Panašų jausmą buvau patyręs Rio de Žaneire, pirmą kartą artėdamas prie „Maracanã“, Buenos Airėse, kai „La Bombonera“ tarp siaurų La Bokos gatvių staiga išniro kaip mėlynai geltonas sapnas, kuriam kažkas pridėjo tribūnas, ir Montevidėjuje, prie „Centenario“ – stadiono, kuriame pasaulio futbolas pirmą kartą oficialiai pasimatavo savo karūną.
Atrodo, kad į tokias vietas atvyksti jau pavėlavęs keliais dešimtmečiais – po visų finalų, įvarčių, dainų, ašarų ir istorijų, kurias spėjai susikurti galvoje dar būdamas namuose. Todėl ir „Azteca“ mano vaizduotėje turėjo turėti savą įžengimo tvarką: tylos minutę, nusiimtą kepurę (jei tokią nešiočiau), tris ratus aplink stadioną, trumpą akistatą su savo paties vaikyste.
Vis dėlto Meksike futbolo piligrimystė prasideda kur kas buitiškiau. Įsėdi į metro, ties Tasquena persėdi į lengvąjį geležinkelį ir išlipi stotelėje, kurios pavadinimas yra ženklas, jog atvykai patikrinti mito – Estadio Azteca. Ir tada leidi miniai nešti tave link betono kalno pietiniame miesto pakraštyje.
Automobiliu arba autobusu viskas kur kas sudėtingiau. Nuo ketvirtadienio pietų visos kelio gyslos į stadioną buvo užsikimšusios – automobiliai strigo kilometrais, ir tapo aišku, kad prie „Azteca“ privažiuojama pirmiausia kantrybe, ir tik po to, galbūt, ratais.
Betono kalnas šią vasarą oficialiai turi kitą vardą. Pasaulis sensta, stadionai – taip pat, ir net šventos vietos jau išmoko priimti banko korteles. Po pavadinimo teisių sutarties su Meksikos bankų grupe jis tapo „Estadio Banorte“, o per pasaulio čempionatą, paklusdamas FIFA neutralumo taisyklėms, vadinamas dar sausiau – Meksiko stadionu.
