Sekite 15min Google
Saulė Paryžiuje buvo įkaitinusi orą iki 35 laipsnių, kai išlipęs iš autobuso žengiau pro šlagbaumą į ypatingą Prancūzijos sportui vietą.
Apsaugos darbuotojai skenuoja Kęstučio Navicko atsiųstą vardinį kodą, o aš nusibraukęs prakaitą pastebiu prie įėjimo išrikiuotus dviračius ir kitas važiavimo priemones, skirtas judėjimui po 28 hektarus apimančią teritoriją.
Pirmą kartą čia lankantis pėsčiomis eiti įdomiau, nes galima atidžiau žvalgytis – kad ir po Prancūzijos sporto žvaigždžių plakatais papuoštą ilgą alėją prie didžiulio atviro lengvosios atletikos stadiono.
Iš vieno plakato šypsosi Tony Parkeris, daugkartinis NBA čempionas, iš kito – dziudo legenda Teddy Rineris, iš trečio – triskart olimpinė bėgimo čempionė Marie-Josee Perec.
Visi jie daug metų praleido INSEP, legedinėje prancūzų sporto kalvėje, kur puspenktų metų darbuojasi ir mane pasitinkantis K.Navickas – geriausias visų laikų Lietuvos badmintonininkas, pastaraisiais metais dirbantis Prancūzijos badmintono rinktinės treneriu.
Vieno iš pastatų antrajame aukšte esančiame nedideliame biure 42 metų kaunietis dar turi pabaigti žaidimo įrašo analizę, o per tą laiką susipažįstu su jo tarptautine specialistų komanda, kurioje yra ir suomis, ir ispanas.
K.Navickas rodo ir failus su skaičiais bei kreivėmis apie žaidėjų treniruočių procesus, jų kasdienę savijautą, planais ir kita informacija, kurią iš pirmo žvilgsnio suprasti ne mažiau sunku, kaip ir per porą valandų aprėpti visos milžiniškos INSEP teritorijos sporto aikštynus ir sales.
Bet K.Navickas kviečia į ekskursiją ir mes keliaujame per skirtingus pastatus, sales, laukus, gatves.
- INSEP yra Prancūzijos elitinio sporto bazė.
- Po prancūzams nesėkmingų 1960 m. olimpinių žaidynių Romoje nuspręsta įkurti didžiulę sporto bazę, kuri nuo 1965 metų buvo reguliariai atnaujinama ir modernizuojama.
- Apie 450 sportininkų ten gyvena nuolat, tarp jų apie 150 jaunųjų atletų.
- Prancūzijos sporto ministerijos valdoma bazė tarnauja įvairių sporto šakų federacijoms. Kasmet visos federacijos pateikia savais kriterijais paremtus elitinių sportininkų sąrašus, o ministerija atrenka tam tikrą skaičių sportininkų, kuriems suteikiamos vietos gyventi, mokytis ir sportuoti.
- Paskaičiuota, kad, pavyzdžiui, 2016 m. Rio de Žaneire iš 42 Prancūzijos sportininkų laimėtų olimpinių medalių lygiai pusę – 21 – iškovojo INSEP sistemos atletai.
Žengiame pro badmintono, fechtavimo, gimnastikos, krepšinio sales.
Vasaros vidurdienį sportuojančių gana mažai ir dėl dienos laiko, ir dėl išvykų į varžybas, ir atostogų, bet K.Navickas stabteli ir primena, kad čia vasaromis atvyksta ir daug NBA žaidžiančių Prancūzijos krepšinio žvaigždžių.
Mes žengiame toliau ir dairomės milžiniškame lengvosios atletikos manieže, į kurį tilptų kokie šeši Vilniaus maniežai (jei tik tiek čia jų būtų – kol kas lengvajai atletikai skirtas yra vienas).
Užsukame į 50 metrų plaukimo baseiną, apžiūrime šuoliams į vandenį ir dailiajam plaukimui skirtą kitą vandens erdvę.
Praeiname pro dviračių treką, kurio viduryje įrengtas kliūčių ruožas, naudojamas šiuolaikinės penkiakovės naujai rungčiai.
Kiekvienoje iš sporto salių įrengtos atskiros treniruoklių erdvės, kad sportininkai galėtų greitai pakeisti treniuotės pobūdį.
Praeiname pastatą, kuriame dirba 80 sporto medikų (nuo kineziterapeutų ir masažuotojų iki odontologų). Dar yra patalpos ir įranga sporto mokslininkams, palaikantiems glaudų ryšį su treneriais ir sportininkais, o iš viso administracinėje ISEP komandoje darbuojasi apie 300 specialistų.
K.Navickas rodo į tolėliau išsirikiavusią eilę raudonų plytų pastatų, kur gyvena ir mokosi daugybė jaunųjų sportininkų.
Mes prieiname valgyklą, o prie kavos svarstome, kaip būtų gerai bent dalį tokio komplekso perkelti į Lietuvą, kai pro šalį praeina Alexas Lanier.
2020 metais, būdamas vos 15-os, jis prisidėjo prie INSEP, o dabar K.Navicko auklėtinis, būdamas 21-erių, jau yra laimėjęs Europos badmintono asmeninių varžybų auksą (2025 m.) bei su Prancūzijos rinktine iškovojęs auksą komandinėje įskaitoje (2026 m.) ir įkopęs į geriausių pasaulio badmintono žaidėjų dešimtuką.
„Du Kęstučiai? Jau į vieną kreiptis yra sunku, nes tai sunku ištarti prancūzui, o čia dabar du?“, – juokavo A.Lanier.
Šiuo metu jis kaunasi pasaulio čempionate ir rašant šį tekstą buvo pasiekęs pusfinalį, eliminavęs 2-ąją pasaulio raketę Kunlavutą Vitidsarną.
Bet prieš išvyką į Naująjį Delį (Indija) dar stabteli prie savo trenerio pasitarti dėl artimiausių planų ir pakalbėti apie patį specialistą iš Lietuvos.
„Kaip žmogus ir kaip treneris Kęstutis yra skirtingas, – sakė Prancūzijos badmintono talentas. – Kaip asmenybė, manau, kad jis labai atviras, bandantis suprasti naujus dalykus. Jis atvirai klausosi kitų nuomonės ir stengiasi suprasti, nors visada turi ir savo nuomonę. Manau, kad jo dėka ir aš išmokau priimti ir pabandyti suprasti kitų žmonių mąstymą, pasaulėžiūrą.
Galbūt kalbant apie organizuotumą jis nėra pats geriausias, bet kai kažkam susitelkia, jis tampa labai geras. Jis geba sumažinti silpnąsias vietas ir išvystyti stipriąsias.
Kaip treneris, jis geba pamatyti kai kuriuos žaidimo niuansus kitaip nei žaidėjas aikštėje. Sakyčiau, kad būdamas trenerio pozicijoje jis labiau laikosi savo nuomonės nei šiaip gyvenime.“
A.Lanier ir K.Navickas daug laiko praleidžia kartu INSEP bazėje ir kelionėse po turnyrus, bet ir laisvalaikiu jie turi bendrą pomėgį – kartu užsuka pasižiūrėti Eurolygos rungtynių Paryžaus arenoje.
„Problema tik ta, kad aš labai mėgstu NBA, o jis – Eurolygos krepšinį“, – juokėsi Alexas.
Tai, kad K.Navickui rūpi Eurolyga, o ypač Kauno „Žalgiris“, nesunku suprasti – stipriausioje Lietuvos krepšinio komandoje sporto direktoriumi dirba jo brolis dvynys Gediminas Navickas.
Kadaise sportinės karjeros brolius nunešė skirtingais keliais, Gediminui tapus pasaulio jaunimo čempionu su Lietuvos krepšinio rinktine ir profesionaliu krepšininku, o Kęstučiui prasimušus į olimpines žaidynes ir galiausiai laimėjus Europos žaidynių bronzą badmintono aikštyne.
Ar Alexui nekeista, kad Prancūzijos badmintono rinktinės treneriu dirba specialistas, atvykęs iš šalies, kuri žinoma kaip krepšinio, o ne badmintono šalis?
„Man tai yra visiškai nesvarbu, aš to net nesvarsčiau, – atsakė A.Lanier. – Jis pasižymi ta Rytų Europos kultūra, kas yra labai gerai, mano galva. Kita vertus, jis visiškai europietiškas, nes per karjerą treniruodavosi ir žaisdavo daugybėje pasaulio šalių. Sakyčiau, kad Kęstutis yra junginys skirtingų kultūrų, kas man asmeniškai labai patinka. Gal tai stereotipas, bet Rytų europiečiai yra labiau santūrūs ir pragmatiški nei mes, prancūzai. Tačiau jis gali būti emocingas, tad jame telpa daug savybių. Tai yra gerai.“
K.Navickas galbūt nesijaučia prancūzu, bet jau laiko save vietiniu ne tik dėl to, kad mėgsta dviračiu važiuoti nuo namų iki darbo ar leistis į platesnes pažintis su Paryžiumi.
Pokalbis su K.Navicku su kava lauke prie INSEP valgyklos taip pat vyko ne tik apie badmintoną.
– Kęstuti, kaip jautiesi gyvendamas penktus metus Paryžiuje?
– Juokauju, kad esu didžiausias Paryžiaus ambasadorius, nes įvairiose pasaulio šalyse pasakoju apie Prancūzijos sostinę labai išraiškingai ir entuziastingai, nes man Paryžius yra geriausias pasaulio miestas.
Tačiau, aišku, aš pirmiausia atvažiavau čia ne dėl Paryžiaus, o dirbti badmintono treneriu. O Paryžiaus miestas man – tarsi daugybė prieskonių.
Dabar čia gyvenu 4,5 metų, tad didėja atsakomybių laukas, bet tuo pačiu jaučiuosi čia savas, o ir žmonės mane vis labiau priima kaip savą. Esu tarsi veteranas mūsų badmintono trenerių komandoje, tad jaučiu pagarbą, ir pats vis labiau įprantu.
Esu įpratęs prie komandos ir prie prancūziško gyvenimo būdo, tad labai gerai jaučiuosi čia kaip treneris ir asmenybė.
Daug aspektų, kurie padėjo čia įprasti ir prisitaikyti, bet aš visada sakau, kad labiausiai padeda paties pastangos. Dedu pastangas tiek darbe, tiek stengdamasis suprasti kitus žmones. Žmonės tai mato ir vertina. Todėl čia ir dirbu ilgai.
– Per tiek laiko pavyko daug pasiekti – auklėtiniai laimėjo daug svarbių pergalių, pats išrinktas geriausiu 2025 metų Europos badmintono treneriu. Kuo labiausiai didžiuojiesi per tą laikotarpį, kai iš tarptautinio badmintono centro Kopenhagoje persikėlei dirbti į Paryžių?
– Labiausiai vertinu tęstinumą, lojalumą ir sisteminį tobulėjimą tiek savo vienetų žaidėjų, tiek visos Prancūzijos federacijos. Mums sekasi sujungti daug dalykų ir pasiekti istorinius Prancūzijos badmintonui laimėjimus, o aš tobulėju kaip treneris, vis daugiau žinodamas apie moderniausias technologijas ir fizinį bei psichologinį pasirengimą.
Bendraujant su įvairių sričių specialistais, tarp jų psichologais, man pavyksta sukurti visos grupės tobulėjimą. Alexas yra daugiau matomas grupės veidas, bet tobulėja ir kiti. O tai aš labiausiai vertinu.
Kartu labai greitai atėjo istoriniai sportiniai pasiekimai: Alexas tapo Europos čempionu, laimėjo stipriausius turnyrus, buvo septintas pasaulio reitinge (dabar dešimtas). Kaip komanda pirmą kartą tapome stipriausi Europoje ir pirmą kartą antri pasaulyje.
Tikiu, kad šie rezultatai ateina iš sisteminio tobulėjimo. Todėl taip vertinu bendrą platformą, kuri padeda visiems žaidėjams tobulėti.
– Kodėl INSEP sporto kompleksas toks ypatingas ir ką iš šios sistemos galima būtų pritaikyti Lietuvos sportui?
– Keliaudamas po visą pasaulį esu matęs daug skirtingų olimpinių centrų. Atkeliavus į tokį objektą, kaskart mąstau, kodėl mums Lietuvoje per tiek daug metų nepavyksta sukurti vieningos sporto sistemos. Vyksta daug pasikeitimų, bet vieningos sistemos nepavyksta sukurti, nors ir tobulėjame – pastatyta daugiau baseinų ir kitų sporto bazių, ypač Kaune.
INSEP telpa 26 skirtingos olimpinės sporto šakos. Esminis dalykas – viskas yra sujungta.
Jaunimui yra suteiktos sąlygos čia mokytis, o mokslai dera su treniruotėmis. Medicinos sistema sinchronizuota su skirtingų sporto šakų federacijomis. Čia ir gyvenama, ir valgoma. Net mokyklą baigus, galima studijuoti toliau.
Sukurta sistema atliepia sporto, socialinius, mokslo, taip pat poilsio ir reabilitacijos poreikius. Tokia įvairių gyvenimo sričių sinchronizacija yra didelė stiprybė.
Lietuvoje yra geras Druskininkų sporto centras, kur ir mano akademijos bei Lietuvos badmintono federacijos žaidėjai sportuoja, bet tai turbūt vienintelis toks sporto centras Lietuvoje, bet ir jis nebūtinai atliepia poreikius – pavyzdžiui, studijuoti ten negali, socialinė sritis – limituota.
– Ar jaunystėje būtum norėjęs sportuoti ir gyventi INSEP?
– Būčiau garantuotai patekęs į Top-20 pasaulyje (šypsosi K.Navickas, kuris buvo užkopęs į 37 vietą pasaulio badmintono reitinge).
Su mano charakteriu, talentu ir darbštumu prie tokių sąlygų būtų galima buvę daugiau pasiekti. Kartais draugiškai pavydžiu dabartiniams žaidėjams tų galimybių, kurias jie turi.
Tačiau ir jie žino, kas yra sunkus darbas. Didelis intensyvumas, didelė atsakomybė. Aš ir pats spaudžiu savo žaidėjus, kartais pagalvodamas: gal per daug? Tada vėl ieškau balanso.
Bet būčiau norėjęs turėti tokį trenerį, o taip pat – tokias sąlygas.
– Kaip pavyksta suderinti trenerio Paryžiuje darbą su nuotoliniu vadovavimu Kęstučio Navicko badmintono akademijai?
– Intensyvumas Prancūzijoje yra didelis, bet praktiškai kasdien skiriu laiko ir akademijai. Daugiausiai tai būna koordinavimo darbai su akademijos treneriais ir administracija. Taip pat rėmėjų ir partnerių paieškos bei bendros mūsų sistemos kūrimas.
Tam skiriu laiko kasdien, dažniausiai po tiesioginio darbo valandų arba savaitgaliais. Grįžęs į Lietuvą stengiuosi kaskart nuvažiuoti į akademiją. Įdedu daug pastangų ir energijos, kad patirtį perduočiau akademijai. Mano ambicijos yra tarptautinės, pasaulinės, bet širdis visada Lietuvoje, tai rodau ne tik kalbomis, bet ir veiksmais per akademiją.
Labai džiaugiuosi, kad akademija auga, mes turime gerą sinergiją su Lietuvos badmintono federacija, o dabar laukia dar vienas didelis įvykis artėjant prie galimybės sudaryti geriausias galimybes badmintono jaunimui ir mėgėjams sportuoti bei kurti badmintono kultūrą: netrukus atsidarys nauja badmintono arena.
Tai įvyks spalį Kaune, turėsime 14 aikštelių ir tai bus didžiausia badmintono arena Europoje. Ambicija, kad tai būtų moderni, badmintonui skirta arena, kad mes turėtume visas geresnes galimybes ir erdvę sportininkams bei mėgėjams.
– Kaip atrodo globali badmintono ateitis žinant, kad populiarėja kiti žaidimai raketėmis, kaip padelis ir piklbolas, nekalbant jau apie tenisą?
– Matau, kad didelis iššūkis yra sukurti badmintono kultūrą, kad jaunimas turėtų į ką lygiuotis, matytų badmintono žvaigždes, apie tai rašytų žiniasklaida. Rezultatams reikia daug metų, bet tai darome ir esame teisingame kelyje.
Nemanau, kad konkuruojame su padeliu ar kitomis sporto šakomis. Vis dėlto mes turime platesnę žaidėjų bazę, turime daugiau profesionalių žaidėjų. Aišku, padelis irgi tai bando daryti, bet dar nėra tiek išsivystęs kaip badmintonas.
Mūsų jaunimas vis labiau tobulėja, gauna daugiau tarptautinių patirčių, šiuo momentu labai reikia finansų, kad galėtume konkuruoti su ta pačia Prancūzija ar Azijos šalimis, nes jų galimybės yra praktiškai neribotos – gauna viską, ko reikia. Lietuvoje jau turime sistemą, labai reikia ir finansų, kad galėtume kaupti tarptautinę patirtį.
– Ar sporto valdymas yra dažniausia tema ir kalbantis su broliu, Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo sporto direktoriumi Gediminu Navicku?
– Daug kalbamės apie darbą. Bet darbas yra mūsų gyvenimo būdas.
Darbe daug ir santykių, komunikacijos, kaip tinkamai išreikšti savo nuomonę. Dažnai ir kalbamės apie tai, kaip valdyti komandą.
Kaip Alexas ir sakė, stengiuosi pirmiausia išgirsti ir suprasti skirtingas asmenybes. Mano brolis taip pat tą daro ir geba. Aišku, daug kalbame apie krepšinį, bet ir apie darbo santykius. Vienas kitam nemažai patariame, aš stengiuosi jam pasakyti, kaip mąsto treneriai ar žaidėjai, jis daugiau man pasako, kaip galvoja klubo vadovai. Mūsų patirtys iš skirtingų grandžių, bandome jas sujungti.
Su broliu kalbamės bene kasdien, labai juo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Pats esu aukščiausioje pozicijoje pasaulyje kaip badmintono treneris, o broliui irgi puikiai sekasi – jis turi didelį „Žalgirio“ organizacijos pasitikėjimą, bet ir pats sykiu visą save atiduoda klubui. Smagu jį matyti toje pozicijoje.
– Kas toliau matyti paties karjeros horizontuose?
– Dabar mintys apie pasaulio čempionatą, o toliau eina tarptautiniai turnyrai. Indija, Honkongas, Kinija – keliausime per tokį turą.
Vis dažniau sulaukiu labai įdomių pasiūlymų iš Azijos, treniruoti didžiausių Azijos badmintono šalių rinktines, bet sulaukęs jų taip pat galvoju, kaip tai paveiks mano ryšį su akademija ir asmeninius santykius. Draugaujame su Indre jau ženklų laiką, šiuo metu man labai svarbus ir asmeninis gyvenimas, tad turiu derintis.
Iš Azijos pasiūlymai įdomūs, bet prioritetai yra asmeniniai santykiai ir ryšys su akademija. Tad kol kas visos mintys Prancūzijoje, kad pavyktų tiesioginius darbus suderinti su minėtais svarbiais dalykais. Tai kainuoja daug pastangų ir energijos ne tik man, bet ir mano antrai pusei.
Suprantu, kad kažkada etapas Prancūzijoje pasibaigs, nes tikiu, kad aukščiausiame lygyje turi vykti kaita. Noriu atiduoti visą save, kad palikčiau įspaudą Prancūzijos badmintono istorijoje, o toliau karjeroje veikiausiai bus arba Azija, arba mano akademija. Kadangi akademijai visada skiriu daug energijos, priimti azijiečių pasiūlymą būtų daug sunkiau.
Jei būtų galimybės balansui ir visko suderinimui, būtų įdomu žengti dar žingsnį Azijoje, bet jei aiškių perspektyvų nebus, grįšiu į Lietuvą, kur norėčiau savo patirtį perduoti ne tik akademijai, bet ir bendrai Lietuvos sporto sistemai.