviai Justas Lasickas ir Fiodoras Černychas savo šansų neišnaudojo ir iniciatyva iš karto perėjo estų pusėn.
Artemijus Tutyškinas, Arvydas Novikovas ir Linas Klimavičius smūgiavo tiksliai, tačiau traukinys jau buvo nuvažiavęs ir taurė iškeliavo į Taliną.
„Ypač skaudu, kad tą finalą pralaimėjome namuose. Turėjome puikią progą laimėti Dariaus ir Girėno stadione, sugebėjome išlyginti, atrodė, kad artėjame link savojo tikslo, bet tada... Viskas subliuško. Toks tas futbolas – viskas susideda iš labai mažų detalių. Šiandien tuos prisiminimus reikia naudoti kaip papildomą motyvaciją“, – kalbėjo rinktinės kapitonas Justas Lasickas.
Paklaustas, ar akistatos su estais, panašiai kaip ir latvių atveju, yra labiau principinės nei žaidžiant prieš bet kurį kitą priešininką, „Rijeka“ saugas buvo atviras:
„Nesakyčiau, kad tai yra papildomas dirgiklis. Visos Baltijos šalys, mano manymu, yra panašiame lygyje ir susiduria su panašiomis problemomis ir kodėl nė vieni nėra arti elito. Eidamas į aikštę prieš bet kurią iš šių komandų tu žinai, kad varžovas tikrai nėra pranašesnis. Visgi tai yra finalas ir visi tai jaučia. Žinome, kad įdėjome labai daug darbo, sezonas buvo labai sunkus ir tikrai norėtųsi pakiliai užbaigti sezoną“, – teigė komandos kapitonas.
Visgi J.Lasicko manymu, antradienį laukiantis iššūkis gali būti kur kas sudėtingesnis nei šeštadienio akistata.
„Man Estija ir dabar, ir iš anksčiau atrodo kiek stipresnė komanda nei Latvija. Tikrai nenoriu, kad nuskambėtų nepagarbiai, nes latviai taip pat turi gerų žaidėjų, tačiau visumoje man atrodo, kad Estija yra pajėgesnis priešininkas, turintis aiškesnį žaidimo braižą. Todėl mums reikės būti dar geresniems ir stipresniems“, – svarstė J.Lasickas.
Iš viso Lietuva ir Estija buvo susitikusios 52 kartus ir abiejų komandos pergalių santykis yra labai panašus: mūsų 21, varžovų – 22. Dar devyni susitikimai baigėsi taikiai.
| Valstybė |  |  |  | Titulai |
|---|---|---|---|---|
| Latvija | 14 | 14 | 2 | 1928, 1932, 1933, 1936, 1937, 1993, 1995, 2001, 2003, 2008, 2012, 2014, 2016, 2018 |
| Lietuva | 10 | 9 | 9 | 1930, 1935, 1991, 1992, 1994, 1996, 1997, 1998, 2005, 2010 |
| Estija | 5 | 6 | 17 | 1929, 1931, 1938, 2021, 2024 |
| Islandija | 1 | 0 | 0 | 2022 |
| Suomija | 0 | 1 | 1 |
