Kolumbiečiai į pasaulio čempionatą atvyko taip, kaip atvyksta tikra futbolo tauta: garsiai, ritmingai, veržliai, su būgnais ir vėliavomis.
Rungtynių išvakarėse dešimtys tūkstančių jų užėmė aikštę prie Nepriklausomybės angelo statulos, kur iki vėlumos skandavo komandos šūkius, dainavo dainas ir kūrė įspūdingą futbolo šventės atmosferą.
Uzbekai elgėsi kitaip.
Jų nėra tiek daug. Jie neužima miesto aikščių taip, kaip tai moka pietų amerikiečiai. Neatrodo, kad jaustųsi jaukiai tokio dydžio renginyje. Bet turi kažką, kas trečiadienio rytą Meksike atrodė retesnis už lotynišką kakofoniją: nuostabą, jog pagaliau tai iš tiesų vyksta.
Uzbekistanas pirmą kartą žais FIFA pasaulio čempionate. Uzbekistanui šis čempionatas yra daugiau nei turnyras. Tai yra scena, kurios šalis laukė ne vien futbolo prasme. Tai akimirka, kai valstybė, ilgai buvusi pasaulio pakraštyje, uždara, atsargi ir menkai matoma, gali bent devyniasdešimčiai minučių atsidurti prožektorių šviesoje.
Uzbekistanas nėra tradicinė futbolo galia, tačiau šalis, kurią dar prieš dešimt metų valdė represinis autoritarinis režimas, sugebėjo rasti atramos tašką. Dabar tai yra pirmoji Centrinės Azijos šalis, patekusi į pasaulio čempionatą.
Tik trečia buvusios Sovietų Sąjungos respublika tai sugebėjusi padaryti po brutalų karą ketvirtus metus tęsiančios Rusijos ir nuo jos atakų besiginančios Ukrainos.
Abiejų šių šalių šiapus Atlanto šiemet nėra, o štai „Baltieji vilkai“ jau trečiadienio vakarą pasirodys viename ikoniškiausių pasaulio futbolo stadionų, kur aukso taurę virš savo galvų yra kėlęs tiek Pele, tiek Diego Maradona.
Tai yra lūžio momentas, futbolas netrukus gali vaidinti svarbų vaidmenį keičiant požiūrį į šią kadaise uždarą tautą.
