„Mano darbas – mušti įvarčius. Taip pat, kaip, tarkime, Mariaus Papšio – atiduoti rezultatyvius perdavimus. Svarbiausia, kad komanda laimėjo“, – po pergalės prieš Alytaus „Dainavą“ 6:0 kalbėjo 27 metų snaiperis.
– Evaldai, įmušėte pirmą čempionato įvartį, komanda triuškinamai laimėjo. Laimingi?
– Gerai, kad taip startavome, man irgi smagu pajusti įvarčių skonį jau sezono pradžioje. Gerai, kad žaidėme su silpnesniu varžovu – taip lengviau įsivažiuoti. Pernai, kai iš karto teko kovoti su Marijampolės „Sūduva“ ir Vilniaus „Žalgiriu“, buvo sunkiau.
– Ar tai, kad varžovas buvo ne pats stipriausias, nekėlė grėsmės, jog tinkamai nenusiteiksite?
– Mes nelabai ir žinojome apie „Dainavos“ problemas. Sako, jie nespėjo laiku įregistruoti visų žaidėjų. Bet mums toks pranašumas – tik į naudą. Varžovų tikrai neketinome nuvertinti, buvome pasirengę rimtai kovai.
– Pernai pirmojo rato rungtynėse su „Dainava“ įmušėte penkis įvarčius. Šįkart – tris. Ar tai reiškia, kad „Dainava“ – mėgiamas varžovas?
– Nepasakyčiau, kad šiandien persitempiau. Komanda kūrė progas, aš beveik viską realizavau. Bus rungtynių, kai galimybes teks kurti ir pačiam, šįkart to nereikėjo – gaudavau kamuolį bei įmušdavau lengvus įvarčius. O kalbant apie mėgiamą varžovą – nepasakyčiau, kad yra būtent taip. Kažkada Artūras Rimkevičius per sezoną įmušė krūvą įvarčių „Atlantui“, bet rezultatyvumas priklauso ne tik nuo komandos su kuria žaidi. Svarbus nusiteikimas kiekvienoms rungtynėms, savijauta būtent tą dieną.
– Praėjusiame čempionate įmušėte 21 įvartį – daug. Ar šis skaičius yra ir šio sezono orientyras?
– Svarbiausia yra komandos rezultatas. Jei įmušiu tris ar keturis įvarčius per rungtynes, bet „Atlantas“ pralaimės, džiaugsmo nebus.
– Žiemą sklido gandai, kad turėtumėte išvykti į Prancūziją, tačiau likote Klaipėdoje. Iki sezono pabaigos ar vasarą gali būti permainų?
– Šis klausimas – gal ne visai man. Pratęsiau kontraktą su „Atlantu“ metams, todėl dabar galvoju tik apie šios komandos reikalus.
– „Atlantas“ – bene mažiausiai tarpsezonį pasikeitusi komanda. Ar tai yra didelis pranašumas prieš kitus klubus?
– Sunku pasakyti. Gal ir taip, bet žaidžiant futbolą būna įvairių dalykų. Viskas paaiškės tik lapkritį, sezono pabaigoje.
– Pernai įvarčių skonį pajutote ne pirmajame ture, o gerokai vėliau.
– Sezono pradžia buvo sunkoka, bet viskas pasikeitė po rungtynių Albanijoje, kur vykau su Lietuvos rinktine. Albanijoje įmušiau, grįžęs pelniau įvartį rungtynėse su Tauragės „Tauru“, o paskui buvo penki tikslūs smūgiai į „Dainavos“ vartus.
– Į rinktinę pernai buvote kviečiamas nuolat. Išlaikyti pernykštes pozicijas – siekiamybė? Ar svarbiausiu dalyku laikote žaidimą klube?
– Aišku, klubas yra svarbiausias. Jame uždirbami pinigai. Bet kiekvienas žaidėjas nori būti rinktinėje, nes jei esi joje, reiškia, kad savo pozicijoje tu – vienas geriausių šalyje, treneris tavyje kažką mato ir tiki tavimi. Suprantama, rinktinė man, kaip ir kiekvienam žaidėjui – siekiamybė. Atstovauti Lietuvai – garbė ir malonumas. Pernai visiškai atskleisti save ir nacionalinėje komandoje, ir klube sukliudė trauma, kurią patyriau sezonui įpusėjus.
– Kaip įvertintumėte savo sveikatą dabar?
– Vis šį tą paskauda. Nebeatsimenu, kada žaidžiau nejausdamas skausmo. Tai šiek tiek trukdo. Kartais sunku pasiekti kamuolį, kartais – greičiau spurtuoti. Bet manau, kad tai – kiekvieno futbolininko kasdienybė. Sakoma: jei nieko neskauda, pasitikrink, ar vis dar esi gyvas.
