Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Galiu net aš: „pirmų kartų“ sekmadienis – nesuvokiama, bet aš bėgau Vilniaus maratone

Finišas
Asmeninės nuotr. / Ida Mažutaitienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Nors didžiosios emocijos jau kiek nuslūgo, prisiminus sekmadienį vykusį Vilniaus maratoną apima labai geras jausmas. Darant ką nors pirmą kartą, natūralu, daugiau ar mažiau jaudiniesi. O tą sekmadienį „pirmų kartų“ buvo ne vienas, taigi ir jaudulio – kelis kartus daugiau. Vis dėlto „prisvilo“ tądien tik vienas blynas, ir prisvilo, galima sakyti, tiesiogine prasme. Tačiau tai nesugadino vienos iš įsimintiniausių mano dienų, o galbūt net tapo savotišku smagiu akcentu. „Pirmieji kartai“ – taigi apie juos.

Kai jaudulys susuka galvą, arba Pirmi pradeginti marškinėliai

Vakaras ir rytas prieš didįjį startą svarbus visiems – ne tik bėgimo naujokams, bet ir veteranams. Per paskutinę treniruotę ištempusi ausis klausiausi, ką Karolis Urbelionis kalbėjo apie mitybą. Ir iš tiesų, patarimai labai padėjo.

Mano pačios pajėgumai iki šiol man pačiai neaiškūs. Vieną treniruotę galiu nesunkiai nubėgti 5 km, kitą – vos išspaudžiu tris. Labai daug reiškia savijauta. Taigi tam, kad ji buvo gera, Karolio patarimai labai pravertė.

Vakare pavalgiau apie 21 val. – daugiau nieko. Ryte – įprasta grikių košė, tačiau kokios trys valandos iki bėgimo. Aišku, ir vanduo – valanda iki jo. Ir, tiesą sakant, jausena buvo puiki. Anksčiau, būdavo, valgydavau kokios pusantros valandos prieš treniruotę ir dar jausdavau sunkumą. Taigi šiuo klausimu buvo pasiruošta puikiai.

Karolis per treniruotę juokavo, kad nesugalvotume vakare ar ryte valgyti to, ko niekada nevalgome, ar paragauti kokių močiutės „grybukų“.

Karolis per treniruotę juokavo, kad nesugalvotume vakare ar ryte valgyti to, ko niekada nevalgome, ar paragauti kokių močiutės „grybukų“. Verčiau rinktis įprastus, išbandytus variantus. Būtų gerai, kad būtų pasakęs ir nedaryti to, ko niekada iki šiol nedarydavom. Būti robotuku man tą rytą sekėsi puikiai, bet improvizuoti – ne.

Nežinau, kodėl niekada iki šiol nelyginusi sportinių marškinėlių, nes to daryti ir nereikia, sugalvojau tai padaryti lemiamą rytą. Ir dar ką lyginti – simbolinius „Galiu net aš“ marškinėlius. Tik pridėjus lygintuvą prie jų – pššš. SKYLĖ. Tokią akimirką norisi verkti, bet reikia susiimti. Ir galvoji – ką daryti, ką daryti. Mano laimei, tas pirmas blynas prisvilo dar dėkingoje vietoje – per pati marškinėlių vidurį, kur turi būti segamas bėgiko numeris.

Asmeninės nuotr./Marškinėliai
Asmeninės nuotr./Marškinėlia

Štai ir išeitis! Numerį prisikabinau taip, kad dengtų „jaudulio padarinį“ ir nuraminau save – bus puiki ventiliacija, juk laukia karšta diena.

Pirmasis Vilniaus maratonas

Man tai buvo pirmasis Vilniaus maratonas gyvenime. Niekada anksčiau nesilankydavau bėgikų renginiuose, suprantama, ir nedalyvaudavau. Tokiomis dienomis dažnai gulėdavome prie kokio ežero ar dingdavome kur kitur – tik toliau nuo miesto. O kokia klaida!

VIDEO: Bėgimo fiesta Vilniuje: kilometrus įveikę bėgikai tryško džiaugsmu

Aišku, Vilniaus maratonas – didžiausia šventė bėgikams, bet ypač smagu būti tiesiog žiūrovu. Atvykau į centrą 3 valandos iki starto ir jos man tikrai neprailgo. Ta atmosfera, kuria alsuoja miestas tądien – nepakartojama. Savotiškas bendrumo jausmas, kuris iš tiesų labai malonus ir užkrečiantis.

Asmeninės nuotr./15 min bėgikai
Asmeninės nuotr./15min bėgikai

Pilies gatve gido vedami turistai, tik išvydę Katedros aikštės šurmulį, kaipmat traukiasi fotoaparatus, ima pliauškinti. Vienas kitas net nepastebėjęs, atsilieka nuo grupės, užsižiūri į bėgikus ir palaikančiuosius. Po kelių minučių grįžta gidas su stropuoliais ir visi ima šaukti „go go“. Ir jų šūksniai susilieja su muzika ir kitų palaikančiųjų skanduotėmis ir emocijomis. Regis, paprasti, bet labai žavūs dalykai.

Bėgu minioje – pirmą kartą

Likus pusei valandos iki starto jaudulys buvo pasiekęs apogėjų. Užduočių ir minčių karuselė galvoje: svarbiausia bėgti savo ritmu, nekreipti dėmesio į kitus, galvoti apie kvėpavimą, stengtis iš paskutinių ne eiti, o lėtai lėtai bėgti, apskritai sutilpti į laiką arba finišuoti ir daug daug kitų dalykų. O kur dar slaptas noras pagerinti laiką, kuriuo patį pirmą kartą prieš kelias savaites įveikiau savuosius 10 km – 1 val. 19 min., ir baimė, kad karštis gali sugriauti iš viso visus planus.

Visada yra bent keli priekyje bėgantys žmonės, išsikeli tikslą po truputį jį prisivyti, aplenki, tada prisiveji kitą – žiūri dar vienas kilometras.

O viskas, pasirodo, kur kas paprasčiau! Kaip Monika sako – „juk šiaip ar taip – tai šventė“. Nevaldomas jaudulys atslūgo greitai. Pasigirdo „3, 2, 1“, tačiau dalis bėgikų minios, kurioje buvau ir aš, galėjo pajudėti tik po geros pusantros minutės. Visi besišypsantys, laimingi, aplink palaikančiųjų šūksniai „pirmyn“ ir staiga pajunti tikrai šventės jausmą. Palengvėjo, tačiau išsikeltų tikslų nepamiršau.

Atradau sau priimtiną įkvėpimų ir iškvėpimų ritmą, taigi turėjau tikslą jo ir laikytis. Įveikti distanciją kuo tolygiau, savo ritmu. Įveikus kelis kilometrus kai kurie žmonės jau pradėjo eiti, o aš dar jaučiausi labai gerai. Tai suteikė paspirties laikytis ritmo. Ne ką prasčiau man buvo ir įpusėjus distanciją, nors tuomet jau buvo ir atsitraukusių.

Kuo toliau, tuo fiziškai sunkiau, o psichologiškai – lengviau. Kiekvienas įveiktas kilometras leidžia galvoti, kad liko visai nedaug. O šiuo klausimu labai padeda pati minia. Visada yra bent keli priekyje bėgantys žmonės, išsikeli tikslą po truputį jį prisivyti, aplenki, tada prisiveji kitą – žiūri dar vienas kilometras. Tokiu atveju, minia tik praskaidrina bėgimą, kuria šventinę atmosferą, bet ir truputį tave nuolat patempia į priekį.

Bėgti su minia bėgimo renginyje ir mieste – visai kitas jausmas. Galiu drąsiai sakyti, kad psichologiškai bėgti buvo daug lengviau nei tada pirmą kartą vienai Verkių miškais. Nors tai, atrodo, savotiška meditacija, buvimas su savimi, bet dėl to tai ir sunkiau. O čia šventinė nuotaika tave taip užvaldo, kad ta nelengva valanda bėgimo praskrieja kur kas greičiau.

Pirmas oficialus rezultatas ir toks euforiškas finišas

Paskutiniai keli kilometrai buvo dviprasmiški. Bėgimo malonumas nedingsta, bet jau sunkiau, juolab ir karštis darė savo. Vis dėlto atrodo, kad jėgų dar galima rasti – tad klausi savęs, ar užtektų jėgų spurtui, o gal geriau užtikrintai savo tempu finišuoti? Nusprendžiau negreitinti, ko gal kiek ir gailiuosi, bet tai bus iššūkis ateičiai.

Nepaisant to, kad bėgimas buvo nelengvas, jis buvo ir labai malonus. Tačiau pačios maloniausios akimirkos neabejotinai prasideda tada, kai išbėgi į finišo tiesiąją. Visą bėgimo laiką neturėjau su savimi laikrodžio ir, kokiu laiku bėgu, nežinojau, tyčia ir neklausiau šalia bėgančių. Išsikėliau tikslą bėgti taip, kaip galiu, ir tada pamatyti rezultatą.

Pamačius finišo laikrodyje skaičius 1 val. 6 min. 55 sek., apėmė euforija ir paskutinių žingsnių jau net nepamenu. O tada dar džiugesnė pasirodė atsiųsta tikrojo laiko žinutė – 1 val. 5 min. 33 sek. Gal daugeliui tai juokingas laikas, bet man pačiai – tai didžiulis laimėjimas prieš save. O pergalės prieš save pačios saldžiausios.

Asmeninės nuotr./Vilniaus maratono rezultatas
Asmeninės nuotr./Vilniaus maratono rezultatas

Keli buteliukai vandens, regis, vienu gurkšniu, nealkoholinio alaus už savo pergalę ir didžiulė vyro dar prieš bėgimą žadėta porcija ledų su šokolado užpilu. Sėdėjome kavinėje priešais Katedros aikštę, kojos dar kiek gaudė, bet buvo be proto gera. Visada lyginu su tuo, kaip jaučiausi per pirmąją treniruotę – po 3 min. bėgimo „pompa“ ir mintys apie galimybę „nusiimti“. Kaip gera, kad nesugalvojau tokios nesąmonės padaryti. Būtų labai liūdna, jei būčiau atėmusi iš savęs tokias emocijas ir tokią dieną.

Asmeninio arch. nuotr./Ida Mažutaitienė
Asmeninio arch. nuotr./Ida Mažutaitienė

Pabaigti šią tekstų seriją turbūt turėčiau atsakydama į klausimą, kurį uždaviau pirmajame – ar gali bėgimo nekenčiantis žmogus jį pamilti? Galiu pasakyti iš asmeninės patirties. „Galiu net aš“ jau pasibaigė. Į treniruotes niekas neveja. Šiandien po darbo eisiu pabėgioti. Galvoju, kaip nuostabu būtų spalio bėgime „sutilpti“ į valandą. Tokios mintys dabar, o kaip toliau – bus matyt.

Ir dar. Tikrai noriu labai padėkoti „Vilniaus bėgimo klubo“ komandai, kurios palaikymas kiekvieną treniruotę buvo labai svarbus. Karoliui Urbelioniui, kurio patarimai ir kiekvienas paraginimas, kai vos velki kojas, labai prisidėjo prie šio rezultato. Neabejotinai – bendražygiams kolegoms Monikai Svėrytei, Skirmantui Malinauskui bei Dovydui Pancerovui ir visiems, kurie prisidėjo prie puikaus projekto „Galiu net aš“. Jei galime mes, galite ir jūs!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką