Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 27d. 19:56

Istorijos įdomybės: Nenugalimieji vikingai – čiuožėjai, alpinistai ir žonglieriai

Mūsų dienų entuziastai bando atkurti senovinį „knattleikr“ žaidimą
Mūsų dienų entuziastai bando atkurti senovinį „knattleikr“ žaidimą

Visiems žinoma, kad Skandinavijos vikingai pasižymėjo ypatingu karingumu bei nuožmumu. Viduramžių šaltiniuose įsibrovėliai iš Šiaurės vaizduojami kaip negailestingi plėšikai ir kraugeriai, nesigailėję nei mažo, nei seno. Kas sieja vikingus ir šiuolaikinius žmones? Pasirodo, vikingai irgi mėgo tai, ką šiandien vadiname sportu. Tiesa, įvairių tarpusavio rungčių paskirtis buvo viena – lavinti dvasią ir kūną karui.

XIX a. švedų istorikas Andersas Stringholmas, nagrinėjęs šiaurės germanų sagas bei kitus rašytinius šaltinius, teigė, kad skandinavų vyrai tarpusavy mėgo varžytis jėga, miklumu ir ištverme. Karys privalėjo ne tik demonstruoti fizinę jėgą, bet ir būti greitas, vikrus.

Sagose aprašomi išskirtinių gebėjimų kariai – vieni geba žongliruoti keliais kalavijais, kiti gali ne tik išvengti priešo mestos ieties, bet ir pagauti už koto skriejantį pro šalį ginklą. Visgi kovinė galia niekuomet nebūna įgimta. Viskas prasideda nuo treniruočių arba sportinių rungčių.

Viena iš tokių rungčių buvo pirmam užsikarti ant pavojingos uolos ar įveikti aukštą kalną. Jauni vyrai lažindavosi tarpusavyje, kuris pirmas tai padarys ir kai kurie iš jų pelnė patyrusių to meto „alpinistų“ vardą.

„Sagoje apie Olafą“ pasakojama, kad X a. valdęs Norvegijos karalius Olafas Tryggvasonas užsiropštė ant stačios Smalsarhorno uolos ir iškėlė ten savo skydą. Taip pat pasakojama, kad vienas žmogus užsikabarojo taip aukštai, kad pabūgo nulipti žemyn. Tuomet valdovas Olafas nusimetė apsiaustą ir, palypėjęs iki savo pavaldinio, padėjo jam nusileisti.

Žinoma, panašios istorijos gali būti gerokai pagražintos, norint parodyti karaliaus jėgą ir kilnumą, tačiau varžytis aukštalipystėje senovės skandinavai iš tiesų mėgo.

Svetimšaliai kronikininkai pastebėdavo, kad normanai – „žmonės iš Šiaurės“, greitai vaikšto. Tai gali būti siejama su įspūdingu pietiečių akimis skandinavu stotu ir dideliais žingsniais, nors gali būti, kad greitas vaikščiojimas demonstravo ryžtą ir užgrūdinta kūną. Pasak legendos, vikingų būrio vadas, būsimasis Normandijos hercogas Hrolfas Pėsčiasis buvo toks augalotas, kad negalėjo rasti sau tinkamo žirgo, todėl vaikščiojo pėsčias ir su savo kariauna įveikdavo didžiulius atstumus.

Kaip ir antikos graikai, vikingai vertino bėgimą. Greičiausi bėgikai buvo labai gerbiami, o pats bėgimas laikytas neatsiejama kariškos parengties dalimi. Bėgikai varžydavosi ne tik žaliuojančiose pievose, bet ir giliose sniego pusnyse, kalnų takeliuose.

Norvegijos karalius Haraldas III Rūstusis ir Danijos karalius Haraldas I Mėlyndantis garsėjo kaip puikūs slidininkai. Kartais, norint pasunkinti rungtį, buvo slidinėjama tik su viena lazda arba ietimi vietoj lazdos.

Norvegijos karaliaus Olafo Tryggvasono kolona Trondheime
Norvegijos karaliaus Olafo Tryggvasono kolona Trondheime

Čiuožinėdami ledu vikingai avėjo kaulines pačiūžas, kurias pasigamindavo iš stambaus gyvūno (jaučio ar arklio) kojos kaulo. Netoli Stokholmo esančioje Bjėrkės saloje rastos pačiūžos datuojamos IX a. Prie bato jos tvirtintos odiniais raišteliais. „Sagoje apie Magnuso Nuogakojo sūnus“ konungas Eisteinas giriasi, kad jo, čiuožinėjančio ledu, niekas negalėdavo aplenkti.

To meto Europą niokojantys jūrų siaubūnai turėjo mokėti puikiai plaukti. Kuo greičiau – tuo geriau, bet tai dar ne viskas. Tikras karys vienodai gerai plaukdavo tiek su drabužiais, tiek be jų.

„Sagoje apie Lašišų slėnio gyventojus“ minimos grumtynės vandens telkiniuose. Jų metu, nesiekiant kojomis dugno, priešininką reikėjo panardinti po vandeniu ir laikyti tol, kol šis pritrūks kvapo. „Sagoje apie Olafą“ pasakojama, kad neretai nugalėtojai išnešdavo kone prigėrusius pralaimėtojus ant rankų. Kaip sakoma, sunku pratybose – lengva mūšyje.

Vikingai turėjo ir ledo ritulio prototipą. Žiemą ant užšalusių ežerų jie žaisdavo su išdrožtais iš medžio rutuliais. Ši vyriška pramoga vadinosi „knattleikr“. Medinėmis lazdomis ginkluoti dviejų komandų žaidėjai grumdavosi tarpusavyje dėl skriejančio „kamuolio“, kurį galima buvo pagauti rankomis ar atmušti lazda. Varžovus buvo galima stumti, griauti, kitaip trukdyti jiems pulti ar gintis. Žaista agresyviai, nes šaltiniuose minima, kad tarp žaidėjų kartais užvirdavo barniai ir tikros muštynės. Pasitaikydavę ir rimtų traumų.

Galbūt todėl XIII a. islandų teisyne „Pilkoji žąsis“ skelbiama, kad žmogus gali bet kuriuo metu savo noru pasitraukti iš pavojingo žaidimo, kas faktiškai reiškia, kad už visus patirtus sužalojimus atsakingas tik jis pats.

Senovinės „knattleikr“ taisyklės, deja, nėra tiksliai žinomos. Mūsų dienomis jos spėjamos remiantis gana skurdžiais aprašymais. Tačiau anuomet žaidimas pritraukdavo daugybę žiūrovų. Islandijoje šios pramogos ant ledo trukdavo net po keletą savaičių. Niekuomet nėra minima, kad žaistų moterys. Jos, matyt, tenkinosi sirgalių vaidmeniu.

Gyvenimas atšiauriomis sąlygomis grūdino senovės skandinavus
Gyvenimas atšiauriomis sąlygomis grūdino senovės skandinavus

Vikingų imtynėse laimėtoju buvo paskelbiamas tas, kuris pargriaudavo savo priešininką. Tačiau pargriauti reikėjo taip, kad varžovas kristų liemeniu ar petimi ir kojomis neliestų žemės. Žinomas virvės traukimas sėdint ar stovint, taip pat varžybos, kuriuose reikėjo kuo toliau nusviesti akmenį.

Kariški žaidimai su ginklais vikingų visuomenėje laikyti svarbiausiais. Matyt, prie ginklų pratinta dar vaikystėje, kadangi archeologai yra aptikę medinių vaikams skirtų kalavijų. Skandinavai nuolat tobulinosi tarpusavyje kaudamiesi šaltaisiais ginklais ar lazdomis, metė ietis į taikinius viena ar abiem rankomis, pagaudavo priešininko mestą ietį ir tuoj pat sviesdavo atgal, šaudė iš lanko į pastatytas kaliauses.

„Sagoje apie Olafą Šventąjį“ pasakojama, kad stipruolis Einaras gebėdavo taip įtempti templę, kad buka strėlė pramušdavo pakabintą storą jaučio odą. Ypač skandinavai vertino tuos, kurie mokėjo žongliruoti trimis kalavijais. Sakoma, kad karalius Olafas Tryggvasonas pasižymėjo tokiu žongliravimo meistriškumu, kad su juo nedrįso varžytis net pripažinti kalavijų svaidytojai.

Būti geriausiam kurioje nors rungtyje – reiškė pelnyti visuotinę pagarbą, liaupses ir šlovę. Mokėjimas kovoti bei valia nugalėti senuosiuose šaltiniuose įvardijami kaip „didžiausia vyro puošmena“. Argi šie principai netinka mūsų dienų čempionams?

istidom.lt
Temos: 1 Vikingai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką