Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Buvęs LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas: „Sibire vieta man buvo užsakyta – tik kalėjimo kameros numerio nežinojau“

Artūras Poviliūnas
BFL/Tomo Lukšio nuotr. / Artūras Poviliūnas
Šaltinis: 15min
0
A A

„Taip jau sutapo. Nelaikau savęs ypatingu ar labiau už kitus nusipelniusiu“, – ramiai rinkdamas žodžius kalbėjo buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas. 1988 metais prie olimpinio judėjimo vairo stojęs krepšinio treneris LTOK vadovavo 24 metus ir tik 2012-aisias atsisakė kelti savo kandidatūrą septintajai ketverių metų kadencijai. Kas labiausiai žeidė buvusį LTOK vadovą A.Poviliūną, ką jis laikytų Lietuvos sporto etalonu, kodėl jis nenori viešai skalbti „sporto baltinių“ ir kodėl sensacingos knygos rankraštis vis dar guli stalčiuje – visa tai pokalbyje su 15min.lt.

„Jei būtų laiko mašina, ar vėl pakartočiau šį žingsnį – sutikčiau vadovauti LTOK? Ech, ta jaunystė... Dabar – galvočiau. Bet tuomet – visi sakė: „Artūrai – juk reikia. Lietuvai ir šalies sportui reikia“. Ir tie sparnai atsirado, ir ta grėsminga SSRS sporto valdžia buvo nė motais. Visi tuomet nebijojome pasakyti – „kas bus, tas bus“. Todėl ir rezultatas buvo. Pamąstęs galiu pasakyti: vis dėlto pakartočiau tą prieš 25 metus žengtą žingsnį“, – prisimindamas visą atkurto olimpinio judėjimo laikotarpį sakė LTOK garbės prezidento pareigas einantis 62-iejų A.Poviliūnas.

Trečiadienį Seime iškilmingu minėjimu startuos LTOK 25 metų jubiliejaus iškilmės, kurios baigsis šios sporto organizacijos generalinės asamblėjos neeilinės sesijos renginiu. Tai bus atgarsiai to, kas vyko prieš ketvirtį amžiaus, ir siekis prisiminti pirmuosius atkurto LTOK žingsnius.

Startas – „Sporto“ laikraščio medžiaga

Tai prasidėjo 1988-ųjų spalio 6 dien`, kai valstybiniame „Sporto“ laikraštyje, kuriam vadovavo Aleksandras Krukauskas, žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė išspausdino straipsnį „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?”.

„Reikia žinoti, ką reiškė tuo metu valstybinė spauda, SSRS valdoma žiniasklaida. Ir nesvarbu, kad jau Sąjūdis... Taip parašyti, o redaktoriui A.Krukauskui prisiimti atsakomybę už straipsnį – buvo didelės drąsos reikalas. Ir galiu tik pasakyti – pagarba šiems Anapilin jau iškeliavusiems žurnalistams, kurie pirmieji prakalbo apie šalies tautinį olimpinį komitetą, būtinumą jį atkurti. Jie nebijojo galimų pasekmių ir po to patys prisidėjo prie LTOK kūrimo“, – prisiminė A.Poviliūnas.

Straipsnis „Sporte“ apie būtinumą atkurti iki 1940-ųjų gyvavusį LTOK sukėlė audringą skaitytojų reakciją – redakciją pasiekė laiškai su daugiau nei 120 tūkst. parašų, palaikančių Antrojo pasaulinio karo metu panaikinto Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo idėją.

Ir jau po keturių dienų Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (LSSR) valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas, vadovaujamas Zigmanto Motiekaičio, suformavo Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupę, kurios vadovu buvo paskirtas komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas 37 metų A.Poviliūnas.

Nors SSRS sporto struktūros Maskvoje pabandė uždaryti visus kelius atsikuriančiam Lietuvos olimpiniam komitetui, 1988-ųjų gruodžio 11 dieną Vilniaus Profsąjungų rūmuose įvyko sporto organizacijų delegatų suvažiavimas, kuriame dalyvavo beveik pusė tūkstančio atstovų: jie vienbalsiai priėmė sprendimą atkurti LTOK, o pirmuoju prezidentu didele balsų persvara išrinktas A.Poviliūnas.

Neeilinė procedūra

Tačiau iki tarptautinės olimpinės bendruomenės pripažinimo teko laukti sunkius 2,5 metų.

1991-ųjų rugsėjo 18 dieną Berlyne susirinkęs Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes šios šalys buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 metais jas aneksavo.“

Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami IOC sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę IOC nariams balsuoti paštu.

Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 IOC nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 metų lapkričio 11 dieną Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.

Į tarptautinę olimpinę areną Lietuva grįžo po 64 metų pertraukos – 1992-aisiais. Tais metais Lietuvos sportininkai dalyvavo Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Barselonoje disko metikas Romas Ubartas tapo olimpiniu čempionu, o Lietuvos krepšininkų rinktinė, kurioje žaidė Romanas Brazdauskis, Valdemaras Chomičius, Darius Dimavičius, Gintaras Einikis, Sergejus Jovaiša, Artūras Karnišovas, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Alvydas Pazdrazdis, Arvydas Sabonis ir Arūnas Visockas, laimėjo bronzos medalius.

Pažadėtas Sibiras ir kalėjimo kamera

– Niekas dabar neabejoja, kad šalies olimpinis komitetas yra itin svarbus Lietuvos sportiniam gyvenimui. Tačiau kokie motyvai buvo įvardijami tuomet, kai buvo siekiama atkurti LTOK? – 15min.lt paklausė A.Poviliūno.

– Idėja pradėjo sklandyti po 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių. Juk pamenate, ten lietuviai tiesiog žibėjo: dviratininkas Gintautas Umaras laimėjo du aukso medalius, Artūras Kasputis – vieną, Lietuvos krepšininkų ketvertas buvo SSRS rinktinės, laimėjusios auksą, smogiamąja jėga, Romas Ubartas disko sektoriuje iškovojo sidabrą. Tada natūraliai visi savęs klausė – kodėl mūsiškiai turi atstovauti svetimai valstybei?

Prasidėjo tylios kalbos – gal jau laikas, gal galime patys be „didžiojo brolio“ kovoti olimpiadose ir garsinti Lietuvą, o ne SSRS. Svarbiausia, kad apie tai pradėjo kalbėti ne sporto funkcionieriai ar komitetų atstovai, o patys sportininkai. Jie pradėjo kelti mintį, kad nenori marškinėlių su SSRS herbu.

Tada visi supratome, kad reikia veikti. Labai greitai susibūrė didelė grupė žmonių, kurie entuziastingai ėmėsi darbų: tai ir Rimgaudas Juras, Pranas Rimša, Donatas Kazlauskas, Antanas Muraška, Arūnas Kazlauskas, Gintaras Kupčinskas ir kiti. Vardiju kuo daugiau pavardžių, kad niekas nebūtų užmirštas.

Visi rodo į mane, kaip svarbiausią šio judėjimo vedlį, tačiau, kartoju – nelaikau savęs ypatingu. Taip sutapo. Ir gal gerai, kad ėjau Lietuvos sporto komiteto pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas – deryboms su Maskva buvo geriau.

Latviai pasirinko visuomenininką, tai su juo Maskvoje niekas nešnekėjo ir visaip ignoravo. Lietuvos situacija buvo kita – aš buvau oficialios Lietuvos sporto organizacijos atstovu ir Maskvos sporto funkcionieriai neturėjo teisės užsimerkti, o juolab nustumti.

– Ar nebaisu buvo Maskvoje kalbėtis apie Lietuvos Nepriklausomybę ir nacionalinį olimpinį komitetą?

– Du atsakymai – ir taip, ir ne... Jau po kurio laiko vienas buvęs Sovietų sporto komiteto vadovas, tapęs Dūmo deputatu, sakė, kad Sibiras man buvo užsakytas. Jis tiesiai šviesiai rėžė: „Artūrai, jau po pirmųjų bandymų šnekėti apie Lietuvos olimpinį komitetą Sibire tau vieta buvo užsakyta, tik kalėjimo kameros numeris buvo dar nežinomas“. Tokie žodžiai baugina...

Pykdė ir pykdo iki šiol gyvuojantis požiūris, kad vos ne būtina skirstyti mūsų sportininkus į „raudonuosius“ – anų laikų, SSRS rinktinei atstovavusius žmones, ir Nepriklausomos Lietuvos atletus. Patikėkite, visą laiką buvo ir bus tik Lietuvos sportininkai – tie patys „raudonieji“, palaikę Nepriklausomybės ir LTOK idėjas, sėdėtų Sibire su kitais patriotais.

Pagalvokite patys – visi mūsų šalies sportininkai, kokioms tik rinktinėms jie neatstovautų, 1988-siais pranešė, jog atsisako dalyvauti SSRS čempionatuose, palaiko LTOK judėjimą ir nežada tarptautinėse varžybose eiti „po raudona vėliava“.

O juk iki mūsų pripažinimo reikėjo gyventi dar 2,5 metų. Kiek sportininkų karjerų žlugo per tą ilgoką atletams laikotarpį... Baisu pagalvoti – tada galima buvo suskaičiuoti šimtais iš sporto išėjusių sportininkų.

O juk iki mūsų pripažinimo reikėjo gyventi dar 2,5 metų. Kiek sportininkų karjerų žlugo per tą ilgoką atletams laikotarpį... Baisu pagalvoti – tada galima buvo suskaičiuoti šimtais iš sporto išėjusių sportininkų. Pagarba visiems tiems, kurie suprasdami, jog neturi galimybių toliau tęsti sėkmingos karjeros, vis dėlto nesusiviliojo saldesniu pyragu... Tai dėl tų žmonių ir kitų jaunų ateities sportininkų buvo nebaisu aiškintis Maskvoje...

Aš nepriekaištauju, tačiau Lietuvos sportininkai buvo vieninteliai, kurie griežtai išreiškė savo poziciją SSRS atžvilgiu.

Mūsų kai kurie kultūros atstovai nebuvo tokie kategoriški – Maskvos bambos buvo maitinami iki Nepriklausomybės atkūrimo ir net po jos. Ir tą patį galiu pasakyti apie Latvijos bei Estijos sportininkus – nors jie taip pat siekė nacionalinės ir sportinės nepriklausomybės, vis dėlto dar ilgai ir sėkmingai žaidė kates-peles su Maskva.

– Tada kyla kausimas. Mes niekada nekalbėjome apie Lietuvos sportininko etaloną – žmogų, kurį galėtume įvardinti pavyzdžiu kitiems. Gal tas pavyzdys buvo „gimęs“ per tą sunkmetį? O gal jums atrodo, kad juo galėtų būti mūsų olimpiniai čempionai arba prizininkai?

– Tai labai sunkus klausimas. Negalima įvardinti vieno ar kito žmogaus, kuris nusipelnė daugiau, nei kiti. Visi darė savo darbą, visi siekė bendro tikslo. Pavyzdžiui, nuvažiavus į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę Lozanoje kalbėtis dėl LTOK pripažinimo, G.Umaras pasakė puikią kalbą. Visi buvo sužavėti Lietuvos ryžtu.

O ten pat, per vakarienę su IOC prezidentu J.Samaranchu, ispaniškai kalbėjęs Arvydas Sabonis tiesiai pasakė, kad prezidentas nesitikėtų, jog lietuviai dar nors kada užsivilks SSRS sportinę aprangą – patikėkite, tokie žodžiai turėjo didelę įtaigą.

Arba Šarūnas Marčiulionis, kuris Amerikoje rinko pinigus 1992 metų Lietuvos olimpinei rinktinei. Kaip ir Valdas Adamkus, kurio pastangomis buvo garsiai kalbama apie Lietuvą, jos siekius, sportinius pasiekimus. Ką siūlytumėte rinkti etalonu? Kitą vertus, mes kalbame apie matomus ir garsius žmones – o kiek buvo nematomo fronto žmonių, kurių pilietinė pozicija taip pat buvo galinga, tvirta ir bekompromisinė. Tad Lietuvos sportininko etalono nėra – tai sudėtinis visų šalies atletų vaizdas.

– Buvo kalbų, kad tuometis Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto vadovas Zigmas Motiekaitis žaidė savotišką šachmatų žaidimą – jis metė į mėsmalę jauną savo pavaduotoją A.Poviliūną ir taip bandė apsisaugoti nuo Maskvos rūstybės. Jei tuomet nieko neišdegtų, Sibiras ir kamera, kaip pats sakėte, lauktų tik A.Poviliūno...

– Sunku patikėti, kad „metė į mėsmalę“... Juk jei nenorėčiau, jei netikėčiau, tikrai pats neičiau. Pats sutikau būti LTOK darbo grupės vadovu, LTOK prezidentu. Aš jam dėkingas – patikėkite, šiam žmogui tuomet buvo labai sunku atlaikyti Maskvos spaudimą. Mūsų išsišokimas ir sporto komiteto pozicija buvo rakštis Maskvos sporto vadovams.

Z.Motiekaitis buvo vienas tolerantiškiausių tuometinių vadovų, kuris turėjo didelį atsakomybės jausmą. Žinote, galime kalbėti ir aiškinti ką norime, jei nesame atsakingi už kitus žmones. Bet kai nuo tavo sprendimų priklauso kitų žmonių gyvenimai – tai jau labai rimta. Atsakomybę Z.Motiekaitis turėjo... Gal aš per savo jaunystę ir pasitikėjimą savomis jėgomis pridariau klaidų – niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, jog mano žmonos mirtis yra padėta ant darbo aukuro.

– Kokį įvykį galėtumėte įvardinti kaip nemaloniausią per visą savo vadovavimo LTOK laiką? Žinoma, dopingo skandalai yra nemalonūs, tačiau jie nėra retenybė.

– Skandalas su į Rusiją pabėgusia penkiakovininke Donata Rimšaite. Šis skandalas turėjo didesnes pasekmes nei paprastas skandalėlis. Buvo kur kas gilesnės pasekmės – nors pasielgėme teisingai ir dorai, būsima istorija parodė, kad... Tiek jau to – toliau netęsiu...

– Pastaruoju metu kelis kartus skaičiau jūsų mintis žiniasklaidoje, kad esate šiek tiek nusivylęs šalies sportu – matote susiskaldymą, pykčius, povandeninę kovą, strateginių idėjų praradimą. Nėra šviesos tunelio gale?

– Tam, kad matytum, ar yra šviesa tunelio gale – turi būti tame tunelyje. Aš galiu tik svarstyti. Ir tik apie tai, prie kurio tunelio stoviu arčiausiai. Visų pirma, noriu pasakyti, kad pasitraukęs iš LTOK vadovo pareigų aiškiai pasakiau, kad jokiais būdais netrukdysiu naujai valdžiai dirbti. Jei paprašytų – padėčiau tam tikrais klausimais, bet tik tiek...

Kitaip, dalis tam tikrų žmonių turėtų galimybę kaltinti esamą LTOK vadovybe nebūtais dalykais. Tad tai, ką matau, aš matau iš šalies, neturėdamas jokios įtakos olimpinio komiteto valdžiai. Ir galiu pasakyti, kad šioje organizacijoje „šviesa yra“.

Dirbome ne vienerius metus su generaliniu sekretoriumi Vytautu Zuberniu – žmogumi, kuris šešerius metus gyveno Indijoje ir puikiai žino žodžius „pareiga, duotas žodis“. Jei jis pasakydavo, kad darbas bus padarytas, galėdavai būti ramus. Juokais prisimenu, kad net pykdavau, kad taip „nelietuviškai“ ir be jokių kabliukų Vytautas išspręsdavo visus klausimus.

Mano galva, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė dabar turi taip pat puikų bendramintį – generalinį sekretorių Valentiną Paketūrą. Tai žmogus, kuris taip pat laikosi žodžio ir yra savo srities specialistas. Tad Tautiniame olimpiniame komitete tunelio nėra – yra gyvenimas. Ir tai mane tikrai džiugina.

– Tačiau grįžkime į įvykius, kurie vyko prieš metus. LTOK prezidento rinkimai ir, galbūt, juodosios technologijos. Žūtbūtiniai siekiai ir kraujo kvapas. Kažkokie neva grasinantys pažadai ir nuoskaudos. Esate parašęs ne vieną knygą. Gal jau vertėtų ir apie tuos kelis rinkimų mėnesius parašyti knygą?

– Tai jau ji parašyta. Bet aš ne toks žmogus, kad skaudinčiau kitus, pasinaudodamas įvykiais ir tam tikromis situacijomis. Galbūt, kaip jaunimas sako, tuomet, kai man stogas nuvažiuos, tada tą knygą ir išspausdinsiu.

Aš nemėgstu tų visų peripetijų, bet man parašyti ją padėjo jau amžinatilsis žurnalistas Aloyzas Urbonas. Ji jau užbaigta. Dabar aš ją šiek tiek dar šlifuoju – sprendžiu, kaip subtiliau kalbėti apie jos herojus ir įvykius. Sakau, nenoriu nieko skaudinti.

Nenoriu, kad mano asmeninės ambicijos būtų aukščiau valstybinių. Vis atsimenu Prezidento Algirdo Brazausko žodžius – aš tik visų jūsų liokajus. Taip ir aš sakau – aš buvau ir esu sporto liokajus. Kažką padariau gero, kažkur suklydau – atsiprašau, tačiau visą laiką dirbau ir vis dar dirbu nuoširdžiai...

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką