Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionatų rekordus gerinusi sportininkė pripažįsta, kad sunkiausiai jai plaukti delfinu. „Nelabai moku šiuo stiliumi plaukti, atrodo, kad skęstu“, – pripažįsta R. Meilutytė.
Viskas prasidėjo Londone, bet iš vienos pusės – olimpinė čempione australė Leisel Jones, iš kitos – pasaulio čempionė amerikietė Rebecca Soni, Europos rekordininkė rusė Julija Jefimova. Kaip gali būti, kad tokio jauno žmogaus visai neslegia tokie autoritetai?
„Nežinau, man netgi keista, bet aš nelabai jų bijojau. Buvo smagu su įžymybėmis plaukti, netgi sėdėti šalia jų paruošiamajame kambaryje. Aš jas matydavau per televizorių ar per kitas varžybas plaukiančias, o dabar ir pati galiu su jomis plaukti. Man buvo smagu. Tiesiog negalvojau, kad jos mane aplenks. Plaukiau savo plaukimą ir nesižvalgiau aplink“, – sakė R.Meilutytė.
–O kai Jūs pirmąkart su jomis susitikote atrankos varžybose, kvalifikacijoje, ar jos kaip nors į Jus reagavo, ar jos žinojo, ko iš Jūsų gali tikėtis?
Tikrai nemanau, nes jos tikrai manęs anksčiau nežinojo ir apie mane negirdėjo. Aš nedalyvavau panašaus masto varžybose – nei Europos čempionate, nei pasaulio. Didžiausios varžybos, kuriose buvau dalyvavusi, buvo Europos jaunimo olimpinis festivalis. Bet po tų parengiamųjų plaukimų kažkiek jau sužinojo.
– O kai Jūs patekote į pusfinalį, ar jos kalbėjosi su Jumis, ar rodė dėmesį?
– Olimpiadoje tų kalbėjimųsi nelabai būna. Paruošiamajame kambaryje – tokia atmosfera, kad kiekvienas savo burbuliuke sėdi ir nešneka, kaupiasi, ir niekas nekalbina, jei tikrai nemato, kad žmogus nori kalbėti.
– Po Londono mes buvome įpratę, kad Jūs plaukiate krūtine, ir staiga Stambule – kompleksas. O čia Jūs dar sakote, kad būtent šitas plaukimas ypač džiugina, nepaisant, kad iškovotas sidabras, o ne auksas, kaip krūtine. Iš kur tas kompleksinis plaukimas atsirado? Jūs jau seniai šiuo būdu plaukiate?
– Niekas manęs anksčiau nežinojo. Aš ir nugara plaukdavau. Jau aštuonerius ar devynerius metus plaukioju visokiose varžybose, visokiose rungtyse, ir ne tik krūtine. Tiesiog olimpiadoje teko plaukti krūtine ir laisvuoju stiliumi, bet tai nereiškia, kad neplaukiu kitaip. Dėl to rezultato buvau tikrai laiminga. Kai atiduodi visas jėgas ir žinai, kad viską padarei, nebesvarbu, kokią vietą užimi. Ir sidabro medalis man kaip auksas, aš laimėjau jį sau.
– O Barselonoje plauksite ir krūtine, ir kompleksiniu būdu?
– Nežinau, kol kas nesvarstėm planų. Bet jeigu 100 metrų Barselonoje nebus, nes ten 50 metrų baseinas, o bus tik 200 metrų kompleksinis plaukimas, tai bus truputį sunkiau.
– O koks stilius Jums pats sunkiausias iš visų? Gal nemėgstamiausias?
Net nežinau... Gal delfinu. Nelabai moku šiuo stiliumi plaukti, atrodo, kad skęstu.
– Jeigu Jūs būtumėte likusi Lietuvoje, kaip manote, ar būtų užtekę sąlygų, turiu galvoje visą kompleksą – ir trenerį, ir baseiną, ar būtumėte tapusi olimpine ir pasaulio čempione?
– Net nesistengiu galvoti, kas būtų jeigu būtų. Ir nemanau, kad verta. Bet šiek tiek pagalvojus, manau, būtų buvę sunkiau. Ir gal netgi taip nebūtų buvę. Nes tos sąlygos nėra superinės, o tenai aš viską gaunu: sąlygos, ir baseinas, ir salė yra puikūs. Man tai labai padėjo. Sprendimas išvažiuoti nebuvo lengvas, bet, manau, geras.
– Jūsų treneris yra paskelbęs, kad kartu dirbsite iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.
– Ne vien su manimi, su visa Lietuvos rinktine.
– Su rinktine, bet ir su Jumis. O ar neplanuojate keltis į JAV, kur yra didelė plaukikų mokykla, ir ten tęsti karjerą?
– Taip, ten yra didelė mokykla, bet nežinau, gal man dar per anksti. Reikia pirmiausia mokyklą pabaigti, o paskui jau galvosiu. Gal liksiu Plimute. Dabar nėra tikslo apie tai galvoti. Nekvaršinu sau galvos, dabar noriu tiesiog pabaigti šitą savo gyvenimo dalį. O paskui žiūrėsiu, kur mane jis nuves.
– Labai gerai, kad prakalbote apie mokyklą, nes kitas mano klausimas yra apie tai. Kaip Jums sekasi mokslai? Ir ar apskritai jiems lieka laiko?
– Normaliai, aš nesu pirmūnė, moksliukė, bet nesu ir labai bloga mokinė. Vasarą laukia egzaminai, bet manau, kad viską gerai padarysiu, nes ten nėra labai sunku mokytis.
– O ar yra, ko Jūs nemėgstate? Tarkim vieni labiau humanitarai, kiti...
– Nemėgstu baisiai matematikos, gal fizikos. Lyg ir viskas. Man labai patinka biologija, chemija, anglų kalba.
– Kai iš Lietuvos išvažiavote gyventi į Angliją, ar buvo iš pradžių tas anglų kalbos barjeras?
– Buvo iš pradžių. Suprasti tai suprasdavau, bet pačiai ką nors pasakyti buvo sunku. Pasakau, bet kažkokia nesąmonė išeina. Bet po kelių mėnesių, po truputį, po truputį... Juk ten be anglų kalbos neišgyvensi.
– Kur norėsite studijuoti toliau, kokią profesiją pasirinksite? Ar jau apsisprendėte?
– Dar nežinau, bet gal norėčiau būti kinezeterapeute, dar masažas patinka. Dar nežinau. Gal pasirinksiu ką susijusio su sportu, bet plaukimo trenere tai tikrai nenoriu būti.
– Plaukimo trenere nebūsite, bent dabar tokių planų nėra?
– Ne. Dabar kartais mokau mažiukus vaikus plaukti, bet čia tik laisvalaikis.
– Rūta, ar sunku būti garsiai, įžymiai?
– Aš kažkaip nemėgstu savęs vadinti „įžymia“. Man nelabai sunku. Man tai – tas pats gyvenimas, kaip ir buvo, tik dėmesys kažkiek pasikeitė, bet aš nesistengiu to sureikšminti.
