Prezidentui Valdui Adamkui pirmadienį vakare vykusiose Lietuvos sporto apdovanojimų iškilmėse skirtas apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos sportui”. Tai buvo vienintelė nominacija, dėl kurios nugalėtojo Sporto apdovanojimų taryboje nekilo jokių diskusijų.
– Prezidente, kaip reagavote išgirdęs apie jums skirtą apdovanojimą?
– Man tai buvo labai netikėta, kaip sakiau savo kalboje, savotiškas poros minučių šokas. Nesusigaudžiau, kas darosi, kas įvyko. Tiktai žinojau, kad įvyko kažkas gražaus ir džiuginančio. Tačiau dabar viską ramiau pergalvojus, tą priimu su dideliu džiaugsmu ir nuolankumu.
Pasikartosiu: man tai buvo didžiulis siurprizas, nežinau už ką, kaip ir kodėl.
– Paskelbus, kad apdovanojimas skiriamas jums, pilnutėlė salė žmonių atsistojo ir prapliupo ovacijomis. Ką išgyvenote, eidamas pasiimti apdovanojimo?
– Pasikartosiu: man tai buvo didžiulis siurprizas, nežinau už ką, kaip ir kodėl. Kai atsisukau į salę ir pamačiau stovinčius žmones, kurie ilgais plojimais mane sveikino, tik tada įsisąmoninau, kas įvyko. Esu be galo laimingas, pagerbtas, dėkingas visiems, kas tą sprendimą priėmė.
Salės išreikštas pritarimas buvo, sakyčiau, tas įrodymas, kad tai nėra kokios nors mažos grupelės sumanymas apdovanoti ką nors, bet yra tikrai daug didesnio masto. Ir po to, kai pagalvojau pats, nominacija parodė, kad yra tam pagrindo – nuo pat jaunystės domėjausi sportu, o kai atsidūriau už Lietuvos ribų, reikėjo organizuoti, ne vien aktyviai sportuoti.
– Būtent Vokietijoje ir Amerikoje viskas prasidėjo, suaugote su lietuvių sportiniu gyvenimu. Gerinote Lietuvos 100 m bėgimo rekordą, laimėjote net keturis medalius per Europos šalių Pavergtųjų tautų olimpiadą, kūrėte lietuviškus sporto klubus, buvote aktyvus Pasaulio lietuvių sporto žaidynių dalyvis.
– Turbūt galiu sakyti, kad padėjau pirmuosius pagrindus Vyriausiajai Lietuvos sporto organizacijai atkurti – Vyriausiajam Lietuvos fizinio auklėjimo ir sporto komitetui (Vyr. FASK’as). Mano dėka jis buvo sukviestas Vokietijoje, išsirinkome pirmąją vadovybę. Į to komiteto veiklą įsijungė ir visa Kanados lietuvių sporto organizacija.
Kai prasidėjo didžioji emigracija, man teko tiesiogiai vadovauti šiai organizacijai. Kada iš FASK’o beveik nieko nebeliko, aš perėmiau to komiteto uždarymo darbus ir savo aktu patvirtinau bei paskyriau komiteto vadovu Australijoje krepšininką, Europos čempioną Leoną Baltrūną. Jis įkūrė Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungą.
Pagrindinis mūsų tikslas ir buvo stengtis, kad įvairiuose žemynuose neišblėstų įžiebtas lietuvių sporto sąjūdžio židinys, kad kada nors vėl būtų galima atkurti lietuviškąjį sporto sąjūdį. Padaryta pradžia davė poslinkį tvarkingai, organizuotai plėtoti lietuvių išeivijos sportinį gyvenimą.
Vyr. FASK’as ir buvo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos įkūrimo pradžia.
Pažvelgus atgal ir pagalvojus apie tuos 1947 m. mano sušauktos konferencijos ir įkurtos pirmosios sporto valdybos metus, visą gyvenimą teko susieti su sportu. Čikagoje buvau pirmasis, įkūręs lietuvių sporto klubą „Grandis“, kuris vėliau, mums pradėjus universitetuose studijuoti, persiorganizavo į akademinį klubą „Lituanica“.
Čikagoje prisikūrė daugiau sporto klubų, pradėjome rengti metines varžybas, kurios sutraukdavo iš visos Amerikos lietuvių sporto klubus, rungtyniaudavo 800-1000 sportininkų. Išeivijoje tai buvo įspūdingas įvykis, kai į vieną vietą susirinkdavo tiek lietuviško jaunimo. Mano supratimu, tai buvo didelė vertybė.
Iš viso šito išsivystė ir pirmosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kurios vyko 1978 m. Toronte. Antrąsias žaidynes teko organizuoti man Čikagoje 1983-iaisiais.
– Jūsų dėka III Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse 1988 metais Adelaidėje (Australija) pirmą kartą buvo pakviesti dalyvauti ir Lietuvos sportininkai.
– Čikagoje per II Pasaulio lietuvių sporto žaidynių apdovanojimo iškilmes savo baigiamoje kalboje iškėliau idėją, kad per III Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios buvo perduotos rengti Australijos lietuviams, būtų pakviesti dalyvauti ir Lietuvos sportininkai.
Atvirai pasakius, tai buvo maža vilties liepsnelė, kad gali tai įvykti. Dideliam visų pasaulio lietuvių, atsidūrusių už Lietuvos ribų, džiaugsmui, ta svajonė išsipildė. Lietuvos delegacija, vadovaujama Artūro Poviliūno, atvyko į Adelaidę ir pirmą kartą dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse.
Kai pasimačiau su Modestu, be galo tuo apsidžiaugiau. Prisiminiau, kaip po Meksiko olimpinių žaidynių, kur Modestas su SSRS rinktine laimėjo bronzos medalius, 1969 metais jis viešėjo Amerikoje ir tada specialiai vykau į Cincinatį, kad su Modestu galėčiau susitikti.
Ketvirtosios žaidynės jau vyko 1991 m. laisvojoje Lietuvoje. Jos dar ir šiandien gyvos mano akyse. Tai buvo plataus masto ir gero organizavimo iškilmės, nes Kanadoje, Amerikoje ir Australijoje jos vyko mėgėjų pastangomis bei jokio vyriausybės finansavimo.
O Lietuvoje IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės buvo surengtos jau remiant vyriausybei. Jos man paliko be galo didelį įspūdį, tai, mano akimis žiūrint, buvo pačios įspūdingiausios žaidynės. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad Lietuvos sportiniame gyvenime galėjau kažką padaryti: tos žaidynės, gimusios išeivijoje, toliau tęsiasi Lietuvoje.
– Grįžkime į Vilniaus kongresų rūmus. Kartu su legendiniu krepšininku Modestu Paulausku jums buvo patikėta apdovanoti geriausią metų sportininką kanojininką Jevgenijų Šukliną. Su Modestu jus sieja sena draugystė dar nuo Amerikos laikų, kai jūs krepšininką paglobodavote, jam atvykus su SSRS rinktine. Jis viešėjo ir jūsų namuose, garsioje jūsų sodyboje Mičigane. Apie ką dabar susitikę abu pasišnekėjote?
– Kai pasimačiau su Modestu, be galo tuo apsidžiaugiau. Prisiminiau, kaip po Meksiko olimpinių žaidynių, kur Modestas su SSRS rinktine laimėjo bronzos medalius, 1969 metais jis viešėjo Amerikoje ir tada specialiai vykau į Cincinatį, kad su Modestu galėčiau susitikti. Oro uoste padėjau vertėjauti Amerikos žurnalistams, kurių gana daug susirinko. Su Modestu, SSRS rinktinės kapitonu, kalbėjomės lietuviškai, o amerikiečių žurnalistai galvojo, jog pateikiami klausimai buvo verčiami į rusų kalbą. Ta mudviejų draugystė tęsiasi iki šiol, kiekvieną kartą be galo malonu šį sportininką matyti.
Džiaugiuosi, kad šis puikus krepšininkas savo patyrimą perduoda Šakių jaunimui. Sporto vakare susitikimas su Modestu man buvo antras malonus siurprizas.
– Iškilmėse pasakėte trumpą, bet įtaigią kalbą apie šalies sporto aktualijas. Kaip manote, ar mūsų valdžios vyrai sureaguos į išsakytas pastabas?
– Manau, kad Kongresų rūmuose buvo platus forumas, kurį per Lietuvos televizijos tiesioginę transliaciją matė ir girdėjo visa Lietuva. Norisi tikėti, kad mano kreipimasis į Lietuvos vyriausybės, savivaldybių vadovus nenuaidės kaip balsas tyruose.
Lietuvoje dar reikia paspirties jaunimui. Tauta turi sukaupusi begalinį talentų potencialą. Tiktai jį reikia išnaudoti, o tam reikia sudaryti sąlygas. Talentas lieka talentu, tačiau norint pasiekti čempionų lygį, iš sportininko reikalaujama labai daug.
Daug darbo, prakaito, o daugiausiai – ryžto, apsisprendimo, tikslo siekimo iki pergalės, dvasinio nusistatymo, kuris yra labai veiksmingas. Savo kalboje akcentavau, kad 1937 m. Rygoje po laimėtų Europos krepšinio pirmenybių staiga visa Lietuva pradėjo žaisti krepšinį ir iki šios dienos esame pripažinti visame pasaulyje.
Mano labai vertinamos Rūtos Meilutytės pergalės pasaulio vandens takeliuose tegul būna tas akstinas Lietuvos jaunimui pradėti dar daugiau domėtis plaukimu. Tačiau tol, kol Lietuvoje nesudarysime normalių sąlygų savo sportininkams, nors ir turėdami tą begalinį talento bagažą, kaip ir kitose srityse, neprasimušime į pasaulinį lygį.
– Kokį įspūdį paliko pats sporto vakaras?
– Tai buvo labai gražus renginys, vienas didžiausių, kur pagerbiami Lietuvos metų sportininkai. Patiko ir nominacijos, ir meninių pasirodymų programa, ir pati organizacija. Mane be galo nustebino tas milžiniškas sporto bendruomenės aktyvumas. Tai buvo tikrai didelė šventė ir labai džiaugiuosi, kad tai buvo savotiškas rodiklis, jog Lietuvoje sportas grįžta į pagrindinę mūsų gyvenimo eigą.
Lietuvoje dar reikia paspirties jaunimui. Tauta turi sukaupusi begalinį talentų potencialą. Tiktai jį reikia išnaudoti, o tam reikia sudaryti sąlygas.
Tarp visų kitų pasiekimų mes kylame ir savo pasiekimais sporto srityje. Tai ir yra mano didžiausias linkėjimas Lietuvos sportininkams, sporto vadovams, jog būtų nenukrypstama nuo tos krypties ir dar labiau sutvirtinamas Lietuvos sportinis judėjimas.
– Tuoj po apdovanojimo iš karto išskubėjote į namus, nelikote pabendrauti su sportininkų šeima. Gal blogai pasijutote?
– Atvirai pasakius, dar nesu fiziškai atgavęs visų jėgų po savo ligos, nors galiu pasigirti, jog kasdien tvirtėju ir tvirčiau jaučiuosi. Tačiau bet kokiam masiniam susibūrimui mano dabar esamų fizinių jėgų dar nepakanka. Norėdamas, kad sparčiau galėčiau grįžti į normalų gyvenimą, ir išskubėjau į namus.
– Ar ir toliau gaunate tiek daug pakvietimų?
– Kai dėl mano įsipareigojimų, tai jie yra asmeniški, ne oficialiai atliekamos pareigos, tačiau iš visos Lietuvos mokyklų, gimnazijų, universitetų, kitų organizacijų gauname daug kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose, su mano padėjėja Božena kiekvieną dieną turime išsijoti ir atrinkti pačius mums atrodančius būtiniausius ar reikalingiausius pakvietimus.
Atsiprašydami visų kvietėjų, turime tvirtą nusistatymą: kada visiškai grįš sveikata, o aš tvirtai tikiu, kad einame tuo keliu, tada bandysime išlyginti vadinamąsias skolas – išpildysime visus kvietimus, kurie buvo anksčiau ar kurie mus dar pasieks.
– Kovo pabaigoje sutikote būti tarptautinio gimnastikos turnyro, kurį organizuoja legendinė gimnastė Dalia Kutkaitė, globėju. Gal esate pažįstamas su šia gimnastikos garsenybe?
– Su ja teko keletą kartų pasisveikinti, deja, tiesioginės pažinties ir artimesnio bendravimo su ja nebuvo. Jeigu tik sportininkė panorės, su dideliu malonumu ją priimsiu Prezidentūroje ir pakalbėsime apie artėjantį gimnastikos renginį. Laukiu tos valandos.
