Sekite 15min Google
Lapkričio 2-osios popietę Santa Krus de Tenerifėje esančiame Heliodoro Rodriguezo Lopezo stadione susirinko 13 018 žiūrovų. Dėl Kanarų saloje paskelbto perspėjimo apie smarkias liūtis viena diena vėliau surengtos Ispanijos antrojo futbolo diviziono 12-ojo turo rungtynės nežadėjo nieko išskirtinio. Susitiko dvi apatinėje turnyro lentelės pusėje įsitaisiusios komandos, bandančios kapstytis po blankaus sezono starto.
Tačiau aikštėje netrūko nei emocijų, nei įvarčių, nei įtampos.
Šeimininkai jau trečiąją minutę išsiveržė į priekį, kai pasižymėjo Christianas Gomis, o 39-ąją Enricas Gallego realizavo 11 m baudinį ir padvigubino „Tenerife“ persvarą. Atrodė, kad Kanarų salų futbolininkai ramiai pasiims tris taškus, tačiau rungtynių pabaigoje viskas apsivertė aukštyn kojomis.
83-ąją minutę Lautaro de Leonas realizavo baudinį ir sušvelnino rezultatą, o 88-ąją Stefanas Golubovičius išlygino rezultatą – 2:2. Aikštėje virė aistros, teisėjas vieną po kitos traukė korteles, o abiejų komandų futbolininkai mėgino išplėšti pergalę.
Rungtynių pabaigoje iš aikštės buvo pašalinti „Andorra“ puolėjas L.de Leonas ir „Tenerife“ vartininkas Dani Martinas. Abi komandos liko žaisti dešimtyje.
Iki paskutinio švilpuko buvo likusios vos kelios akimirkos.
Tuomet ir įvyko tai, kas visas ankstesnes rungtynių emocijas pavertė beprasmėmis.
Per pridėtą laiką „Tenerife“ surengė paskutinę kontrataką. Antrojo kėlinio viduryje aikštėje pasirodęs Jesusas de Miguelis pasileido paskui į priekį pasiųstą kamuolį. Aukštaūgis puolėjas buvo įsibėgėjęs netoli aikštės vidurio ir visą dėmesį sutelkęs į priešais jį skriejantį kamuolį.
Tuo pat metu iš savo baudos aikštelės išskubėjo „Andorra“ vartininkas Jesusas Owono. Pusiaujo Gvinėjos rinktinės vartų sargas mėgino pirmasis pasiekti kamuolį, tačiau jo sprendimas palikti vartus baigėsi katastrofa.
Vartininkas iššoko į priekį pakeltu keliu ir visu greičiu susidūrė su artėjančiu varžovu. Smūgio į krūtinės sritį jėga buvo tokia didelė, kad J.de Miguelis akimirksniu prarado pusiausvyrą ir krito ant vejos.
Iš pradžių puolėjas dar rangėsi iš skausmo, tačiau netrukus jo kūnas sustingo.
Stadione, kuriame prieš akimirką aidėjo šūksniai ir švilpimas, ėmė skleistis nerimas. Futbolininkai abiejų komandų marškinėliais puolė prie ant žolės gulinčio žaidėjo ir desperatiškai mojavo medicinos personalui. Vieni susiėmė už galvų, kiti užsidengė veidus rankomis.
Iš aplinkinių reakcijų dar nesuprantant medicininių detalių jau buvo galima nujausti, kad tai nėra eilinė futbolo trauma.
Rungtynių teisėjas Manuelis Angelis Perezas Hernandezas J.Owono parodė tiesioginę raudoną kortelę.
Tai buvo jau trečiasis pašalinimas per šias rungtynes.
Medikai daugiau nei penkias minutes teikė pagalbą ant vejos gulėjusiam futbolininkui. Į aikštę įvažiavo greitosios pagalbos automobilis, o galiausiai rungtynės buvo nutrauktos.
Švieslentėje taip ir liko degti skaičiai 2:2, kurie tą vakarą jau niekam neberūpėjo.
Kova už gyvybę, trukusi visą naktį
Greitosios pagalbos automobiliui išvažiuojant iš stadiono, susirinkę sirgaliai plojo. Tai buvo ne pergalės, ne gražaus žaidimo ir net ne palaikymo savajai komandai aplodismentai. Tai buvo paskutinis žmonių mėginimas padrąsinti futbolininką, už kurio gyvybę tuo metu jau kovojo medikai.
J.de Miguelis skubiai nugabentas į Tenerifėje esančią Nuestra Senora de la Candelaria universitetinę ligoninę ir paguldytas į intensyviosios terapijos skyrių.
Netrukus paaiškėjo, kad futbolininko būklė yra sunkesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti. Po susidūrimo jam buvo sustojusi širdis. Medikams pavyko atkurti jos veiklą, tačiau dėl patirtos traumos puolėjo gyvybei ir toliau grėsė didžiulis pavojus.
Pirmieji pranešimai suteikė nedidelę viltį. „Tenerife“ klubas informavo, kad puolėjo būklė sunki, tačiau stabili. Vis dėlto naktį situacija ėmė sparčiai blogėti. Klubo išplatintame pranešime buvo kalbama apie pablogėjusią neurologinę būklę.
Antradienį, lapkričio 3 dieną, 8 valandą ryto vietos laiku J.de Miguelio gyvybė užgeso.
Jam buvo vos 30 metų. Praėjusių metų birželį su savo žmona Maria jis tapo tėvu, susilaukę dukros Carlos.
Ispanijos žiniasklaidos duomenimis, abi jos pirmadienį buvo stadione ir savo akimis matė tragediją.
„Esame sugniuždyti skausmo, su gumulu gerklėje ir negalėdami patikėti, kad tai tiesa...“, – taip prasidėjo oficialus „Tenerife“ pranešimas apie futbolininko mirtį.
Klubas pripažino, kad nėra žodžių, galinčių paguosti artimuosius ar bent kiek sumažinti visus apėmusį liūdesį. J.de Miguelio šeima padėkojo už gausybę palaikymo žinučių, tačiau paprašė gerbti jų privatumą šią nepaprastai sunkią akimirką.
Tragedija netruko peržengti Tenerifės salos krantus. Ji sukrėtė visą Ispanijos futbolą, o netrukus ir pasaulį.
Klajūnas, savo vietą atradęs Tenerifėje
J.de Miguelis nebuvo futbolo superžvaigždė. Jo veidas nepuošė milžiniškų reklaminių stendų, jo pavardė nešmėžavo milijoninių perėjimų antraštėse, o kelias į profesionalų futbolą buvo gerokai ilgesnis ir kur kas labiau duobėtas nei tų, kuriuos dar paauglystėje pastebi didžiųjų Europos klubų skautai.
Tai buvo vienas iš šimtų Ispanijos futbolo darbininkų – žaidėjų, kurie metų metus keliauja iš vieno nedidelio stadiono į kitą, iš trečiojo diviziono į ketvirtąjį, kartais pakyla aukštyn, kartais vėl nusileidžia žemyn, tačiau atkakliai mėgina išsaugoti savo vietą sporte, kuriam paskyrė gyvenimą.
1996 metų rugsėjo 21 dieną Madride gimęs puolėjas futbolo pradmenų mokėsi „Lugo Fuenlabrada“ ir „Leganes“ akademijose. 2015-aisiais pateko į pastarojo klubo dublerių komandą, tačiau pagrindinės ekipos durys jam taip ir neatsivėrė.
Toliau laukė ilga kelionė per žemesnes Ispanijos futbolo pakopas. J. de Miguelis atstovavo Madrido „Internacional“, „Fuenlabrada“, „Union Adarve“, „Navalcarnero“, Salamankos „Unionistas“ ir kitiems klubams. Jo karjeroje netrūko sezonų, kai reikėjo ne tik mušti įvarčius, bet ir iš naujo įrodinėti, kad esi vertas kito kontrakto.
Tik artėjant trisdešimtmečiui futbolininkui pagaliau atsivėrė durys į aukštesnį lygį.
2023–2024 metų sezoną „Castellon“ gretose jis pelnė 16 įvarčių, atliko penkis rezultatyvius perdavimus ir padėjo komandai pakilti į antrąją Ispanijos lygą.
Tai buvo viena gražiausių jo karjeros atkarpų. Po ilgų metų, praleistų mažesniuose klubuose, futbolininkas pagaliau galėjo pasijusti tikru profesionalaus futbolo pasaulio nariu.
Tačiau ten įsitvirtinti nepavyko.
Per 34 rungtynes J.de Miguelis pasižymėjo vos trimis įvarčiais, o baigiantis sezonui vis dažniau likdavo ant atsarginių suolo. Atrodė, kad dar viena futbolininko svajonė atsimušė į nematomas profesionalaus futbolo lubas.
Vis dėlto 2025 metų vasarą jo gyvenime atsirado Tenerifė. Sala, su kuria, kaip vėliau paaiškėjo, jį siejo sena, kone simboliška istorija.
2013 metų sausį, būdamas vos šešiolikos, J.de Miguelis socialiniuose tinkluose susirašinėjo su draugu apie galimą mokinių kelionę į Kanarų salas. Paauglys juokais užsiminė, kad jeigu jam pavyks sėkmingai išlaikyti visus mokomuosius dalykus, galės išvykti į Tenerifę.
Tuomet tai buvo tik nerūpestingas paaugliškas pokalbis apie vasaros atostogas.
Praėjus daugiau nei dvylikai metų futbolininkas iš tikrųjų atvyko į šią salą. Tik jau ne kaip moksleivis, svajojantis apie atostogas, o kaip profesionalus puolėjas, pasiryžęs padėti iš antrojo diviziono iškritusiai komandai sugrįžti ten, kur, jos sirgalių įsitikinimu, jai ir buvo vieta.
Pristatydamas naujoką „Tenerife“ klubas netgi prisiminė tą seną socialinių tinklų įrašą. Futbolininkas tuomet pažadėjo, kad šįkart atvyks ne vienai vasarai.
Ir pažadą tesėjo.
Jau per pirmąsias šešerias rungtynes jis pelnė septynis įvarčius bei atliko tris rezultatyvius perdavimus, tapdamas vienu ryškiausių viso trečiojo diviziono futbolininkų. Sezoną baigė su vienuolika įvarčių, o „Tenerife“ užsitikrino sugrįžimą į antrąją lygą.
J.de Miguelis nebuvo techniškas puolėjas, tačiau treneriai vertino jo darbštumą, gebėjimą spausti varžovus ir kovoti dėl kamuolių. 190 cm ūgio futbolininkas buvo nepatogus varžovų gynėjams, o jo kairioji koja ne kartą sprendė rungtynių likimą.
Per karjerą jis prisidėjo net prie keturių komandų pakilimų į aukštesnį divizioną. Tai nebuvo titulų kolekcija, kuria galėtų didžiuotis „Real“ ar „Barcelona“ legendos, tačiau žemesniųjų lygų futbolininkui kiekvienas toks laimėjimas reiškia milžinišką pasiekimą.
Tenerifėje jis buvo atradęs tai, ko ilgai ieškojo – savo futbolo namus.
Naujojo sezono pradžią apkartino kirkšnies problemos, dėl kurių puolėjas prarado vietą pagrindinėje sudėtyje. Iki lemtingojo lapkričio 2-osios vakaro jis nebuvo pradėjęs nė vienų sezono rungtynių starto vienuoliktuke.
Tačiau dar turėjo laiko sugrįžti. Bent jau taip atrodė.
Lapkričio 2-ąją jis aikštėje pasirodė 59-ąją minutę, pakeitęs E.Gallego. Tai turėjo būti dar vienas nedidelis žingsnis mėginant susigrąžinti ankstesnę sportinę formą.
Vietoje to tai tapo paskutinėmis jo gyvenimo rungtynėmis.
Vartininkui – neapykantos banga
Kol Tenerifė gedėjo savo puolėjo, kitoje šios tragedijos pusėje atsidūrė 25 metų „Andorra“ vartininkas J.Owono.
Pusiaujo Gvinėjos rinktinės narys, ilgą laiką šį sezoną buvęs buvusio Marselio „Olympique“ vartininko Pau Lopezo dubleriu, per vieną akimirką tapo vienu labiausiai aptarinėjamų futbolininkų Ispanijoje.
Dar tą patį pirmadienį dalis „Tenerife“ sirgalių jį nušvilpė. Po žinios apie J.de Miguelio mirtį socialiniuose tinkluose vartininkas sulaukė piktų komentarų, įžeidinėjimų ir kaltinimų. Galiausiai jis išjungė savo „Instagram“ paskyrą.
Radijo stotis COPE pranešė, kad vartininkas yra itin stipriai emociškai paveiktas ir norėtų asmeniškai atsiprašyti žuvusio futbolininko šeimos, prieš viešai komentuodamas nelaimę.
Tačiau tragedija išprovokavo ir dar vieną nemalonią istoriją.
Vien dėl sutampančios pavardės neapykantos taikiniu tapo nieko bendro su nelaime neturintis futbolininkas Michelis Owono, žaidžiantis žemesnėje Ispanijos lygoje rungtyniaujančiame „Can Vidalet“ klube.
Socialiniuose tinkluose jis sulaukė rasistinių įžeidinėjimų ir grasinimų iš žmonių, kurie jį supainiojo su „Andorra“ vartininku.
„Nesu Jesusas Owono ir neturiu nieko bendro su tuo, kas įvyko“, – buvo priverstas viešai aiškinti futbolininkas.
Tuo pat metu internete išplito tariamas J.Owono atsiprašymo pareiškimas, tačiau Ispanijos visuomeninis transliuotojas RTVE nustatė, kad jis buvo suklastotas. Tekstą paskelbė paskyra, nepriklausanti vartininkui.
Klausimas, kur baigiasi sportinė klaida ir prasideda teisinė atsakomybė, Ispanijoje tapo atskiros diskusijos objektu.
Nacionalinės policijos žmogžudysčių tyrimo padalinys pradėjo aiškintis J.de Miguelio mirties aplinkybes. Prokuratūra taip pat pradėjo preliminarų tyrimą, siekdama nustatyti, ar vartininko veiksmai galėjo peržengti sportinės atsakomybės ribas.
Vis dėlto Ispanijos teisėsaugos atstovai pabrėžia svarbią aplinkybę: kiekvienas nenatūralios mirties atvejis privalo būti ištirtas, todėl vien pradėtas tyrimas nereiškia, kad J.Owono padarė nusikaltimą.
Santa Krus de Tenerifės vyriausiasis prokuroras Jose Luisas Sanchezas-Jauregui netgi leido suprasti, kad baudžiamojo persekiojimo tikimybė nėra didelė, nes susidūrimas įvyko žaidybinėje situacijoje.
Visai kas kita – sportinė atsakomybė. Ispanijos žiniasklaidoje aptariama galimybė vartininkui skirti ilgą diskvalifikaciją, tačiau galutinį sprendimą turės priimti atitinkamos futbolo institucijos.
Ašaros, gėlės ir tyla prie devintųjų vartų
Antradienį Heliodoro Rodriguezo Lopezo stadionas kitaip nei įprastai.
Ten, kur paprastai plūsdavo rungtynių pasiilgę sirgaliai, dabar rinkosi gedintys žmonės. Prie devintųjų stadiono vartų spontaniškai pradėtas kurti J.de Miguelio atminimo memorialas.
Sirgaliai nešė gėles, uždegė žvakes, paliko šalikus, futbolininko fotografijas, laiškus ir atsisveikinimo žinutes. Kai kurie stovėjo susigraudinusiais veidais, kiti tyliai kalbėjosi, mėgindami suvokti, kas nutiko.
Prie stadiono susirinko daugiau kaip du tūkstančiai žmonių. Nepaisydami lietaus jie tylos minute pagerbė futbolininko atminimą, o vėliau nuaidėjo aplodismentai.
Gedulas vienijo net ir tuos, kurie įprastai stovi priešingose futbolo barikadų pusėse. Prie pagarbos ženklų prisidėjo ir didžiausi „Tenerife“ regioniniai varžovai – „Las Palmas“ klubas.
Tenerifės salos valdžia lapkričio 4-ąją paskelbė oficialia gedulo diena, o futbolininko šeimos gimtajame Navahermosos miestelyje paskelbtas trijų dienų gedulas.
Klubo darbuotojai, treneriai ir futbolininkai taip pat rinkosi stadione pagerbti savo komandos draugo. Ant vejos, netoli tos vietos, kur jis paskutinį kartą parkrito, buvo padėta gėlių puokštė.
Emocijų neslėpė ir „Tenerife“ vadovai, spaudos konferenciją surengę prie ligoninės, kurioje užgeso jų futbolininko gyvybė.
„Tai labai liūdna diena visiems, kurie jaučia meilę mūsų klubui, ir visam pasaulio futbolui. Esame silpni, prislėgti, negalime patikėti tuo, kas nutiko“, – kalbėjo klubo prezidentas Felipe Minambresas.
Jo teigimu, futbolininkams, jų šeimoms ir klubo darbuotojams gali prireikti profesionalios psichologinės pagalbos.
Pagrindinis „Tenerife“ akcininkas Rayco Garcia pripažino dar nesugebantis suvokti tragedijos masto.
Užuojautos plūdo ir iš kitų futbolo pasaulio kampelių. „Andorra“ klubas paskelbė, kad ši tragedija sugniuždė visą organizaciją, o vienas jo savininkų, buvęs „Barcelona“ ir Ispanijos rinktinės gynėjas Gerardas Pique, viešai išreiškė nuoširdžią užuojautą.
„Atsiprašau iš visos širdies. Ilsėkis ramybėje, Jesusai“, – socialiniame tinkle parašė buvęs futbolininkas.
Liūdesį išreiškė didieji Ispanijos klubai, tarp jų Madrido „Real“, „Barcelona“ ir Madrido „Atletico“, o UEFA nusprendė šios savaitės Europos taurių rungtynes pradėti tylos minutėmis.
UEFA prezidentas Aleksanderis Čeferinas pripažino, kad šios tragedijos akivaizdoje sunku rasti tinkamų žodžių.
Ispanijos futbolo federacija atidėjo antradienį turėjusias vykti rungtynes, tarp jų ir Karaliaus taurės susitikimus.
„Tenerife“ klubas paskelbė šešių dienų gedulą, laikinai sustabdė pagrindinės, moterų ir jaunimo komandų veiklą, taip pat paprašė atidėti artimiausias rungtynes su „Granada“ bei taurės susitikimą su „Badajoz“.
„Andorra“ savo ruožtu paprašė nukelti artimiausią dvikovą su „Mallorca“.
„Mums reikia šio laiko, kad bent šiek tiek atsigautume po to, kas nutiko“, – aiškino F.Minambresas.
Paskutinis atsisveikinimas
J.de Miguelio artimieji nusprendė, kad futbolininkas amžinojo poilsio atguls ne Kanarų salose, kur pastaruoju metu gyveno, o Navahermosos miestelyje Toledo provincijoje, iš kurios kilusi jo šeima.
Lapkričio 7-ąją, šeštadienį, 18 valandą vietos laiku Heliodoro Rodriguezo Lopezo stadione numatyta ir vieša religinė atsisveikinimo ceremonija, kurią ves Tenerifės vyskupas Eloy Santiago. Į ją kviečiami visi klubo sirgaliai ir salos gyventojai.
„Tenerife“ atstovai tikisi, kad stadionas dar kartą taps vieta, kurioje visa salos futbolo bendruomenė galės susiburti drauge. Šįkart jau ne tam, kad palaikytų komandą ar pasidžiaugtų įvarčiais, o kad paskutinį kartą padėkotų futbolininkui, kurio gyvenimas nutrūko taip netikėtai.
Tarp sirgalių pasigirdo ir siūlymų visiems laikams išimti iš naudojimo devintuoju numeriu pažymėtus marškinėlius, kuriais žaidė J.de Miguelis. Tai būtų simbolinis būdas užtikrinti, kad jo vardas liktų daugiau nei šimtmetį skaičiuojančio klubo istorijoje.
