Tomo Ražanausko komanda per 2026-uosius pralaimėjo vos kartą, savo pasaulio čempionato atrankos grupėje finišavo pirmoji ir pirmą kartą Lietuvos moterų futbolo istorijoje prasimušė į atkrintamąsias varžybas.
Ten už gražią istoriją prizų nebedalins – kiekvieną kitą jos puslapį teks išplėšti iš gerokai stipresnių varžovių rankų.
Pirmasis barjeras atrodo beveik kaip futbolo siena.
Švedija.
Aštuntoji FIFA pasaulio reitingo komanda (Lietuva – 94, vyrų rinktinė – 149). Buvusi pasaulio reitingo lyderė. Europos čempionė. Pasaulio vicečempionė. Keturiskart pasaulio pirmenybių bronzos laimėtoja ir dviejų pastarųjų olimpinių turnyrų, kuriuose dalyvavo, sidabro medalininkė.
Trumpai tariant, į Kauną kitą penktadienį atvažiuos ne komanda, kurią reikėtų pristatinėti ieškant pavienių gražių rezultatų archyvuose, o viena tradicinių pasaulio moterų futbolo galybių.
Švedijos moterys pasaulio čempionato finale žaidė dar 2003-iaisiais, 2019 ir 2023 metais du kartus iš eilės grįžo namo su planetos pirmenybių bronza, o 2016 ir 2020 metų olimpinėse žaidynėse du kartus iš eilės liko per vieną pergalę nuo aukso.
Lietuvai tai bus toks varžovas, prieš kurį įprastą futbolo logiką teks trumpam pasidėti į šalį.
Tačiau būtent todėl spalio 9-osios vakaras turės ir kitokį svorį.
Rungtynės vyks ne Raudondvaryje ir ne Druskininkuose, kur pastaraisiais metais glaudėsi Lietuvos futbolininkės.
Istorinį sezoną žaidžianti Lietuvos rinktinė pirmą kartą žengs į pagrindinę šalies futbolo sceną – Kauno Dariaus ir Girėno stadioną.
Tokią sceną šįkart diktuoja ir varžovo dydis.
Lietuvos moterų rinktinei mačas pagrindiniame Kauno stadione jau savaime bus mažas istorinis įvykis, tačiau sportine prasme tikrasis mastelis dar didesnis.
Atkrintamųjų pirmajame etape bus žaidžiamos dvejos rungtynės. Spalio 9-ąją komandos susitiks Kaune, spalio 13-ąją – Stokholme.
Jei Lietuva sukurtų vieną didžiausių sensacijų savo futbolo istorijoje ir perliptų šį barjerą, lapkričio pabaigoje bei gruodžio pradžioje jos lauktų dar viena dviejų rungtynių akistata – su Čekijos arba Škotijos rinktine.
Iki pasaulio čempionato Brazilijoje – labai toli, bet šį rudenį bent jau matomas horizontas.
Iki svajonės dar du Europos atkrintamųjų vartai – ir pirmieji tokie sunkūs, kad vien pažvelgus į Švedijos futbolo biografiją gali pasirodyti, jog jie pastatyti gerokai aukščiau nei įprastai.
Vis dėlto Lietuvos rinktinė į šią dvikovą ateina irgi ne tuščiomis. 2026 metais T.Ražanausko komanda pasaulio čempionato atrankoje per šešerias rungtynes iškovojo tris pergales, du kartus sužaidė lygiosiomis ir pralaimėjo tik sykį. Įmušė vienuolika įvarčių, praleido tris ir C diviziono grupėje aplenkė Bosniją ir Hercegoviną, Estiją bei Lichtenšteiną.
| Data | Varžovas | Rezultatas | Vieta | Turnyras |
|---|---|---|---|---|
| 03 03 | Lichtenšteinas | 6:1 | Vaducas | 2027 m. PČ atranka |
| 03 07 | Estija | 0:0 | Raudondvaris | 2027 m. PČ atranka |
| 04 14 | Bosnija ir Hercegovina | 2:0 | Druskininkai | 2027 m. PČ atranka |
| 04 18 | Estija | 1:2 | Talinas | 2027 m. PČ atranka |
| 06 05 | Bosnija ir Hercegovina | 0:0 | Zenica | 2027 m. PČ atranka |
| 06 09 | Lichtenšteinas | 2:0 | Druskininkai | 2027 m. PČ atranka |
Šios eilutės, žinoma, dar nepastato mūsų rinktinės į tą pačią gretą su viena stipriausių pasaulio rinktinių, tačiau šiemet lietuvės jau padarė pakankamai, kad į akistatą su Švedija eitų ne vien pasižiūrėti, kaip atrodo aukščiausias lygis.
Jos užsitarnavo progą pačios pasitikrinti, kiek iki jo dar trūksta.
Ketvirtadienį rinktinės treneris T.Ražanauskas pristatė komandos sudėtį artėjančiai dviejų rungtynių akistatai ir pasidžiaugė, kad pavyko surinkti kone visas pajėgiausias žaidėjas.
Šį kartą stovykloje nebus tik Godos Smailytės – viena perspektyviausių šalies futbolininkių visai neseniai pasirašė sutartį su Vokietijos moterų futbolo galiūnu „Wolfsburg“, tačiau jos žingsnį į priekį sustabdė trauma.
T.Ražanauskas atskleidė, kad dar laukiama galutinio medikų verdikto ir neatmetama operacijos galimybė, tačiau realistiškas scenarijus niūrus – šiais metais rinktinės marškinėliais jos veikiausiai nebepamatysime.
„Labai gaila. Planavome, kad ji bus su mumis. Pasirašė sutartį Vokietijoje, padarė rimtą žingsnį į priekį, o tada nutiko trauma. Dabar svarbiausia, kad kuo greičiau pasveiktų ir sugrįžtų į aikštę“, – sakė treneris.
„Aikštėje žaidžia žmonės“
Bandymas ieškoti silpnųjų Švedijos vietų primena plyšio paiešką betoninėje sienoje.
T.Ražanauskas neslėpė – peržiūrėjus paskutines varžovių rungtynes kartais atrodo, kad tokio plyšio apskritai nėra.
Vis dėlto treneris sau ir komandai palieka vieną svarbią futbolo aksiomą.
„Aikštėje vis tiek žaidžia žmonės, o žmonės daro klaidų. Kai žiūri jų pastarąsias penkerias jų rungtynes, atrodo, kad silpnų vietų nėra, bet vis tiek kažkur kažkas atsiranda. Bandysime priversti jas klysti, lauksime savo momentų“, – dėstė T.Ražanauskas.
Lietuvai tai reikš ir būtinybę keisti įprastus futbolo matmenis. Laiko su kamuoliu bus mažiau. Erdvės – mažiau. Sprendimus teks priimti greičiau, už klaidas varžovės, kurių didelė dalis priklauso stipriausiems Europos klubams, gali bausti ne po antro ar trečio perspėjimo.
„Greitis bus visai kitoks, intensyvumas bus kitoks. Turime pasirinkti tokį planą, kuris mums būtų naudingiausias“, – pripažino Lietuvos treneris.
Čia T.Ražanauskas ir nenori vaidinti trenerio romantiko, konferencijoje deklaruojančio gražų futbolą vien todėl, kad gražiai skamba.
Per dvejus darbo su moterų rinktine metus jis, anot paties, pirmiausia išmoko ne primesti komandai savo idealų, o suprasti jos galimybes.
„Galiu sakyti, kad noriu atakuoti, dominuoti – kaip treneriai mėgsta deklaruoti. Bet taip nebus. Pirmiausia turi pasižiūrėti, ką turi, kokios yra žaidėjų savybės, ir tada pasiūlyti tokį žaidimą, kuris tai komandai tinka geriausiai“, – kalbėjo legendinis Lietuvos futbolininkas.
Būtent tame treneris ir mato didžiausią dabartinės Lietuvos augimą. Ne revoliucijoje, ne vienoje naujoje schemoje, o žaidėjų ir trenerių tarpusavio supratime.
„Jeigu palyginčiau savo pirmas rungtynes ir komandą dabar, tikrai matau žingsnį į priekį“, – apie dvejus metus praleistus moterų futbole kukliai kalbėjo T.Ražanauskas.
Aukštai pakeltomis galvomis, bet be iliuzijų
Kapitonė Milda Liužinaitė Švedijos vardo taip pat nebandė nei sumažinti, nei apauginti bereikalinga baime. Anot jos, mūsų futbolininkės puikiai supranta, kas stovės kitoje aikštės pusėje, žino klubus, kuriuose žaidžia švedės.
Žino jų tempą, tarptautinę patirtį ir tai, kad vien geras 2026 metų atrankos ciklas šių dviejų rinktinių per vieną vasarą į tą pačią lentyną nepastatė.
Tačiau M.Liužinaitė nenori, kad pagarba virstų mažumo kompleksu.
„Savivertę turime turėti visada, nesvarbu, prieš ką žaidžiame – ar prieš Lichtenšteiną, ar prieš Švediją“, – pabrėžė kapitonė.
Grupės laimėjimas jai nėra netikėtas loterijos bilietas.
Lietuvos rinktinė tokį tikslą sau kėlė jau anksčiau, tik ilgą laiką ranka jo nepasiekdavo.
„Žinojome, kad galime. Pagaliau laimėjome grupę ir manau, kad tai yra saldus daugelio metų darbo vaisius. To darbo, kurį įdėjo žaidėjos ir trenerių štabas“, – kalbėjo M.Liužinaitė.
Todėl ir į Švediją lietuvės neketina žiūrėti kaip į muziejaus eksponatą, prie kurio galima tik tyliai prieiti ir nusifotografuoti.
„Eisime aukštai pakeltomis galvomis. Tai nereiškia, kad dabar jaučiamės galinčios lengvai nuversti kalnus. Žinome savo lygį ir žinome jų lygį. Bet reikia drąsiai eiti į aikštę, o ten jau pamatysime, ką galime padaryti“, – sakė kapitonė.
Pagaliau – didysis stadionas
Vienas skirtumas prieš šią dvikovą jau akivaizdus dar nė neprasidėjus rungtynėms – adresas. Atnaujintoje didžiausioje šalies futbolo arenoje Lietuvos moterų rinktinė dar nėra žaidusi.
„Tai mums labai svarbu. Vien tai, kad federacija suteikė galimybę žaisti tokiame stadione, daug reiškia. Šitos rungtynės yra ypatingos, Švedija – elitinė komanda, o mūsų patekimas į šį etapą – istorinis pasiekimas. Galima sakyti, tai ir tam tikras įvertinimas“, – kalbėjo M.Liužinaitė.
Vis dėlto kapitonė čia pat palietė ir kitą, moterų futbolui Lietuvoje dar skaudoką realybę. Didelis stadionas savaime nesukuria didelio vakaro – jį turi užpildyti žmonės.
„Kartais maloniau žaisti mažesniame stadione, kuriame 500 žmonių sėdi vienas prie kito ir juos jauti, negu dideliame, kur tie patys 500 išsibarsto po tribūnas“, – pastebėjo ji.
Todėl šis mačas bus egzaminas ne vien futbolininkėms. Savotišką testą laikys ir Lietuvos moterų futbolo auditorija.
LFF į rungtynes žiūrovus įleis nemokamai, tereikės pasiimti bilietą, o federacija tikisi, kad pasaulio futbolo žvaigždės ir istorinis Lietuvos pasiekimas į tribūnas atves gerokai daugiau žmonių nei įprastai. Rungtynes tiesiogiai rodys ir BTV.
T.Ražanauskas neslėpė: jei tribūnos parodys, kad moterų rinktinei reikia didesnio stadiono, kitos diskusijos taps gerokai paprastesnės.
„Jeigu spalio 9 dieną ateis dešimt tūkstančių, manau, tokiame stadione ir žaisime. Tada kitur tiesiog netilpsime. Viskas priklauso nuo žiūrovų ir nuo mūsų pačių žaidimo – jeigu merginos savo žaidimu juos pritrauks, visi tik džiaugsimės“, – šypsojosi treneris.
Po vasaros ginčų – naujos premijos
Šalia stadionų, auditorijos ir sąlygų ketvirtadienį neišvengiamai atsirado ir pinigų klausimas.
Jis moterų rinktinę lydėjo nuo vasaros, kai po istorinio atrankos grupės laimėjimo rinktinės lyderės viešai kėlė klausimą dėl didžiulio vyrų ir moterų rinktinėms siūlytų premijų skirtumo.
Tuomet LFF prezidentas Edgaras Stankevičius pripažino, kad klausimą reikės grąžinti ant Vykdomojo komiteto stalo ir iki mačų su Švedija persvarstyti paskatinimo sistemą.
Ketvirtadienį jis jau galėjo kalbėti apie konkrečius sprendimus.
Pasak LFF vadovo, Vykdomasis komitetas šią savaitę pritarė, kad rinktinės išmokos būtų priartintos prie vyrų nacionalinės komandos sistemos. Taip pat persvarstytos sportinių rezultatų premijos.
Už iškvietimą į rinktinę futbolininkės nuo šio gaus 750 eurų – tiek pat, kaip ir bet kuris vyrų komandos žaidėjas.
Už Baltijos taurės laimėjimą moterų rinktinei numatytas 30 tūkst. eurų bonusas.
Dar didesni pinigai atsiranda prie Švedijos vėliavėlės.
Pasak E.Stankevičiaus, kiekviename mače už pergalę prieš Švediją komandai numatytas 50 tūkst. eurų premijų fondas, už lygiąsias – 25 tūkst. eurų.
Jeigu Lietuva sukurtų sensaciją ir žengtų į kitą atkrintamųjų etapą, premijavimo sistema būtų peržiūrėta iš naujo.
„Tegul tik laimi, tai bus vienas malonumas“, – kalbėjo E.Stankevičius.
M.Liužinaitės teigimu, ledai pajudėjo.
„Per metus labai pasikeitė ir buitiniai dalykai. Anksčiau gaudavome tikrai juokingus pinigus už atvykimą į rinktinę – kažkada būdavo ir 42 eurai... Dabar situacija geresnė. Šiandien turime sąlygas treniruotis, turime stadionus, turime normalų pasiruošimą rungtynėms. O tai mums ir yra svarbiausia – visa aplinka iki rungtynių, – kalbėjo rinktinės kapitonė. – Ir reikia suprasti, kad moterų sportui ne visada visos durys atsiveria vien todėl, kad pasakai: „Čia moterų rinktinė.“ Yra kitų sporto šakų, renginių, įvairių interesų. Kartais tos durys moterų sportui vis dar būna siauresnės. Bet tai jau ne vien futbolo klausimas – tai viso sporto problema.“
„Visgi pirmiausia norėčiau pasakyti, kad merginos čia tikrai ne dėl pinigų. Ne visos profesionaliai žaidžia futbolą, kai kurios dar ir dirba, bet visos nori atvažiuoti į rinktinę. Kartais atiduoda net daugiau, negu gali“, – pažymėjo T.Ražanauskas, kuriam federacija šią savaitę įteikė naują dvejų metų sutartį.
Lietuvos moterų rinktinės sudėtis:
Vartininkės
- Aušrinė Bikutė (FK „Žalgiris“);
- Darija Mikuckytė (MFA „Žalgiris“–MRU);
- Meda Šeškutė („Cesena“, Italija);
Gynėjos
- Austė Bernotaitė (MFA „Žalgiris“–MRU);
- Karolina Jasaitytė („Southern Utah University“, JAV);
- Austėja Jokubaitytė („Banga“);
- Laura Kubiliūtė („Gintra“);
- Milda Liužinaitė (FK „Žalgiris“);
- Loreta Rogačiova („Polonia Środa Wielkopolska“, Lenkija);
- Tereza Romanovskaja („Gintra“);
- Alina Špakovskaja (FK „Žalgiris“);
Saugės
- Marija Galkina (FK „Gintra“);
- Monika Grikšaitė (FA „Šiauliai“);
- Ugnė Jonelytė (FK „Banga“);
- Ugnė Lazdauskaitė (MFA „Žalgiris“–MRU);
- Algimantė Mikutaitė (FK „Gintra“);
- Erika Šupelytė (MFA „Žalgiris“–MRU);
- Viltė Švarcaitė (FA „Šiauliai“);
- Liucija Vaitukaitytė (FC „Nantes“, Prancūzija);
- Greta Valikonienė (FK „Žalgiris“);
Puolėjos
- Justina Blaževičiūtė (FK „Gintra“);
- Rimantė Jonušaitė (RSC „Anderlecht“, Belgija);
- Meida Proscevičiūtė (FK „Gintra“).























