Sekite 15min Google
Oficialiai 5067 žiūrovus talpinančiame „Žalgirio“ stadione trečiadienio vakarą susirinko 6480 sirgalių. Tokio sausakimšo vietinių pirmenybių vakaro Vilnius dar nebuvo matęs niekada. Ir bent jau šįsyk visi tie, kurie atėjo, gavo gerokai daugiau nei progą pasitikrinti, ar lietuviškas futbolas dar gyvas.
Gyvas. Ir artėjant sezono pabaigai pulsas toks, kad ramiai sėdėti darosi sunku net turintiems savo vietą.
Vilniaus „Žalgiris“ penkių įvarčių rungtynėse 3:2 palaužė titulą ginantį „Kauno Žalgirį“ ir kur kas drąsiau atlapojo duris kovoje dėl aukso.
Andriaus Skerlos komanda pakilo į trečiąją vietą ir nuo pirmaujančios Marijampolės „Sūduvos“ atsilieka penkiais taškais. Antroje vietoje esančius kauniečius nuo lyderių skiria taškas, nuo vilniečių – keturi.
Visoms trims komandoms liko po penkerias rungtynes. Visos dar po kartą susitiks tarpusavyje.
Lietuvos čempionato atomazgai scenaristo nebereikia.
O jeigu kam nors iki šio vakaro atrodė, kad sostinės klubui beliko laukti kito sezono, Vilnius atsakė pakankamai garsiai.
Rungtynes komentavęs Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas turėjo ką veikti ne tik prie mikrofono.
Artimiausioms Tautų lygos kovoms paskelbtame jo sąraše neatsirado nė vieno Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko. A.Skerla į starto sudėtį išleido penkis lietuvius, o dviem iš jų savo argumentams išdėstyti užteko penkių minučių.
Paulius Golubickas ir Matas Vareika surengė išpuolį, po kurio kamuolys atsidūrė kauniečių vartuose. Kol rinktinės treneris komentavo rungtynes, jie gana išraiškingai pakomentavo jo pasirinkimą.
Tačiau šeimininkų persvara neišgyveno nė penkių minučių.
Rokas Lekiatas išsiuntė fantastišką įstrižą perdavimą beveik per visą aikštę. Tokį, po kurio vieniems norisi ploti, o kitiems – skubiai aiškintis, kas ką turėjo prižiūrėti. Leonas Krekovičius baudos aikštelėje aplenkė Klaudijų Upstą, pirmuoju lietimu puikiai susitvarkė su kamuoliu ir pasiuntė jį į vartus.
1:1. Kroatas pasižymėjo jau trečiose rungtynėse iš eilės, bet vien pratęsti seriją tą vakarą jam nepakako.
20-ąją minutę Vincentas Šarkauskas atrėmė Motiejaus Burbos smūgį, tačiau prie atšokusio kamuolio pirmasis vėl atsidūrė L.Krekovičius. Ir vėl už jo liko K.Upstas.
Švieslentėje 1:2.
Svečiai jau pirmavo, o ankstyvas sostinės džiaugsmas buvo išmainytas į gerokai nemalonesnį klausimą: nejaugi pilnas stadionas taps tik gražia dekoracija vakarui, po kurio apie titulą reikės kalbėti dar tyliau?
M.Vareika su tokiu scenarijumi nesutiko.
Iš pradžių jo smūgiuotas kamuolys sudrebino virpstą. Prieš pat pertrauką sudrebėjo jau tribūnos.
Įžaidus kampinį, P.Golubickas perdavė kamuolį M.Vareikai, o šis pažeme pasiuntė jį tiksliai į vartų kampą. Tomas Švedkauskas buvo bejėgis – 2:2.
Antras tos pačios poros argumentas. Jeigu pirmąjį rinktinės treneris dar galėjo praleisti, antrasis jau buvo pakartotas su pabraukimu.
Švęsdamas M.Vareika paplasnojo rankomis, o paskui iškėlė ranką į VIP tribūnoje stovinčių „Žalgirio“ vadovų pusę. Atakuojančio saugo sugrįžimas papildomų paaiškinimų nereikalavo. Toplygoje M.Vareika nežaidė nuo rugpjūčio 23-iosios, kai rungtynėse su Telšių „Džiugu“ smogė varžovui alkūne ir užsidirbo trijų mačų diskvalifikaciją.
„Didelės rungtynės – dideliems žaidėjams“, – po mačo gana arogantiškai, bet sau būdingu stiliumi pareiškė geriausiu mačo futbolininku pripažintas M.Vareika
„Liūdna, kad mes mes buvome jį praradę, nes Matas jau buvo įgavęs formą ir, manau, būtų mums tikrai daug padėjęs. Tas įvykis, kuris atsitiko, skandalingas įvykis. Gaila, žaidėjas netgi nenorėjo varžovo traumuoti, taip atsitiko. Bet jis yra svarbus žaidėjas. Vareika mums suteikia šiek tiek kitokių spalvų žaidime. Gerai turėti tokį žaidėją, kuris gali įnešti šiek tiek kitokio žaidimo į mūsų pačių žaidimą“, – po mačo pripažino ir „Žalgirio“ strategas A.Skerla.
Per pertrauką stadione skambėjo legendinio Algirdo Kaušpėdo balsas: „Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų, kyla man noras pokštaut.“
Papokštavo Anthony Kalikas. Tik vargu ar „Anties“ lyderis ragino jį dovanoti varžovams įvarčius.
52-ąją minutę vienas ryškiausių čempionato futbolininkų galva mėgino atmesti kamuolį gynėjams, tačiau šis atiteko Stanislavui Bilenkiui. Vilniečių puolėjas dovanos nesikuklino priimti – 3:2.
Per vakarą, kuriame netrūko nei puikių perdavimų, nei tikslių smūgių, rezultatą nulėmė klaida. Futbolas mėgsta tokias išdaigas: ilgai demonstruoja meistriškumą, o paskutinį žodį palieka vienai nevykusiai akimirkai.
Kauniečiams jos ištaisyti nepavyko.
Vilniaus „Žalgiris“ šį varžovą įveikė antrą kartą iš eilės, o Željko Sopičiui teko susipažinti su iki tol Lietuvoje nepatirtu jausmu.
Iki kelionės į sostinę kroato vadovaujama komanda prieš Lietuvos klubus buvo iškovojusi septynias pergales ir tris kartus sužaidusi lygiosiomis. Vienuoliktas susitikimas į tvarkingą nepralaimėtų rungtynių apskaitą jau nebetilpo.
„Sveikinu vilniečius su pergale ir trimis taškais. Sunku kažką pasiekti, kai atiduoti varžovams tokius įvarčius, kokius mes atidavėme... Pirmas įvartis, mes padarėme klaidą. Antras... vėl praradome kamuolį savo aikštės pusėje. Trečias – visai neturiu komentarų. Bet toks jau yra tas futbolas, dėl to žmonės ir eina į stadioną. Pralaimėjome mūšį, bet ne karą“, – po mačo kalbėjo Ž.Sopičius.
A.Skerlai šis vakaras davė gerokai daugiau nei tris taškus. Jo komanda atsilikinėjo, atsitiesė ir laimėjo rungtynes, kuriose dar viena nesėkmė būtų gerokai prigesinusi kalbas apie auksą.
Dabar gesinti teko nebent emocijas. Turnyro lentelėje vilniečiai tebėra treti, tačiau penki taškai iki viršūnės ir likusios tiesioginės akistatos leidžia žiūrėti aukštyn gerokai drąsiau.
„Buvo daug intrigos, daug sunkių momentų ir mums. Taip pat norėčiau padėkoti komandai – žaidėjams, kurie tais sunkiais momentais nepasimetė, parodė charakterį ir, sakyčiau, išplėšė šią pergalę. Na, o dabar vieną dieną galime atsikvėpti. Niekas čia dar nieko nelaimėjo ir niekas dar nieko nepralošė“, – po mačo kalbėjo A.Skerla.
Treneris ypač džiaugėsi savo vyrų kovingumu.
„Buvome labai motyvuoti ir ta yra normalu – žaidžia du „Žalgiriai“ vienas prieš kitą. Bet jie irgi neatvažiavo čia lengvai pažaisti. Žaidė savo futbolą ir buvo momentų, kai mums irgi buvo nelengva.
Bet jeigu kalbėtume apie mūsų komandą, taip – mes dabar esame tokioje padėtyje, kad galėjome viską užbraukti ir nebežaisti dėl pirmos vietos. Situacija yra sunki ir ji kol kas nėra mūsų kontrolėje.
Bet, kaip sakau, gyvename nuo rungtynių iki rungtynių. Šiandien mano žaidėjai parodė šiek tiek daugiau, negu gali. Pasakiau rūbinėje: kai tik kažkur parodote daugiau – daugiau noro, daugiau įdedate jėgų, širdies – ir rezultatas būna kitoks“, – kalbėjo strategas.
Paklaustas, kaip jam atrodo tie penki taškai iki lyderio likus penkiems mačams, A.Skerla trečiadienio euforiją vijo lauk.
„Penki taškai yra daug – didelis spaudimas, nes negali suklyst. Bet patys iki to atėjome. Nėra kur trauktis“, – samprotavo vairininkas.
Pasiteiravus, ar nenustebino tai, kad antrą kartą iš eilės E.Jankauskas į rinktinės sudėtį neįtraukė nė vieno auklėtinio, A.Skerla siūlė pirmiausia žiūrėti į veidrodį.
„Nemanau, kad tai šiandien Pauliui ir Matui pridėjo papildomos motyvacijos, nes sąrašas jau yra paskelbtas. Visgi čia atsakomybę reikia prisiimti ir patiems. Akivaizdu, kad jie neparodo tiek, kad atsirastų trenerio akiratyje. Tai akmenukas ir į mano daržą, – prisipažino A.Skerla. – Buvo neblogas laikotarpis, kai Deividas Šešplaukis žaidė tikrai gerai, bet jam šiemet nėra lengva, nes yra mėtomas tai į kairę, tai į dešinę, o be to jis nėra tikras krašto gynėjas. Klaidų neišvengė, bet jis yra vienas tų, kurie gali užkamšyti skyles.“
Po finalinio švilpuko virš stadiono skambėjo „The Winner Takes It All“, į dangų kilo žaliai balti fejerverkai, o sausakimšos tribūnos mėgavosi vakaru, kurį norėsis prisiminti ilgiau nei iki kitų rungtynių.
Dainos pažadas šįkart dar buvo šiek tiek per ankstyvas. Nugalėtojas pasiėmė tris taškus. Auksas bus dalijamas vėliau.
Tačiau Vilnius pasirūpino, kad dalybos nevyktų be jo.
