Pakruojo „Kruoją“ drąsiai galima vadinti vienu iš daugelio Lietuvos futbolo feniksų – klubu, kuris, tarsi iš niekur išniręs provincijos dulkėse, per keletą metų pakilo iki svaiginančių aukštumų ir lygiai taip pat staigiai pranyko.
Tai istorija apie trumpą šlovės blyksnį, apie ambicijas, peržengusias mažo miesto ribas, ir apie kainą, kurią tenka mokėti tada, kai futbolas susiduria su pinigais ir apgavystėmis.
Vos šešis tūkstančius gyventojų turinčio rajono centro komanda buvo suburta 2001-ųjų pradžioje. „Kruojos“ vardas jai suteiktas neatsitiktinai. Kruoja – tai upė šiaurės Lietuvoje, vingiuojanti per Radviliškio, Šiaulių ir Pakruojo rajonų savivaldybių teritorijas. Pagal šį dešinįjį Mūšos intaką pavadintas ir pats miestas, tad klubo pavadinimas nuo pat pradžių nešė vietos geografijos, istorijos ir tapatybės svorį.
Savo kelią Lietuvos futbolo piramidėje pakruojiškiai pradėjo nuo trečiojo diviziono. Tai buvo lėtas ir kantrus kopimas aukštyn – be fanfarų ir be iliuzijų. 2004-aisiais, laimėję trečiąjį divizioną, jie pakilo į Pirmąją lygą, tačiau antrajame šalies futbolo ešelone stebuklų nekūrė. Du kartus užimta ketvirtoji vieta, 2008-aisiais – dešimta. Provincijos klubas atrodė amžinai pasmerktas likti antrajame plane ir kasmet tyliai lūkuriavo Lietuvos futbolo paraštėse.
Labai tikėtina, kad taip būtų tęsęsi dar ne vienerius metus, jei ne 2008-aisiais Lietuvos klubinį futbolą supurtęs žemės drebėjimas. Tais metais ekscentriškasis „Ūkio banko“ savininkas Vladimiras Romanovas surengė atvirą demaršą prieš A lygą ir ją organizavusią Lietuvos futbolo federaciją. Jam priklausęs ilgametis šalies čempionas „FBK Kaunas“ skandalingai pasitraukė iš aukščiausios lygos, o kartu su savimi į Pirmąją lygą nusitempė ir Klaipėdos „Atlantą“ bei „Šilutę“ – Vakarų Lietuvos klubus, taip pat gyvenusius iš gilios to paties bankininko kišenės.
Federacija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. A lyga pradėjo trupėti ir šalies futbolo prestižą teko skubiai lipdyti iš to, kas liko. „Kruoja“ buvo pakviesta tapti A lygos dalimi, nors visi puikiai suprato, kad tai sprendimas, gimęs iš būtinybės, o ne sportinio teisingumo.
Pro staiga atsivėrusį galimybių langą pakruojiškiai šoko nedvejodami.
Debiutiniame sezone naujokai liko paskutiniai aštunti, tačiau neiškrito iš elito, mat kitąmet LFF nusprendė išplėsti komandų skaičių iki vienuolikos.
Išlaikę galvas virš vandens, Pakruojo futbolininkai netrukus pradėjo dairytis gerokai aukščiau. Ambicijos augo, o kartu su jomis – ir rezultatai. 2013-aisiais „Kruoja“ debiutavo Europos lygos atrankoje – istorinis momentas mažam Šiaurės Lietuvos miesteliui.
Kai 2014-ųjų vasarį komandos vairą perėmė Vladimiras Čeburinas, „Kruojos“ žaidimo kreivė šovė į dar neregėtas aukštumas – iš provincijos tylos išniręs klubas netikėtai tapo A lygos vicečempionu. Ši svaiginanti sėkmė pirmiausia buvo siejama su Emilijumi Junevičiumi – buvusiu Pakruojo rajono savivaldybės administratoriumi ir ilgamečiu Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.
Šiuo metu 74-erių vyras ilgus metus buvo įtakingas Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, priklausė Pakruojo savivaldybės tarybai ir nuolat figūruodavo turtingiausių valstybės tarnautojų sąrašuose.
Inžinieriaus mechaniko mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigęs E.Junevičius perėmė „Kruojos“ vairą, kai 2012 metais pasitraukė buvęs klubo įkūrėjas ir prezidentas Linas Kubilickas. „Pakruojo agrochemija“ bendrovės vadovas trinktelėjo durimis, kilus įtarimams, jog jo išlaikomos komandos žaidėjai „pardavinėja“ rungtynes.
Išgelbėjęs klubą nuo galimo išnykimo, futbolui neabejingas E.Junevičius netrukus ir pats vadavosi nuo panašių šmėklų.
„Kruojai“ pravėrus duris į Europą, Lietuvos šiaurės miestelį vis dažniau ėmė sekti paslaptingų investuotojų žvilgsniai. 2013-ųjų žiemą klubui pagalbą siūlė gelbėtojai iš Šveicarijos. Vėliau – V.Čeburino bičiuliai iš Kazachstano. 2015-ųjų sezono išvakarėse E.Junevičius jau vedė derybas su investuotojais iš Honkongo, tačiau LFF užkirto azijiečiams kelią į Aukštaitiją, kai gavo signalų iš UEFA ir FIFA, jog naujieji gelbėtojai yra „aukšto rizikingumo“.
Tarp šių istorijų yra ir viena, kurią bandyta nutylėti, bet būtent ji sukėlė bene daugiausiai aistrų, o jos bangos tebesirita iki šiol.
Arčiausiai klubo pardavimo E.Junevičius buvo 2014-ųjų gegužę, kai į „Kruojos“ savininką kreipėsi investuotojų kolektyvas iš Rumunijos, Italijos ir Prancūzijos.
Įtakingas socialdemokratas sulaukė intriguojančio elektroninio laiško, kuriame buvo išreikštas ketinimas įsigyti „Kruoją“.
Supratęs, kad vienam išlaikyti klubą tarp šalies stipriausiųjų bus sudėtinga, verslininkas vis dažniau pagalvodavo apie pardavimo galimybę.
Potencialų investuotojų ambicijos pasirodė ypač rimtos, kai šie atsiuntė kvietimą į Milaną – aptarti galimo sandorio sąlygas.
Į Italijos madų sostinę E.Junevičius išvyko su klubo advokate Indre Butvile.
