Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dugninė Lietuvos šachmatų rinktinė ir jos kūrėjai

Kaune ant šachmatų lentos stojo gyvi žmonės
Organizatorių nuotr. / Gyvi šachmatai
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiemet Stambule įvyko jubiliejinė – 40-oji – pasaulio šachmatų olimpiada. Joje Lietuvai atstovavo vyrų, moterų ir jaunių rinktinės. Pastaroji pasaulio jaunuolių iki 16 metų komandiniame čempionate dalyvavo pirmą kartą. Lietuva tarp 31 pasaulio valstybės iškovojo 7 vietą, o prie pirmosios lentos Tomas Laurušas pelnė sidabro medalį.

Tai geroji naujiena, verčianti dar nesudėti rankų. Nes kitų dalyvių rezultatai tokie, kad visiems reiktų pasiieškoti rimtesnio darbo – moterys užėmė tik 44-ą vietą, o vyrai – 82-ą. Moterų šachmatų neišmanau, todėl drįstu kalbėti tik apie vyrų reikalus. Įvertinti  tai, kas įvyko su rinktine Stambule, galėsime geriau, jei prisiminsime jos olimpinę, arba kaip dar anksčiau vadindavo – Pasaulio nacijų taurės,  istoriją.

FIDE (Tarptautinės šachmatų federacijos) rengiamose pasaulio olimpiadose nuo 1930 iki 1939 metų Lietuvos rinktinė dalyvavo 7 kartus (1936 metų Miuncheno olimpiada buvo neoficiali). Aukščiausias to meto Lietuvos rinktinės pasiekimas buvo 1933 metais Folkestone iškovota 7 vieta. Atkūrus Nepriklausomybę, 1992–2010 metų laikotarpiu, dalyvauta 10 olimpiadų, geriausiai pasirodyta 2002 metais Blede – 21 vieta. Šio laikotarpio vidurkis būtų 30 vieta (29,6). Per visą olimpiadų laikotarpį asmeninėje įskaitoje mūsų vyrai yra iškovoję 5 medalius.

Ir štai atėjo 2012 metai, jubiliejinė Stambulo olimpiada. Ir še tau – čia paskelbiama apie Lietuvos šachmatų kultūros žlugimą.

Kai iš rotacijos išeina atkratas

Lietuvos vyrų šachmatų krizė trunka ne vienerius metus. Pikantiškas pastarųjų metų pavyzdėlis – „vyriškos“  rinktinės vieta pasaulio ir Europos komandinėse varžybose būdavo  atiduodama Viktorijai Čmilytei ir jos reklamai, užuot tą brangią vietą išnaudojus vaikinų ruošimui. Už tokį sprendimą entuziastingai balsuodavę sostinės ir provincijos sporto mokyklų treneriai už mūsų primadonos figūros mėgindavo paslėpti savo pedagoginį neįgalumą. (Per 20 metų mokyklose nebuvo išaugintas nė vienas didmeistris).

Kad vykdoma antivyriška šachmatų politika parodo ir tai, kad  į 2011 metų Europos komandinį čempionatą Jono Sidabro, tuometinio prezidento, valia vyrų kelionė nebuvo numatyta, norėta išsiųsti tiktai moteris. Tuo metu Kauno „Margirio“ klube jau buvo atsiradę gabių sportininkų, bet trumparegis federacijos vadovas niekaip nesuprato, kam Tomuką Laurušą reikia siųsti į pasaulio čempionatą Rio de Žaneire.

Tuomet aktyviai prisidėjau prie naujų rinkimų ir siekiau tarybos rotacijos. Sporto mokyklų treneriai buvo priversti demokratiškai atiduoti valdžią į kitas rankas. Tačiau greitai  paaiškėjo, kad lauktų gerų pokyčių nebus. Iš „rotacijos“ išėjo lietuviškas „atkratas“, o tarptautine kalba – paprasčiausia „restauracija“. Mane „išdūrė“.

Visuotiniame susirinkime išrinktasis prezidentas Jonas Viesulas tradiciškai pristatė tarsi vieningą komandą. (Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo įvyniota „lėlė“). Vienu iš viceprezidentų tapo praeityje gerai visų pažįstamas vilnietis Antanas Zapolskis, prieš septynerius metus atleistas iš šios organizacijos už prastą reikalų tvarkymą.

Tuomet per susirinkimą beveik niekas nesuprato, iš kur atsirado tiek nepažįstamų žmonių. Paaiškėjo, jog tai buvo A.Zapolskio „balsai“. Taryboje įgijęs 5 balsų daugumą,  jis kaip tikras reideris nedelsdamas į savo rankas ėmė visą valdžią. 
 
Rinktinės jauninimas pagal pažintį

Tik pradėjęs veiklą, naujasis prezidentas Jonas Viesulas surado vyrų komandai  lėšų, kad kartu su moterimis jie galėtų vykti į Europos komandinį čempionatą Porto Kare Graikijoje. Toliau rinktinės formavimo ėmėsi naujieji tarybos specialistai. Į komandą, Antano Zapolskio bičiulių teikimu, buvo įtrauktas jaunas vilnietis Kęstutis Labeckas.
Tai buvo mažai žinomas žaidėjas, trejus metus nedalyvavęs nei Lietuvos čempionatuose, nei kitose oficialiose varžybose. Tačiau tarsi iš niekur į rinktinę patekęs jaunuolis įsimins ne dėl kuklaus asmeninio rezultato, parodyto Graikijoje.

Atsitiko taip, kad mačo su Latvija išvakarėse kažkas nutekino informaciją apie tai, kad 2 komandos nariai, vienas iš jų buvo mūsų jaunasis herojus, iš vakaro susitarė su savo varžovais žaisti lygiosiomis.

Atsitiko taip, kad mačo su Latvija išvakarėse kažkas nutekino informaciją apie tai, kad 2 komandos nariai, vienas iš jų buvo mūsų jaunasis herojus, iš vakaro susitarė su savo varžovais žaisti lygiosiomis, nors tai draudžia daryti šachmatų kodeksas. Kadangi kovoje dėl aukštesnės vietos lietuvių komandai buvo reikalinga tik pergalė, rinktinės kapitonas, didmeistris Šarūnas Šulskis šių žaidėjų pareikalavo kovoti. Ir ką gi? Kapitonas nieko nepešė, tiedu paspruko iš kovos lauko, o grįžę namo kapitoną dar apskundė.

Prie likusių dviejų lentų buvo pasikeista pergalėmis – Šarūnas Šulskis juodosiomis figūromis laimėjo prieš didmeistrį Normundą Miezį, o dar visai jaunutis Rokas Klabis (jo įtraukimas buvo dar vienas federacijos neatsargumas) savo partiją pralaimėjo. Taigi 2:2, ir žemyno čempionate Latvija aplenkė Lietuvą. Ar galima ką nors panašaus įsivaizduoti mūsų krepšininkų praktikoje?!

Jonas Viesulas, kai taryba savo posėdyje svarstė komandų rezultatus Europos čempionate, dar didvyriškai laikėsi. Tiek vyrų, tiek moterų užimtos vietos buvo labai prastos: abi komandos liko penktos  nuo galo. Tai turėjo tapti rimtu pavojaus signalu prieš būsimą kitų metų pasaulio šachmatų olimpiadą. Buvo būtina padaryti reikiamas išvadas.

Tačiau kaip „kolektyvinis treneris“ gali save nubausti? Aišku, niekaip. Už nesportišką elgesį liko nenubausti ir tie du vyrukai. Jų užtarėjas, oficialusis asmuo (direktorius) Arvydas Baltrūnas, ko gero, ir dabar nenutuokia, jog  po Londono olimpinių žaidynių dirbtinių rezultatų darymas darosi visai nebemadingas (už kovos vengimą Londono olimpiadoje buvo diskvalifikuotas ne vienas sportininkas).

Tačiau grįžkime prie detektyvo, kaip į šių metų rinktinę vėl pateko jaunasis Kęstutis Labeckas. Smarkiai patobulėjo? Ne. Dabar atspėjote? Taip, taip, ir  vėl  pro tas pačias direktoriaus  kabineto duris. Aišku, leidus tarybai. Tik šiemet, jau visiems žinant, kas šį jaunuolį globoja, teko suvaidinti atranką. Bet Kęstutis – ai ai ai – užėmė 13 vietą ir iš pusfinalio į vyrų čempionato finalą nepateko.

Atrodytų, viskas pagaliau atsistojo į savo vietas, ir tarytum galėtume lengviau atsikvėpti – sportinė atranka veikia, ir nieko čia tokio, kad yra ir daugiau perspektyvių jaunų žaidėjų. Tačiau būtent šis vaikinas vėl gauna asmeninį kvietimą į finalą! K.Labeckas nepatenka  į rinktinę po finalo, bet joje atsiranda laisva Aloyzo Kveinio vieta, nes didmeistris federacijos, matyt, paprašė kompensacijos už sunkiam olimpiniam turnyrui aukojamą profesionalo laiką. Tačiau ir didmeistrius galima pastatyti į savo vietą, kad nekeltų nepatogių  klausimų, AZ grupė turi atsargoje paruoštų saviškių, ir  Kęstutis Labeckas vėl tampa nacionalinės rinktinės žaidėju.

Kam demokratija, jei nėra tvarkos

Prieš kelis dešimtmečius esu dirbęs valdiškoje sostinės šachmatų įstaigoje, todėl tikrai žinau, kad tais metais kokia nors antrarūšė komandėlė niekaip nebūtų išsiųsta atstovauti Lietuvos respublikai į to meto didžiausios svarbos varžybas – SSRS Tautų spartakiadas. To meto rinktinės treneriais buvo garsūs Lietuvos meistrai – Vladas Mikėnas ir Isakas Vistaneckis (plg. kas šiandien vadovauja).

Tačiau tai, kas būtų neįmanoma kitose sporto šakose per vasaros olimpines žaidynes Londone, įvyko Stambule varžantis šachmatininkams. Čia Lietuvos vyrai po dviejų dešimčių  nepriklausomybės metų pasiekė antirekordą – jie nukrito į 82 vietą. Betgi tai dar ne riba, ateityje komanda galėtų nukristi ir dar žemiau – štai po 9 ratų mūsų šachmatininkai buvo 111-ti, ir buvo pasiekę „istorinį šansą“ dėl paskutinės vietos pasigalynėti su dar neturinčiomis šachmatų sportinės patirties Papua Naujosios Gvinėjos bei kitomis besivystančiųjų šalių komandomis.

Argi nebūtų visuotinis skandalas, jei olimpiniame stadione mūsų atstovas būtų mėtęs diską po 30 metrų, o krepšininkai varžovams įmestų vidutiniškai, tarkim, po 25 taškus?

Pasaulio šachmatai sparčiai tobulėja, ir tai sakau ne tiek ironiškai, kiek norėdamas įspėti, kas mūsų laukia ateityje, jeigu neatsikvošėsime visi – pirmiausia pati šachmatų bendruomenė, ir ne tik. Argi nebūtų visuotinis skandalas, jei olimpiniame stadione mūsų atstovas būtų mėtęs diską po 30 metrų, o krepšininkai varžovams įmestų vidutiniškai, tarkim, po 25 taškus?

Tiesa, sporte pasitaiko visko, būna ir labai juodų dienų. Sakysim, sezono lyderis gali visus 6 kartus užminti sektoriaus ribinę liniją ir jam gali būti neįskaitytas nė vienas bandymas. Šachmatų turnyruose, kur žaidžiama pagal šveicariškąją sistemą, pralaimėjus paskutinį žaidimą, galima smarkiai smuktelėti žemyn. Retsykiais ir geriausias žaidėjas laimimoje padėtyje „pastato“ figūrą ir pralaimi.

Taip būna, sportas grįstas netikėtumais, tačiau per 11 varžybų ratų padaryta pusė galimo rezultato rodo jo objektyvumą. Vyrai stengėsi, tyčia nieko blogo nedarė,  ir dėl savo užimtos vietos nekalti. Dauguma jų tiesiog neturėjo į komandą pakliūti. Geriausieji iš rinktinės įvairiomis dingstimis buvo išmesti, o jų vieton negailestingai paaukota neparuošto jaunimo.

Šią tariamą rinktinę suformavo „kelių galvų treneris“ – taryba, ir todėl dabar nerasime nė vieno už tai asmeniškai atsakingo žmogaus. Būtent visa Antano Zapolskio grupė padarė akivaizdų, akiplėšišką sportinį  nusikaltimą, nepataisomai griaunantį valstybės prestižą viso sportinio pasaulio akivaizdoje.

Supainiojo ir piniginę, ir vėliavą

Ši grupė prieš varžybas atvirai deklaravo, kad esą nesvarbu, kokią vietą Pasaulio šachmatų olimpiadoje užims Lietuvos vyrai – 25-ą ar 85-ą, todėl gali žaisti ir jaunimas. Niekas už komandos  sužlugdymą neturėtų teisės kelti jokių pretenzijų, jeigu tai būtų buvę daroma už savo pinigus ir ne su Lietuvos valstybės vėliava. Jeigu šie veikėjai ateityje vis dar mylės šachmatus ir jaunimą, jų komandos vardas primins nebent klasika jau tapusius „Ragus ir kanopas“, bet ne šalies sportui šventas nacionalines vertybes.

Tuomet jau pirmyn į komercinius turnyrus medžioti Stambule prarastų reitingų! Ir pavymui profesionalo pastebėjimas: kuo menkesnio prestižo varžybos, tuo daugiau mėgėjiškos laimės. Tiktai nuo šachmatų olimpiados, kuri buvo pagarbiai vadinama ir Pasaulio nacijų taure, laikykite pakankamą atstumą, ponai, nes tai šventas geriausiųjų Lietuvos respublikos meistrų  reikalas nuo pat 1930 metų.

Kas yra skaitęs „Dvylika kėdžių“, prisimins, kaip  Ostapas Benderis su Kisa Vorobjaninovu po garsiojo simultano spruko nuo įsiutusių šachmatininkų, tačiau nepatyrė didelių nuostolių, netgi pamėgino pakeliui nusigvelbti žąsį.

Gaila, kad Lietuvoje dar nėra įstatymo, kuris ateities avantiūristus atgrasytų nuo dalykų, kurių jie nesupranta. O tam reikia, kad įstatymas numatytų prievolę: 1. netinkamai išleistus valdiškus pinigus grąžinti, 2. kokį milijoną sumokėti tautai už moralinę žalą, atsiradusią dėl grėsmingai prastų sportinių rezultatų ir senjorams išprovokuotų infarktų, 3. padengti lėšų skirtumą, kuris paaiškės kitų metų vasario mėnesį, kai departamentas padalins federacijoms skirtus pinigus. Skaitmuo bus kuklesnis, nei šiemet buvo išsirūpinęs nušalintasis prezidentas Jonas Viesulas, ir valdiškų pinigų 2013 metais gali nepasirodyti mažai.

Iš rinktinės dingę

Tai kaunietis didmeistris Šarūnas Šulskis, pasaulio čempionate paskutinį kartą žaidęs 2004 metais. Jis tuomet pirmajame nokautų ture nugalėjo garsų lenką Bartolomiejų Macieją, o antrajame nusileido rusui Konstantinui Sakajevui. Sulaukęs 40 metų, Šarūnas šiandien yra nepakartojamo stiliaus ir kovingumo meistras, gerbiamas žymiausių pasaulio žaidėjų. Jis yra dirbęs ir garsiojo Vasilijaus Ivančiuko sekundantu. Š.Šulskio laimėjimų sąraše nemažai įspūdingų pergalių prieš daugelio pasaulio šalių didmeistrius.

Sulaukęs 40 metų, Š.Šulskis yra nepakartojamo stiliaus ir kovingumo meistras, gerbiamas žymiausių pasaulio žaidėjų. 

Kitas mūsų šalies lyderis – 10 metų vyresnis, bet aukštėlesnio reitingo didmeistris vilnietis Eduardas Rozentalis. Šio šachmatininko sportinis reitingas per intensyvius sportinės karjeros metus visuomet buvo stebėtinai aukštas.
Tai „švarūs“ profesionalai, reitingu smarkiai lenkiantys visus kitus kandidatus į rinktinę.

Kodėl jie nebuvo įtraukti į Stambulo olimpiados komandą, turėtų atsakyti autoritetinga nepriklausoma komisija, ištyrusi  šią  nesėkmės istoriją  ir atsakiusi  į visus  klausimus. 

Lietuvai prestižas ar ne?

FIDE (Tarptautinė šachmatų federacija) yra didžiausia pasaulio organizacija tarp neolimpinių sporto šakų. Stambulo olimpiadoje dalyvavo per pusantro šimto valstybių, kurioms  atstovavo 152 vyrų bei 122 moterų komandos. Dėl savo valstybių sportinės garbės kovojo daugiau  kaip 600 moterų bei 800 vyrų. Tokį įspūdingą  reginį, kur vienoje patalpoje vienu metu varžosi per 1500 sportininkų iš visų pasaulio, tokį Babelio bokštą bent vieną kartą gyvenime aplankyti verta. 

Pasaulio šachmatų olimpiados rengiamos kas dveji metai, ir  kas ketveri  metai jų laikas beveik sutampa su vasaros olimpinėmis žaidynėmis. Vos joms pasibaigus, iš Stambulo prasidėjo internetinės šachmatų transliacijos. Per 11 žaidimo dienų buvo sužaista daugiau kaip 6000 partijų, kurių vidutinė trukmė – 4 valandos. Varžybos buvo tiesiogiai transliuojamos internetu, o kompiuteriai lūždavo nuo žiūrovų gausos.

Galima teigti, jog Stambulo kovas prie šachmatų lentų stebėjo ne mažiau kaip milijardas žiūrovų iš viso pasaulio. Kiek jų buvo iš Lietuvos, duomenų nėra. Aš sakyčiau – kuo mažiau, tuo būtų buvę geriau, nes po įspūdingų Londono reginių, kur dužo viltys ir tryško nuostabių pergalių ašaros, iš Stambulo mums buvo patiektas internetinis vienuolikos dienų  siaubo filmas,  iš anksto Antano  Zapolskio grupės surežisuotas Vilniuje.

Teisinis neįgalumas

Jeigu šachmatų federacijos taryba sužlugdo nacionalinę rinktinę ir dėl to svarbiausiose tarpvalstybinėse varžybose itin smarkiai pablogėja rezultatai (šiais metais vyrų užimta 85-a vieta daugiau kaip dvigubai prastesnė nei 2010 metais, kai buvo užimta 82-a vieta), turėtų suveikti automatinis  apsaugos mechanizmas, kuris iššautų tarsi kamštis po elektros trumpojo sujungimo.

Totalitarinės imperijos laikais būtų nulėkusios kelios, galbūt net visai nekaltų, viršininkų galvos. Dabar turime suverenią valstybę, savo vėliavą, atvirą pasaulį ir savarankišką, tačiau neturtingą asociaciją – LŠF. Kūno kultūros ir sporto departamentas jai skiria pinigų ir  kontroliuoja finansus, bet į jos veiklą kištis nenori ir negali. Tad kokia išeitis?
Akivaizdi LŠF įstatų kvailystė yra tai, kad tarybos sprendimas gali būti apskųstas tik suvažiavimui (nors jis vyks galbūt tik po metų), o po to, jei reikia, ginčai tęsiami teisme.  Žinoma, taip galima tąsytis, kai yra laiko ir nėra skubos – tarkim, dėl skolos už teisėjavimą. Tačiau jei komanda sukomplektuota netinkamai, o į varžybas ji turi išvykti po savaitės, reikia arbitro, kuris galėtų išspręsti klausimus operatyviai.

Sovietmečiu tai darė tarnautojas – koks nors valstybės paskirtas treneris, o dabar prie departamento turėtų veikti ekspertų grupė, atstovaujanti valstybės interesams ir turinti teisę nedelsdama priimti sprendimus.

Yra ir dar kitas gudrumėlis. LŠF įstatuose įrašyta, kad rinktines formuoja taryba. O juk iš tiesų šalies reprezentacines komandas per 2 metų ciklą turėtų sudaryti ir už rezultatus turėtų atsakyti paskirti treneriai – etatiniai ar visuomeniniai. Jau kelinti metai valdžios prašoma taip padaryti. Susitvarkyti būtų galima ir nekeičiant įstatų – tiesiog reikia priimti tarybos nutarimą. Bet ne, ir viskas!

Reikia naujų taisyklių

Ką nors LŠF veikloje pakeisti savo jėgomis šiandien beveik neįmanoma, nes  išvariusi  iš pareigų prezidentą Joną Viesulą, Antano Zapolskio grupė turi pakankamą balsų daugumą. Dėl tos priežasties atstatydinti vien tarybą, manyčiau, būtų neveiksminga priemonė. Šiuo metu apsukriai infekuotą organizmą galima būtų išvalyti tiktai visai nutraukus LŠF veiklą, ją reorganizavus ar įkūrus naują organizaciją. Negalima sporto bendruomenei primesti politinės partijos taisyklių, kur viską lemia „balsai“, o visa daugelį metų kurta sporto vertybių sistema nebegalioja.

Ateityje sutikčiau būti tik tokios sporto organizacijos nariu, kur į rinktines patenkama pagal turnyrinių lentelių rezultatus. Kad mėgėjai spręstų savo, o profesionalai – savo problemas. Tad gal verta įkurti kokią nors didmeistrių asociaciją, jeigu sutartimi su departamentu gautume išimtinę teisę atstovauti Lietuvai ten, kur  šalies vardas turėtų būti garsinamas?

Viltis – ir naujasis  Seimas

Olimpinė chartija deklaruoja, jog nepripažįsta jokių diskriminacijos formų. Puiku, tačiau Lietuvos atveju ciniška yra tai, kad šios demokratinės normos galioja tiktai savos uždaros kastos viduje, niekas neprotestuoja prieš tai, kad šiam išsiplėtojusiam olimpinio sporto drakonui Lietuvoje ir galbūt kai kuriose kitose valstybėse (ypač posovietinėje erdvėje) negailestingai  aukojamos  kitos sporto šakos, naikinami talentai, griaunama nacionalinė tradicija ir pažeidžiamas šventas įvairovės bei lygių galimybių  principas? Kur nukišta mūsų Konstitucija? Kaip seimūnai įvertintų įvykusį   viešą konkursą jaunojo sportininko stipendijai, kur vieno talentingo jaunuolio dokumentai net nebuvo ruošiami tik todėl, kad jis yra šachmatininkas?

Tarptautinis didmeistris Algimantas Butnorius yra 39 šalies vyrų čempionatų dalyvis, čia laimėjęs vien aukso 8 medalius, pastaruosius trejus metus iš eilės su Kauno „Margirio“ klubo komanda yra Lietuvos čempionas, taip pat yra iškovojęs 2007 metų pasaulio senjorų čempiono titulą, Europos čempionatuose prisidėjęs dar kelis sidabro medalius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką