Brazilijos futbolininkai vis dar nešiojasi kamuolio burtininkų etiketę, bet šį vakarą ji labiau tiko Marokui.
Afrikos komanda nemažomis atkarpomis atrodė techniškesnė, drąsesnė ir konkretesnė. Ji neapsiribojo gynyba, nebijojo žaisti su kamuoliu ir nevengė rizikuoti.
Pirmasis marokiečių įvartis irgi buvo įmuštas brazilišku stiliumi – Ismaelis Saibari įžūlokai, bet labai tiksliai permetė kamuolį per varžovų vartininką.
Galiausiai Vinicius Junioras išlygino rezultatą, tačiau brazilams tai buvo menka paguoda.
1:1.
Tačiau nusivylimo nuotaikas Niujorke kaipmat keitė pirmiausia euforija, o po to ir triumfas.
Kai po rungtynių stadiono srautas išsiliejo į Manheteno gatves, Brazilijos geltonis susimaišė su visiškai kitomis spalvomis – oranžine ir mėlyna.
Kaip tik tuo metu „New York Knicks“ pradėjo penktąsias NBA finalo serijos rungtynes San Antonijuje.
Atmosfera iš lėto kaito ir daugiatūkstantinė minia Niujorko širdyje greitai pamiršo tai, kas ką tik vyko „MetLife“ stadione.
Jalenas Brunsonas buvo puikus, Niujorkas trečią kartą tapo NBA čempionu, krepšinis miestui pirmą kartą nuo 1973-ųjų padovanojo ekstazę.
Brazilija liko antrame plane – su nuviliančiu rezultatu, skambia istorija, žvaigždėmis ir Carlo Ancelotti ramybe.
Pakeltas antakis, santūrūs gestai – 67-erių italas buvo toks, kokį esame įpratę, nors aikštėje marokiečiai spaudė, kandžiojosi, nutraukinėjo penkiskart pasaulio čempionų perdavimus.
„Manau, kad pradžia mums nebuvo labai sėkminga ir dėl esu šiek tiek susirūpinęs, – po rungtynių pripažino C.Ancelotti. – Pralaimėjome daug dvikovų ir daug kartų praradome kamuolį. Pirmoje pusėje sunkiai radome variantus iš varžovų spaudimo. Ar esu patenkintas? Ne visai. Tikėjausi geresnės pradžios.“
Šie žodžiai skambėjo ne kaip panika, o kaip diagnozė.
Braziliškai itališka sistema akivaizdžiai neveikė. Selecao reikėjo gelbėtojo ir toks žmogus šeštadienio pavakarę atsirado.
Kai „MetLife“ dar nebuvo spėjęs atsipeikėti iš nuostabos po marokiečių įvarčio, Vinicius Junioras sugrąžino Brazilijai pulsą.
Jis perdavė kamuolį Bruno Guimaraesui, lyg trumpam atsitraukdamas iš pagrindinės scenos, tačiau iš tikrųjų įviliojo Afrikos komandos gynėjus į spąstus. Trys marokiečiai nesusigrupavo ir po akimirkos Madrido „Real“ žvaigždė padarė tai, ką moka geriausiai.
Prasiveržęs pro Neilą El Aynaoui, dešine koja smūgiavo į tolimą vartų kampą ir Yassine’as Bounou buvo bejėgis.
Stadionas sprogo. Tribūnoms palengvėjo. Brazilija vėl buvo gyva.
„Turėjome sureaguoti kuo greičiau, nes jie mums įmušė labai ankstyvą įvartį ir tai visiškai pakeitė mūsų žaidimo planą. Gerai, kad sugebėjome tai padaryti ir tai kiek nuėmė įtampą“, – po mačo prisipažino Vinicius.
Savo lyderį gyrė ir C.Ancelotti.
„Jis žaidė gerai. Jis buvo pavojingas, ir manau, kad turi viską, kad šis pasaulio čempionatas būtų sėkmingas“, – svarstė Brazilijos rinktinės strategas
Brazilija įmušė paskutinė, buvo garsesnė tribūnose, tačiau šeštadienio mačas tikrai nepriklausė tik jai.
Aikštėje buvo akivaizdu, kad Mohamedo Ouahbi komanda į pirmąsias rungtynes atvyko ne galvodama apie lygiąsias.
Po mačo treneris apgailestavo, kad lemiamame epizode jo gynėjai suklydo ir tai kainavo labai brangiai.
„Vinicius, žinoma, yra puikus žaidėjas, bet tuo metu toje zonoje neturėjome pakankamai žaidėjų. Staiga praradome kamuolį, o jie surengė kontrataką, todėl gintis buvo daug sunkiau. O kai žaidi prieš Vinicių, sunku gintis net visiems kartu“, – po mačo kalbėjo M.Ouahbi.
Spaudos konferencijoje dar skambėjo kalbos apie spaudimą, klaidas ir neišnaudotas progas, bet Niujorke dėmesys jau krypo kitur.
Manhetene minia nekantriai laukė kulminacijos. Ekranai mirgėjo „Knicks“ spalvomis, sirgaliai lipo ant atitvarų, policijos pareigūnai desperatiškai bandė palaikyti tvarką.
Toks jau tas Niujorkas – pasaulis atvyko čia su savo dramomis, bet dienos pabaigoje miestas vis tiek rado progą kaip prožektorių šviesas nukreipti į save.
