Prisikėlimo šventę, kuri paprastai kvepia namais, šįkart žymėjo kitoks ritualas – futbolas, triukšmas ir pažadas, kad bent kelioms valandoms „ši diena bus toli nuo problemų visų“.
Prie turniketų – eilės, prie kurių Lietuvos futbolas vis dar negeba priprasti. Čia rinkosi ne tik žiūrovai. Čia rinkosi liudininkai. Tie, kurie norėjo savo kailiu patikrinti, ką šios rungtynės iš tiesų reiškia.
Dviejų „Žalgirių“ akistata formaliai yra trys taškai. Praktikoje – vadinamasis „šešiataškis“. Vilnius prieš Kauną. Principo reikalas, kuris Lietuvos futbole vis dar turi svorį, net jei turnyro lentelė to nerodo.
Nedidelė saujelė atvyko pasižiūrėti čempionų iš Kauno – disciplinuotos, solidžiai sukomplektuotos ir tvirtai sezoną pradėjusios komandos. Kur kas daugiau – patikrinti, koks dabar yra Vilniaus klubas, pastarąją žiemą išgyvenęs egzistencinį lūžį.
Virš viso šio smagaus bruzdesio – stogas, seniai tapęs nebyliu Lietuvos futbolo istorijos liudininku. Kadaise nuo jo, susisupusi į savo mintis ir cigarečių dūmus, į aikštę žvelgdavo Vilma Venslovaitienė – ilgametė „Žalgirio“ architektė, kurios era šį tarpsezonį baigėsi dramatiškai ir skausmingai.
Dabar čia jau kiti veidai ir kiti gestai: naujojo klubo direktoriaus Mindaugo Kasperūno šią savaitę atliktas simbolinis smūgis į stadiono vartus iš beveik tos pačios vietos atrodė kaip sąmoningai surežisuotas ėjimas – naujos pradžios ženklas, gal net bandymas ją įtvirtinti.
Prieš rungtynes ant to paties stogo su savo instrumentais užsiropštusi „Biplan“ ketveriukė tikrino atnaujintą stadiono garso įrangą, prieš rungtynes besisukusiose vinjetėse leido prisiminti storu laiko sluoksniu aptrauktą „Football Song“, tačiau visi šie akordai neskambėjo nostalgiškai.
Tai buvo tarsi kvietimas. Tiems, kuriems „skauda galvą po vakarykštės nakties“, tiems, kurių „sąskaitos tuščios ar širdys sudužusios“. „Tad nelik nuošalėje“, – kadaise dainavo Maksas Melmanas, sekmadienį vilkėjęs „Žalgirio“ marškinėlius su 30 numeriu.
Sekmadienį tai atrodė ne kaip nekalta dainos eilutė. Beveik manifestas.
Žemiau, aikštėje, „Žalgiris“ dar ieško atramos taško. Nauja valdžia – M.Kasperūnas, su Andriumi Tapinu priešakyje ir Tadu Burgaila užnugaryje – siūlo kitokį klubą: garsesnį, atviresnį, ambicingesnį. Čia futbolas turi veikti kartu su pramoga, emocija, būti savotišku spektakliu. Tai ne tik klubas, o projektas, kuris bando tapti reiškiniu, kokiu „Žalgiris“ buvo devintajame dešimtmetyje.
Triumvirato pažadas paprastas: užpildyti stadioną. Ir, bent jau kol kas „Žalgiris“ link šio tikslo artėja kur kas greičiau nei bandydamas susigražinti Lietuvos čempionų titulą aikštėje.
Kai muzika nutyla, viskas susiveda į paprastą klausimą: kas laimės? „Širdys verks ar dainuos – kas laimės-pralaimės“, – skamba ta pati daina. Ir dabartiniam „Žalgiriui“ tai yra kaip diagnozė. Nes nepaisant šventės, nepaisant pilnų tribūnų ir sugrąžinto triukšmo, futbolas vis dar lieka apie rezultatą.
Prieš rungtynes „Pietų IV“ iškėlė didžiulį plakatą su sidabrinį jautį žalia capote medžiojančiu matadoru, tačiau sekmadienio vakarą espada šaltakraujiškai smigo ne į atvykėlio tarpuragę, o į šeimininkų širdis.
Ir pačiu brutaliausiu būdu. Patyrus „Žalgiriui“ žeminantį sutriuškinimą.
Pirmasis kauniečių įvartis krito pirmo kėlinio pabaigoje, kai Vilniaus klubas žaidė geriausią atkarpą ir buvo užgulęs savo priešininko vartus, o svečių komandos treneris Eivinas Černiauskas maskavo kraujuojančias žaizdas, į traumuoto Grato Sirgėdo vietą leisdamas Roką Lekiatą.
Bet užteko akimirkos, kad čempionų kokybė pasimatytų ypač ryškiai. Atlaikęs eilinį varžovų išpuolį, „Kauno Žalgiris“ pasileido į greitą ataką, Leo Ribeiro iš kairiojo krašto atliko perdavimą į baudos aikštelę, o joje vaikiškai kartvelą Sabą Mamacašvilį ant klaidinančio judesio „pamovęs“ Fabianas Ourega pasiuntė kamuolį į savo buvusios komandos vartus.
Antro kėlinio pradžioje eilės prie alaus pardavimo taškų dar nebuvo prasiskirstę, o atnaujintoje ir keliais įstrižainės centimetrais per žiemą ūgtelėjusioje švieslentėje jau užsižiebė 0:2. Žinutę, jog šiemetiniam „Žalgiriui“ trūksta tvirtesnių varžtų, siuntė dar viena čempionų žvaigždė Amine‘as Benchaibas.
Galiausiai Leo Ribeiro puikiu tolimu smūgiu pradėjo šeimininkų triuškinimą. Skirtumą sekmadienio vakarą darė tokie žaidėjai, kokių Vilniaus klubas neturi.
4644 Velykas su futbolu pasirinkę ir šio sezono lygos lankomumo rekordą pagerinę aistruoliai nejaukioje prieblandoje prie dar tik nedrąsiai besižiebiančių stadiono prožektorių trūkčiojo pečiais, negalėdami patikėti, ką mato.
„Pakilome iš pelenų!“ – nenuilsdama traukė „Pietų IV“ tribūna, tačiau tai skambėjo vis labiau atitrūkus nuo aikštėje vykstančios realybės. Šiais žodžiais niekas nepatikėjo – likus maždaug dešimt minučių iki paskutinio Donato Rumšo švilpuko žiūrovai nedideliais būreliais jau traukė namo.
Pirmas ratas dar nebaigtas, o abu čempionato favoritus jau skiria 9 taškų praraja, arba tiek pat, kiek „Žalgiris“ lenkia absoliutų lygos autsaiderį ir vos galą su galu suduriantį kitą sostinės klubą „Riterius“.
Kai per pridėtą laiką tie patys sirgaliai užtraukė „Mes šiandieną nugalėsime“, vaizdas Liepkalnyje jau buvo labiau panašus ne į lygos favoritų akistatą, o į sudegusį teatrą.
Dega ir „Žalgirio“ ambicijos.
„Tačiau neištiks pasaulio pabaiga, jei pirmos vietos neiškovosime“, – lyg nujausdamas artėjančius sunkumus rungtynių programėlėje atspausdintame interviu prisipažino „Žalgirio“ prezidentas Andrius Tapinas.
Tikrai kad neištiks.
„Tarsi radę auksinį parkerį karo metu“, – visai priešingas nuotaikas vaizdingai po pergalės nusakė „Kauno Žalgirio“ prezidentas Mantas Kalnietis.
„Labai gaila, kad nepavyko pasiekti teigiamo rezultato. Pradžia nebuvo lengva, tačiau vėliau įsižaidėme, turėjome keletą progų, kurias tokiame lygyje reikėtų išnaudoti. Bet tuo metu patys praleidome įvartį „į rūbinę“, o antrasis įvartis antro kėlinio pradžioje mus „beveik“ užmušė, – po mačo apgailestavo „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Rolandas Džiaukštas. – Visgi reikia pripažinti, kad Kauno komanda moka žaisti futbolą, žaidžia gerai, turi gero lygio žaidėjus. Stengėmės, bet... pritrūko. Labai labai skaudu.“
Strategas apgailestavo, kad šalia visų problemų, Vilniaus klubas prarado ir traumą patyrusį Giedrių Matulevičių.
„Problemų turime nemažai, jau šiame mače turėjome daryti pakeitimus. Tikiuosi, kad Giedriui nenutiko nieko rimto, nors suprantu, kad galime jo netekti ilgesniam laikui“, – prisipažino strategas.
15min paklaustas apie abu varžovus jau skiriančius devynis taškus, R.Džiaukštas nedrąsiai šyptelėjo.
„Dar tik pirmas ratas. Prisimenu, kad dar būnant asistentu irgi turėjome metus, kai pirmavome didžiule persvara, bet vis tiek pralaimėjome čempionų titulą. Čia tikrai niekas nesiruošia nuleisti rankų, nereikia kelti panikos. Taip, pralaimėjome, kauniečiai pelnytai laimėjo, nes įmušė. Mes savo progų neišnaudojome. Banali frazė – įvarčiai keičia rungtynes. Tokios svarbos rungtynėse privalome išnaudoti menkiausią šansą“, – teigė strategas.
Į euforiją nepuolė ir jo oponentas Eivinas Černiauskas.
„Pradžioje varžovai žaidė labai gerai, tad teko pakentėti, o įvarčiai pakeitė rungtynes ir mums labai padėjo pertrauka, nes jos metu sugebėjome persigrupuoti traumą gavus Gratui Sirgėdui. Devyni taškai? Mes pirmiausia žiūrime į save ir savo rungtynes. Visi matėte, kad jau sezono pradžioje buvo nelengva. Visi klubai ruošiasi, visi turi savo planus, treneriai tobulėja, pasipildo naujais žaidėjais. Manau, kad intriga bus, klubai dar keisis pozicijomis ir lengva čia tikrai nebus. Septintas turas... bus dar visko“, – rungtynes ir situaciją turnyro lentelėje reziumavo čempionų ekipos strategas.
