„Noriu padėkoti dviračių federacijai už didelę šventę. Dabar supratau, ką reiškia lenktyniauti namie, kad sirgalių palaikymas iš tikrųjų labai daug reiškia ir padeda. Belieka Lietuvoje sulaukti pasaulio pirmenybių“, – po auksinio finišo kalbėjo S.Krupeckaitė.
– Treneris sakė, kad dėkoti reikia pirmiausia jums, jog dalyvavote, kad padėjote Gintarei Gaivenytei.
– Na mes esame komanda ir nei aš be jos, nei ji be manęs nieko nepadarytų. Manau, kad mūsų komandinis auksas yra abiejų nuopelnas, o ypač trenerio, kuris pastatė Gintarę ant kojų po traumos.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Apdovanojimų akimirka |
– Kokie dabar jūsų planai?
– Dabar labai noriu pailsėti, nes pastarieji ketveri metai buvo labai sunkūs, esu išsekusi emociškai.
Artimiausiu metu esu suplanavusi atostogas ir gali būti, kad metus tarptautinėse varžybose iš viso nedalyvausiu. Bent jau pasaulio taurės varžybų planuose neturiu.
– Jau galvojate apie pasitraukimą iš sporto?
– Būtų labai sunku pasitraukti, kuomet dvidešimt metų praleidi ant dviračio. Neslepiu, kad labai noriu sudalyvauti Rio de Žaneiro olimpiadoje, tačiau nežinau, ar leis sveikata.
– Kaip rengėtės šioms varžyboms?
– Pasirengimas nebuvo labai intensyvus. Po olimpiados dvi savaites ilsėjausi ir ėmiau treniruotis. Tačiau mano treniruotės nevyko pilnu pajėgumu. Iš pradžių treniravausi dvigubai silpniau nei likusi komanda, vėliau – apie 70 procentų.
Nepagalvokite, kad nesistengiau – kiekvienoje treniruotėje dirbu iš visų jėgų, tačiau vietoj trijų treniruočių darydavau dvi ir panašiai.
