Sekite 15min Google
Pats išeivių iš Lietuvos sūnus įmušė vieną įvartį ir atliko rezultatyvų perdavimą.
Savo sūnaus debiutą jautriai įvertino ir buvęs Lietuvos olimpietis Mindaugas Pukštas.
Buvęs ilgų nuotolių bėgikas bėgo maratoną 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse.
Po karjeros sportininkas liko Oklahomoje, kur su žmona Živile susilaukė sūnaus Roko ir dukros Gabijos.
R.Pukštas nepraranda vilčių debiutuoti JAV futbolo rinktinėje, tuo tarpu Lietuvos futbolo federacijos vadovai puoselėja viltį jį kada nors pamatyti vilkint mūsų šalies rinktinės marškinėlius.
Pateikiame jautrų R.Pukšto tėčio įrašą feisbuke.
Vaikui, mėgstančiam sportą ir užaugusiam Lietuvoje, 80-ieji buvo auksiniai metai. Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda su Arvydu Saboniu laimėjo tris SSRS čempionatus iš eilės. Jovaišos 1985 m. finalo rungtynėse įmestas tritaškis, po kurio rezultatas tapo 77:75 ir buvo nugalėta Maskvos CSKA komanda, yra vienas iš ryškiausių mano gyvenimo momentų. Buvau Kauno sporto arenoje, kur „Granitas“ su Valuckiu nugalėjo Madrido „Atletico“ ir laimėjo Europos rankinio taurę. O po to buvo Vilniaus „Žalgiris“. 1987 m. dėdė pirmą kartą nusivedė mane į rungtynes. „Žalgiris“ 4:0 sutriuškino Maskvos „Dinamo“. Ne pats rezultatas, o visa atmosfera, sirgaliai, stadionas pakeitė mano gyvenimą. Tą vakarą futbolas mane užkariavo. Tėtis turėjo užrašyti mane į futbolo treniruotes – kito kelio nebuvo. Gyvenimas susidėliojo į ketverių metų ciklus – nuo vieno pasaulio čempionato iki kito.
Tą sezoną „Žalgiris“ pirmą kartą pateko į Europos taures. Jie 2:0 nugalėjo „Austria Vienna“, o pirmąjį įvartį pelnė Fridrikas. Nuo tos akimirkos Europos rungtynės tapo ypatingos. Netrukus Lietuva atgavo nepriklausomybę – kelionės į senąjį Vilniaus stadioną stebėti nacionalinės rinktinės rungtynių tapo privalomos. Tai buvo laikai! Pirmasis susidūrimas su policija..
Taigi, kai gimė Rokas, vaikinas neturėjo jokios išeities. Jis tiesiog turėjo žaisti futbolą. Šiandien jis lankėsi Vilniuje, žaidė prieš „Žalgirį“ – komandą, dėl kurios aš įsimylėjau šį sportą.
Ten buvo mano šeima, jis įmušė įvartį – savo pirmąjį įvartį Europoje. Tai buvo ypatingas vakaras. Gaila, kad mano tėtis nebuvo ten, kad galėtų tai pamatyti.
P.S. Didelis ačiū „Žalgirio“ organizacijai ir Andriui Tapinui, kurio dėka Roko giminaičiai galėjo stebėti šias rungtynes gyvai, nors jis žaidė priešininkų gretose. „Žalgiris“ yra gerose rankose, reikia kantrybės, ir jis sugrįš į šlovę. Manau, stadione buvo ne vienas ir ne du vaikai, kurie pamilo futbolą, kaip ir aš kažkada. Jie arba jų vaikai užaugs futbolo žvaigždėmis.
Kai kurie žmonės mano, kad futbolas yra gyvybės ir mirties klausimas. Jie klysta, užtikrinu jus, kad tai yra kur kas svarbiau nei tai.
