Sekite 15min Google
Po 24 metų pertraukos Indrė Sorokaitė nutūpė ilgesniam laikui Kaune.
Kai būdama 14-os metų ji iškeliavo tobulėti į Italiją, tada net ir būdama perspektyvia tinklininke neįtarė, kad tinklinio elite išsilaikys taip ilgai.
- I.Sorokaitės ilgiausia karjeros dalis prabėgo Italijos klubuose, su keliais jų lietuvė pasiekė aukščiausių laimėjimų – 2007 ir 2009 m. su Bergamo komanda triumfavo CEV Čempionų lygoje, o su Koneljano „Imoco Volley“ laimėjo pasaulio klubų čempionų taurę (2019 m.).
- Per karjerą ji taip pat atstovavo Azerbaidžano, Japonijos, Indonezijos, JAV klubams.
- 2013 m. sulaukusi kvietimo priimti Italijos pilietybę, tai ir padarė. Kaunietė atstovavo Italijai tarptautinėse varžybose, tarp jų 2021 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Tačiau dabar, po tiek metų atstovavus užsienio klubams ir Italijos rinktinei, 38 metų 185 cm ūgio tinklininkė po sezono „LOVB Madison“ (JAV) komandoje priėmė „Kauno-VDU“ klubo kvietimą prisidėti prie Baltijos ir Lietuvos čempionių.
„Sprendimą likti Kaune ilgiau lėmė ir tai, kad mano tinklinio akademija žengia didelį žingsnį į priekį su nauja arena ir nauja veikla, – 15min antradienį sakė I.Sorokaitė. – Tad nusprendžiau likti visą sezoną. Aišku, man svarbu savo patirtį perduoti aikštelėje ir už jos ribų. Man svarbu tinklinio vertybės, pati nemažai laiko skyriau jaunimo sportui.
Kol kas mano kūnas klauso manęs, dėl to man smagu žaisti šiame amžiuje, nes technika jau kaip deimančiukas nušlifuota ir nugludinta, o dabar galiu Kaune perduoti įgytas žinias per karjerą.“
Lietuvos moterų tinklinis gyvena prisikėlimo metus, o dabar prie Europos lygoje pergalėmis atgaivintos jaunos rinktinės aukštyn galvą kelia ir Vido Makausko vadovaujamas Kauno klubas, pasitinkantis tarptautinį Iššūkio taurės turnyrą.
- „Indrės prisijungimą prie mūsų klubo galima palyginti su Jono Valančiūno atėjimu į „Žalgirį“. Turėti tokio lygio žaidėją mūsų komandoje yra išskirtinė galimybė. Jos patirtis, sukaupta aukščiausiame tarptautiniame lygyje, bus neįkainojama visai komandai, ypač jaunoms žaidėjoms“, – sakė „Kaunas-VDU“ vadovas Vidas Makauskas.
„Kol kas istorijoje nesame perėję antrojo atrankos etapo, tad norisi patekti į turnyro šešioliktuką. Pirmiausia laukia varžovės iš Ispanijos, paskui – Graikijos salos, – aš tikiu mūsų komanda, mes galime įvykdyti tikslus“, – sakė I.Sorokaitė.
Ji neslėpė, kad dar labiau už pavienius rezultatus jai rūpi bendras ilgalaikis šalies moterų tinklinio augimas.
„Dabar Lietuvos rinktinės formuojamos, jos auga. Europoje jau pradeda apie mus girdėti. Norisi, kad būtų kaip pasakoje – kad vaikai ir jaunimas tikėtų ir turėtų pavyzdį, kad iš tinklinio klubo galima žengti į rinktines, pamatyti daugiau pasaulio.
Šią vasarą naujai suformuota moterų rinktinė atsidarė duris į Europą, didžioji dalis rinktinės yra jaunos žaidėjos, dalis jų yra iš „Kauno-VDU“. Tai yra malonu, o dabar galima pereiti ir prie klubo rezultatų.
Žinoma, žmonės ateina pažiūrėti ne vienos žaidėjos, o darnios komandos. Norisi sukurti gerą atmosferą, laimėtojų mentalitetą. Komanda jau yra laimėjusi Lietuvos ir Baltijos čempionatus, o aš visada labai vertinau Europos varžybas, norisi, kad Lietuva būtų matoma bene tik kaip rinktinė, bet ir iš klubų sistemos. Žaidimas Iššūkio taurės varžybose – rimtas žingsnis į priekį.“
Ar grįžimas į Lietuvą yra ilgalaikis gyvenimo sprendimas?
Tinklininkė, kurios brolis Paulius Sorokas vienuoliktus metus žais profesionaliai krepšinį Italijoje (pratęsė sutartį su Bolonijos „Fortitudo“), dar nėra galutinai apsisprendusi.
Didžiąją karjeros dalį Italijoje rungtyniavusi tinklininkė pastarąjį sezoną žaidė JAV, bet asmeninį gyvenimą prieš metus perkėlė į namus prie Paryžiaus.
„Buvau tarp Paryžiaus ir Kauno, o dabar būsiu Kaune ilgai, bet turiu namus prie Paryžiaus, – pasakojo tinklininkė. – Man ir metai (Kaune) yra daug laiko. Pati grįždavau į Lietuvą tiek, kiek leisdavo sezonai užsienyje. Šįkart nusprendžiau likti visą sezoną, o tada žiūrėti, kaip viskas susiklostys. Nors esu lietuvė, esu ir pasaulietiškų pažiūrų. Matysime, kaip man seksis pritapti. Žinoma, matant mūsų jauną tinklinį sparčiai kylantį, norisi padaryti kažką daugiau.
Lietuva mano gimtinė, čia aš jaučiuosi gerai, kaip žuvis vandenyje. Bet pamatysime ir kaip Lietuva mane priims po tiek metų.“
Pastaruosius kelerius metus I.Sorokaitė įprastai praleisdavo po vieną ar du mėnesius Lietuvoje, kur prieš penkerius metus įkūrė savo vardo tinklinio akademiją.
Pradžioje investavusi apie 200 tūkst. eurų savo lėšų, prieš porą metų ji buvo paviešinusi abejones, kaip akademijai pavyks išsilaikyti, bet dabar pučia nauji vėjai, o jie I.Sorokaitę įkvepia.
„Svarbiausias faktas – einame į naują areną. Ilgai pagrindiniu trukdžiu tobulėti mūsų akademijai buvo sąlygų kokybė. Nuo gražesnės rūbinės, nuo gero grindinio viskas pamažu prasideda, tai svarbu ir jaunų žaidėjų raumenims, žinau tai iš savo patirties, nes esu išmaišiusi daugybę salių. Visada didesnis noras sportuoti geresnėmis sąlygomis.
Kitą mėnesį turėtume pradėti veiklą naujoje arenoje, kurioje bus šešios tinklinio aikštės, bus ir treniruokliai, ir tinkama rūbinė. Radome investuotoją, kurį domina ir sportas, ir bendra filosofija, – kalbėjo I.Sorokaitė. – Dabar į mano akademiją atvažiavęs treneris iš Italijos, kuris koordinuos visų trenerių veiklą, o ateityje bus dar vienas arba du treneriai iš užsienio, kurie suteiks garantiją pirmoms komandoms siekti aukštesnės žaidimo kokybės ir tikslų. Po kažkiek metų norėtume, kad akademijos auklėtinės sudarytų moterų klubo branduolį, o taip pat ir Lietuvos moterų rinktinės.“
Ji žadėjo ateityje pristatyti investuotojus, kurie Kaune baigia įrengti šiuolaikišką pastatą, kuriame tilps dvi ambicingos sporto organizacijos.
I.Sorokaitės tinklinio akademija įsikurs kartu su Kęstučio Navicko badmintono akademija, kuri atvers 14 badmintono aikštelių vienoje erdvėje.
„Mus skirs tik pakeliama siena. Kęstučio akademijos įdirbis didesnis, jis pats sėkmingas Prancūzijos rinktinės treneris. Nors mūsų sportai skirtingi, mūsų vertybės sutampa, tad abu tikimės, kad iš jaunimo išaugs puikūs žmonės“, – kalbėjo tinklininkė.
Prieš kelerius metus ji buvo užsiminusi apie ambiciją ateityje pretenduoti į Lietuvos tinklinio federacijos prezidento postą.
Tačiau pernai rinkimuose kovėsi du vyrai: Darius Čerka buvo perrinktas trečiai kadencijai, 2025 metų gegužę 12:9 įveikęs Simą Pauliką, kuris po rinkimų su savo žmona, olimpiete paplūdimio tinklininke Monika Paulikiene turėjo viešų priekaištų federacijai dėl finansavimo.
I.Sorokaitė mano, kad jos laikas įžengti į sporto politikos sceną dar ateis.
„Tuo metu (pernai per rinkimus) aš dar buvau žaidėja, dar pati išvažiavusi žaisti į Ameriką. Rinkimuose man buvo įdomu paklausyti, kaip vyksta sporto politika, bet suprantu, kad dar turiu pasisemti žinių, išmokti sklandžiau įeiti į Lietuvos kultūrą, labiau įsigilinti ne tik į salės, bet ir paplūdimio tinklinio niuansus ir organizavimą.
Neslėpsiu, aš tikrai esu labai ambicinga. Europos mastu turiu daug kontaktų, bet reikia laiko, kaip aikštėje įgytą patirtį galima būtų pripildyti vadybos ir sporto politikos žiniomis.
Dabar net ir pabūti Lietuvoje man bus labai naudinga. Nors čia būnu mėnesį ar du, suprasti visus klausimus, kablelius, – man tai bus labai naudinga. Ateityje? Kodėl gi ne. Manau, kad nemažai esu prisidėjusi prie Lietuvos rinktinių, bet dar esu jauna, pažiūrėsime, kaip per porą metų patobulėsiu.
Apetitas kyla bevalgant. Ateityje bus geriau matyti, ar galėčiau labiau padėti aukščiausiose federacijos pareigose ar stiprindama klubą, kad mūsų tinklinis vis augtų.“
