Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bėgimo treneris Karolis Urbelionis: „Svarbiausia, kad tikslai neatbaidytų nuo noro apskritai bėgioti“

Karolis Urbelionis
Projekto partnerio nuotr. / Karolis Urbelionis
Šaltinis: 15min
1
A A

Kada pradėjo bėgioti, treneris Karolis Urbelionis tiksliai nepamena – keliolika metų tikrai bus, spėja. Paklaustas, ar po tiek laiko nepritrūksta motyvacijos, nusijuokia – ne, tikrai ne. Bėgimui labai svarbūs psichologiniai dalykai, bėgimą reikia pamilti, atvirauja Karolis, o tam reikia nesudegti tik pradėjus. Tai, pasak trenerio, yra itin sunkus dalykas pradedantiems, buvo sunkus ir jam. Kelti sau asmeninius tikslus – reikia, jų siekti – reikia, tačiau Karolis pataria vardan siekių nepaaukoti meilės bėgimui.

Artėjant vienam didžiausių bėgikų renginių – „Danske Bank Vilniaus maratonui“, su Vilniaus bėgimo klubo treneriu Karoliu Urbelioniu kalbamės apie psichologiją, asmenines pergales ir bėgimo psichologiją.

– Dažnai girdima frazė „maratone nubėgsi greičiau“ arba „maratone nubėgsi daugiau“. Kuo skiriasi vienos ar kitos distancijos bėgimas renginyje nuo bėgimo treniruotėse?

– Visų pirma, „Danske Bank Vilniaus maratonas“ yra ypatingas renginys savo aura. Bėgimo bendruomenei tai yra svarbiausias ir lankomiausias metų startas. Būtent jam stengiamasi pasiruošti, nusiteikti ir ten parodyti geriausią savo rezultatą.

Nesvarbu, bėgi 10 km, pusmaratonį ar visą maratoną, pajunti tą bendro bėgimo aurą ir sieki įgyvendinti sau išsikeltus asmeninius tikslus.

Nesvarbu, bėgi 10 km, pusmaratonį ar visą maratoną, pajunti tą bendro bėgimo aurą ir sieki įgyvendinti sau išsikeltus asmeninius tikslus.

Mažesnius bėgimus dažnas bėga savo smagumui – su draugais, su šeima, arba traktuoja tai, kaip treniruočių dalį, tačiau pagrindiniu tikslu dauguma bėgikų dažniausiai laiko rugsėjo startą.

– Esi sakęs, kad nebūtina būti nubėgus, sakykime, 10 km ar 21 km ar 42 km treniruotėse, kad šią distanciją įveiktum varžybose? Ar tai tiesa, ir kiek kiekvienu atveju turi būti įveikęs bent kartą prieš tai?

– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Iš tiesų, aš sakau kitaip. Jei pirmuosius ar antruosius savo gyvenimo metus galite susitvardyti ir nebėgti maratono – siūlau tą ir daryti. Didinti nuotolį palaipsniui, kad neatbaidytumėte bėgimo noro. Kuo vėliau jūs tą maratoną nubėgsite, tuo labiau jam pribręsite, labiau jis bus lauktas ir malonus. Aš labai skeptiškai vertinu tuos straipsnius, kur dėstomi patarimai, kaip per tris mėnesius nuo nulio pasiruošti maratonui.

Taip, neneigiu, įveikti įmanoma, tačiau per tuos tris mėnesius žmogus greičiausiai patirs ir raumenų skausmą, ir rizikuos persitreniruoti, o po tokių išgyvenimų labai lengva pamiršti savo pagrindinį tikslą. Juk sunku pamėgti tai, kas tau neteikia džiaugsmo.

Projekto partnerio nuotr./Karolis Urbelionis
Projekto partnerio nuotr./Karolis Urbelionis

Kartais sakau, kad pamilti bėgimą gali tik motyvuoti ir gal net lengvai kvaištelėję žmonės (juokiasi). Reikia kantriai bėgti trumpesnes distancijas kurį laiką, po to palaispniui didinti įveikiamą atstumą, vėl bėgti, turi būti kantrus, stiprus psichologiškai, stebėti savo kūną, jo reakcijas į vienus ar kitus veiksnius – daugybė dalykų. Taip nuosekliai treniruojantis ir pagaliau įveikus maratoną emocijos veikiausiai liks geros ir bėgimas tikrai neatrodys kaip kažkoks košmaras, o po to norėsis didesnių iššūkių.

– Ar pameni, kokios buvo paties klaidos, tik pradedant bėgioti?

– Jos yra susijusios su tuo, ką kalbėjome prieš tai. Aš iš pradžių nubėgau kokius 5 maratonus ir tik po jų bėgau pirmąjį savo pusmaratonį. Buvau jaunas ir neturėjau ko pasiklausti, taigi šiuo klausimu mano pavyzdžiu siūlau nesekti. Kitaip tariant, jei galite nebėgti maratono pirmais, antrais treniravimosi metais – nebėkite, pasirinkite trumpesnę distanciją.

Yra tokių, kurie negali – štai kur bėda (juokiasi). Jie užsispiria, pasiryžta. Turime tokių užsispyrėlių ir Vilniaus bėgimo klube (šypsosi). Pradžioje mėginau atkalbėti, tačiau bet kokiu atveju stengiuosi padėti, kad šis iššūkis būtų kuo lengviau įveikiamas.

Aš iš pradžių nubėgau kokius 5 maratonus ir tik po jų bėgau pirmąjį savo pusmaratonį.

– Jei, sakykime, žmogus yra jau nubėgęs 10 km ar 21 km kelis kartus, tačiau tai daro su didele pastanga. Kaip apsispręsti, kokią vis dėlto distanciją pasirinkti?

– Bendra taisyklė, kurią tarsi visi ir turėtų suprasti, kuo mažiau treniruojiesi, tuo mažesnę distanciją renkiesi. Tai žino visi, tačiau paiso – ne. Jeigu tu jau kuris laikas treniruojiesi ir jau jauti ritmą, jauti bėgimą, 10 km nubėgti neturėtų būti sunku.

Pusmaratoniui aš siūlyčiau rengtis kiek rimčiau. Jei treniruotės buvo intensyvesnės ir bent kartą per savaitę neblogai sekasi nubėgti 15–16 km, įveikti pusmaratonį įmanoma. Didysis klausimas – kaip pavyks kontroliuoti save, greitį, neišeikvoti per daug energijos distancijos pradžioje ir pan.

Viena pagrindinių pradedančiųjų bėgikų klaidų, nesvarbu, kokią distanciją jie bėgtų – per greita pradžia. Turiu mintyje tuos kelis pirmus kilometrus, kai žmogus bėga su minia ir yra gerokai sunkiau kontroliuoti save. Vėliau, kai jau senka jėgos, pasidaro dar sunkiau nei galėtų būti, ir greičiausiai tektų labai lėtinti tempą ar net paeiti.

– Bėgimas jau ant nosies. Kada turėtų būti paskutinė treniruotė ir kokia ji turėtų būti? Sunki ar tik vos vos?

– Reikia suprasti, kad paskutinė treniruotė prieš startą nepadarys stebuklų. Svarbiausia yra nepadaryti klaidų. Geriau yra tą treniruotę praleisti, nei persistengti ir padaryti taip, kad viskas darbas nueitų perniek.

Kartais atsiranda likus 3-4 savaitėm iki maratono. Velnias, galvoju, kur, žmogau, tu buvai visą vasarą.

Žmonių, kurie atkunta tik paskutinėmis savaitėmis, yra nemažai. Kartais atsiranda likus 3-4 savaitėm iki maratono. Velnias, galvoju, kur, žmogau, tu buvai visą vasarą. Vis dėlto, viskas tikrai turėtų vykti ne taip. Aišku, aš suprantu, kad kai kurie žmonės jau yra tokie, ir jų nepakeisi, todėl atsakau į visus rūpimus klausimus ir vis dėlto, stengiuosi padėti, kuo dar galiu. Tai tos paskutinės treniruotės pagalba ir būtų – nepersistengti.

– Vienas sunkiausių dalykų stengiantis įveikti ilgesnę distanciją ir dar pradedantiems – kvėpavimas. Vadinama „pompa“ gali užklupti nesuvaldžius greičio, nepajutus, kad tempas buvo per aukštas. Ką tokiu atveju daryti? Eiti? Kaip įveikti?

– Kvėpavimas labai priklauso nuo žmogaus pasiruošimo prieš tai. Norint kuo greičiau įveikti vadinamąją „pompą“ reikia kelis kartus pasistengti iškvėpti kuo daugiau oro – taip giliai, kaip tik galite. Tai galima daryti ir bėgant ristele, jei jau labai spaudžia, galima trumpam ir stabtelti.

Vis dėlto, reikėtų turėti minty, kad supratus, jog pervertinote savo jėgas ar distanciją pradėjote per greitai, nėra nieko gėdingo sustoti ir kiek atsikvėpti, o kai kvėpavimas grįžta į savo vėžes, pradėti bėgti kiek lėčiau nei prieš tai, stengiantis kvėpuoti tolygiau. Aš pirmąjį savo maratoną irgi bėgau būtent taip, bet finišo tiesiąją pavyko kirsti ir tada savimi didžiavausi. Žinoma, po to viską įsivertinau ir kitąmet jau treniravausi daugiau, pavyko trasą įveikti be sustojimų.

– Kokios didžiausios jūsų asmeninės pergalės? Kokiu rezultatu, bėgimu labiausiai didžiuojatės? Kas po tiek metų dar motyvuoja bėgti?

– Mane nuolat motyvuoja nauji siekiai, nauji tikslai – įveikti distanciją vis geriau, geriau pasiruošti. Kol kas kiekvienais metais tai padaryti pavykdavo. Šiemet mano asmeninė pergalė bus įveikti maratono distanciją saugiu greičiu, o netolimoje ateityje norėčiau įveikti greičiau nei per 2 val. ir 30 min. Metų pradžioje turėjau priverstinį poilsį po operacijos, darbų grafikas buvo įtemptas, todėl nesitreniravau maksimaliai.

Paryžius 2014. Iškart po finišo su pirmą kartą maratoną įveikusiu bendraklubiu Antanu Daniu.
Paryžius 2014. Iškart po finišo su pirmą kartą maratoną įveikusiu bendraklubiu Antanu Daniu.

Didžiausios pergalės? Turbūt maloniausia prisiminti 2014-ais metais Paryžiuje įveiktą maratoną, tai buvo geriausias mano laikas – 2 val. 35 min. ir 2 sek. Antras dalykas, kuo didžiuojuosi – 100 km bėgimas, šiuo klausimu didžiuojuosi, kad apskritai įveikiau. Tada pamenu, sakiau, kad to ir užteks, bet dabar jau pradedu galvoti, kad gal būtų neblogai įveikti tokią distanciją greičiau.

Turbūt maloniausia prisiminti 2014-ais metais Paryžiuje įveiktą maratoną, tai buvo geriausias mano laikas – 2 val. 35 min. ir 2 sek.

– Kaip save motyvuoji pasiekti vieną ar kitą rezultatą, nesustoti ir įveikti tą sunkų paskutinį kilometrą, nepasiduoti? Kaip save apdovanoji?

– Nėra čia kuo labai didžiuotis. Turiu silpnybę saldumynams, tikrai. Tai gal nėra labai suderinama su sportu, tačiau tai mane motyvuoja. Aš turiu tokį planą – jei pavyksta įveikti savaitės tikslus, apdovanoju save šeštadienį leisdamas sau prisiragaut visko neribodamas. Jei tikslų nepasiekiu, šeštadienis būna niūresnis (juokiasi). Tai yra vienas iš motyvacijos būdų, kiekvienas gali atrasti sąvajį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką