Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Garvežiu pramintas dviratininkas Gediminas Bagdonas: „Turiu svajonę – aplenkti legendinį Joną Romanovą“

G. Bagdono finišas
pitlane.lt nuotr. / Pergalingas Gedimino Bagdono finišas „Baltic Chain Tour 2012“ dviratininkų lenktynėse.
Šaltinis: sportas.info
0
A A

Dviratininkas Gediminas Bagdonas svajoja laimėjimais aplenkti 32 kartus Lietuvos čempionu tapusį legendinį Joną Romanovą.

Didžiausių Baltijos šalyse „Baltic Chain Tour 2012“ daugiadienių lenktynių laimėtojas, daugkartinis Lietuvos treko ir plento čempionas bei prizininkas Gediminas Bagdonas šiuos metus vadina pačiais sėkmingiausiais per savo sportinę karjerą.

Jis subrendo kaip dviratininkas, tapo Lietuvos grupinių lenktynių čempionu, gavo pasiūlymų iš gerų klubų, laimėjo daug tarptautinių varžybų, nors anksčiau to nepasisekdavo padaryti.

„Dar reikia laimėti kalnų dviračių čempionatą ir tada turėsiu visus Lietuvos dviračių sporto čempionatų apdovanojimus. Praėjusiais metais jau debiutavau šalies kalnų dviračių čempionate, labai patiko – visai kitas važiavimas. Turiu dar vieną svajonę: savo pergalėmis per Lietuvos plento čempionatus noriu aplenkti Joną Romanovą. Jis 1979–1996 m. net 32 kartus tapo Lietuvos čempionu“, – sako dviratininkas.

Londono olimpinėse žaidynėse dalyvavęs 26 metų G. Bagdonas negali tiksliai pasakyti, kiek kartų jam pavyko tapti šalies treko ir plento čempionu, tačiau mano, kad tikrai apie 30 kartų. „Reikės kurią nors dieną imti ir susiskaičiuoti pergales, nes pagal medalių skaičių žengiu antras“, – sako Gediminas.

Šiaulietį draugai praminė Garvežiu. Gal dėl to, kad jis yra greitas ir stiprus. Kai stoja į startą, galvoja tik apie pergalę.

– Kuo tau buvo svarbios šiemetės „Baltic Chain Tour“ daugiadienės lenktynės? Jas tau pavyko laimėti.

– Jos buvo svarbios ne tik man, bet ir visai Lietuvai. Po 24 metų pertraukos atgaivintos lenktynės yra puikiai organizuotos. Šiemetės varžybos finišavo Vilniuje, mums buvo labai svarbu jas laimėti. Per lenktynes mūsų komanda buvo draugiška, vieninga, visi siekė pergalės.

– Ar pergalę pasiekei savo jėgomis, ar padėjo komandos draugai?

– Dirbo visa komanda, man komandos draugai daugiausia padėjo per paskutinį etapą, nes buvau varžybų lyderis. Per lenktynes bet kuris mūsų galėjo galvoti apie pergalę, tapti lyderiu. Kai grupė atskubėdavo prie finišo, draugai padėdavo man, nes esu greitas, ir atsirasdavo puiki galimybė laimėti etapą.

– Ar tavasis klubas „An Post–Sean Kelly“ lengvai išleido į varžybas?

– Belgijoje tuo metu vyko ketverios aukštos kategorijos varžybos, tačiau klubo vadovus pavyko įtikinti, kad „Baltic Chain Tour 2012“ daugiadienės lenktynės taip pat yra labai svarbios, ir jie mane išleido.

– Ką gali pasakyti apie savo klubą?

– Jis įsikūręs Belgijoje, šiam klubui atstovauju antrus metus. Kolektyvas – ir dviratininkai, ir treneriai – labai draugiškas. Komandą sudaro Belgijos, Australijos (1), Anglijos (4), Airijos (6) dviratininkai ir aš. Šiemet tapau vienu iš komandos lyderių, pasiekiau daug pergalių. Paties aukščiausio lygio varžybose nedalyvaujame, bet bandome jėgas gana aukšto lygio lenktynėse, kurių būna labai daug.

– Londone pirmą kartą dalyvavai olimpinėse žaidynėse. Kaip vertini savo debiutą?

– Grupinėse lenktynėse buvau 58-as, savo pasirodymu esu šiek tiek nusivylęs. Norėjosi patekti į dešimtuką. Planavome, kad finišą pasieks visa grupė, o tada bus galima finišuoti. Tačiau situacija susiklostė kitaip.

Olimpinės žaidynės nuo kitų skiriasi populiarumu. Kaip ir pasaulio čempionatai, tai – itin aukšto lygio varžybos, dviratininkai į jas suvažiuoja gerai pasirengę. Buvo nepaprastai smagu pajusti olimpinių žaidynių jaudulį. Labai norėjau dalyvauti iškilmingo žaidynių atidarymo parade, tačiau taip sutapo, kad jau kitą dieną reikėjo dalyvauti lenktynėse, tad to malonumo teko atsisakyti.

– Esi universalus dviratininkas, sėkmingai dalyvauji ir plento, ir treko, net kalnų dviračių varžybose. Kur slypi tavo jėga?

– Anksčiau labiau mėgau treką – gana sėkmingai dalyvaudavau asmeninėse ir komandinėse persekiojimo lenktynėse, per Europos jaunimo čempionatus laimėjau sidabro ir bronzos medalių. Tačiau dabar trekas nustumtas į šalį, pirmenybę teikiu plentui.

Vis dėlto treko neatsisakau, mėgstu rungtyniauti treko varžybose. Pasikalbame su dviratininkais ir šiemet manėme suburti komandą bei dalyvauti spalio mėnesį Panevėžyje vyksiančiame Europos čempionate. Kaip išeis, taip. Gal aukštų rezultatų ir nepasieksime, tačiau dalyvauti labai norime.

Europos čempionate jėgas išbandyti norėtų ir Ignatas Konovalovas, Ramūnas Navardauskas. Jeigu nepavyktų suburti komandos, tikriausiai dalyvaučiau daugiakovės lenktynėse. Labiausiai patinka 4 km asmeninės persekiojimo lenktynės, o pati baisiausia man rungtis – lenktynės su iškritimais, kur kas antrą ratą dviratininkai turi pasitraukti iš varžybų.

– Sportinį kelią pradėjai Šiauliuose treniruojamas Kęstučio Norvaišos. Prisimink tą laikotarpį.

– Tai buvo labai seniai, 1996 metais. Treneris K. Norvaišas atėjo į „Gegužių“ vidurinę mokyklą ir per kūno kultūros pamoką pakvietė lankyti mažųjų dviračių kroso (BMX) pratybas. Greitai juos pakeitė kalnų dviračiai, kuriais man sekėsi gerai važinėti, o po to išėjome į plentą.

Matydamas, kad Šiauliuose yra nedidelės perspektyvos tobulėti, mano treneris paprašė Lietuvos olimpinio sporto centro trenerio Vytauto Juchnevičiaus, kad toliau meistriškumą galėčiau kelti Vilniuje. Čia išbuvau pusantrų metų, o po to atsidūriau Klaipėdoje.

Dviračių sportas nebuvo man pirmoji sporto šaka. Pusantrų metų žaidžiau rankinį, vėliau – krepšinį, tačiau šios sporto šakos manęs nesudomino.

Man didysis dviračių sportas prasidėjo nuo 2007 m., kai pradėjau daugiau dalyvauti plento ir treko tarptautinėse varžybose, pavykdavo užsikabinti vieną kitą medalį, kaupiau patirtį per Pasaulio taurės varžybas.

– Ar save laikai sprinteriu?

– Nesu tikras sprinteris. Turiu sveikatos, truputį greičio, gerai važiuoju per atskiro starto lenktynes, praėjusiais metais tapau šios rungties Lietuvos čempionu. Tikrai esu universalus, o kai pasirašysiu kontraktą su dar aukštesnio lygio komanda, tai ten gal labiau atsiskleis, kurioje rungtyje galiu dar geriau pasirodyti, kur galėčiau rungtyniauti, kad pasiekčiau svaresnių rezultatų.

Esu pasirašęs kontraktą su gana gera komanda, tačiau ar tapsiu jos nariu, galbūt paaiškės po šių metų pasaulio čempionato, kuriame ketinu dalyvauti.

– Koks tavo asmeninis gyvenimas?

– Jau aštuonerius metus gyvenu su drauge Diana. Ji studijuoja Kauno medicinos universitete odontologiją. Diana yra ir mano palaikymo komandoje, važinėja visur, kur tik dalyvauju varžybose. Jeigu turiu laiko, su draugais patinka pažvejoti ar pagaudyti vėžių.

Turiu daug draugų Belgijoje, Lietuvoje, kitose šalyse. Iš dviratininkų maždaug trejus metus artimai draugauju su klaipėdiečiu Dariumi Džervumi. Su juo Belgijoje gyvename visai šalia. Kai būnu Klaipėdoje, gyvenu pas draugės tėvus, o kai Kaune – nuomojamės butą.

Mano mama bene dešimt metų gyvena ir dirba Ispanijoje, kai vyksta varžybos Ispanijoje, visada ją aplankau.

– Ar palaikai ryšius su savo pirmuoju treneriu šiauliečiu K.Norvaišu?

– Visą laiką palaikau. Kai grįžtu į gimtuosius Šiaulius, su jo auklėtiniais kartu išvažiuojame į plentą, lengvai pasivažinėjame. Ir man malonu, ir vaikams, nes jiems esu lyg kokia kelrodė žvaigždė. Jauniesiems sportininkams visada padovanoju sportinės aprangos, krepšių, kurių man nebereikia.

Sportinės aprangos visada daug gaunu kiekvieną sezoną. Nuolat prisimenu, kai mums, jauniesiems dviratininkams, jos vis trūkdavo ir kaip džiaugdavomės, kai jos gaudavome. Su trenerio šeima kartais pavakarieniauju.

sportas.info
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką