Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kelias į neįgaliųjų orientacinio sporto pergales

Orientavimosi sporto varžybų akimirkos.
Orientavimosi sporto varžybų akimirkos
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Europos ir pasaulio neįgaliųjų orientacinio sporto čempionas Tadeušas Šimkovičius sako, kad, prieš atrasdamas šią aistrą, galėdavo ir cigaretę surūkyti, ir taurelę pakelti. Tačiau, pajutęs azartą ir adrenaliną, suprato – gyvenime gali būti ir kitokių malonumų.

47-erių vyras tikina, jog judėjimo negalią turinčių žmonų orientacinės varžybos skiriasi nuo sveikųjų, nes pastariesiems svarbus greitis, o neįgalieji turi pasitelkti protą ir teorines žinias. Be to, anot pašnekovo, į varžybas suvažiavę vežimėliuose judantys žmonės yra draugai, o ne konkurentai.

„Turime daug draugų visame pasaulyje. Labai išgyvenome, kai Japonijoje įvyko žemės drebėjimas ir siaubė cunamis. Laukėme žinių su nerimu – ar jie grįš, dalyvaus toliau. Kai pasimatėme, verkėme iš džiaugsmo – grįžo draugai. Jei trasoje kažkas nukrenta, niekada nepravažiuosime pro šalį, nors tai lyg ir reiškia pagalbą priešininkui“, – apie išgyvenimus trasoje ir už jos ribų pasakoja 19 metų sportuojantis T. Šimkovičius.

Jo žodžiais, toks bendrumo jausmas žmones vienija, nes jie visi turi negalią ir supranta, kad kitą kartą patys gali nukristi, o važiuojantys pro šalį net nestabtels.

Lygina su šachmatais lauke

Prisimindamas 1994-uosius, kai patyręs traumą pradėjo užsiiminėti orientaciniu sportu, T. Šimkovičius pripažįsta, kad labai įdomu nebuvo. Tačiau po metų, kai nuvyko atstovauti Lietuvai į Šveicariją, jo nuomonė pasikeitė.

„Ten didelių pergalių nepasiekėme, bet pamatėme, kad esame labai silpni – reikia dirbti, treniruotis. Praėjo 12 metų, kol aš laimėjau 2004-ųjų Europos čempionatą Italijoje. O 2008-aisiais Čekijoje su komanda tapome pasaulio čempionais“, – pasiekimus vardija orientacininkas.

Pašnekovas šią sporto šaką lygina su šachmatais, nes, norint pasiekti finišą, didžiąją dalį darbo tenka atlikti naudojantis žiniomis, o ne kūnu.

„Greitis mums nesvarbus – turime rasti ir išsirinkti gerą atsakymą. Mes turime tik žemėlapį ir kompasą. Jais naudodamiesi turime pasirinkti teisingą kryptį, nes, nuvažiavus kitu taku, tektų grįžti į paskutinę stotelę ir pradėti iš naujo“, – sako T. Šimkovičius ir priduria, kad varžybų laikas vis dėlto limituotas. Dažniausiai 3 kilometrų trasai įveikti yra skiriamos 2 valandos.

Dėl nepalankaus Lietuvos klimato orientacininkų komanda fiziškai gali treniruotis tik vasarą, o visą likusį laiką nagrinėja žemėlapius – praktikuojasi teoriškai: „Varžybų trasos žemėlapį gauname tik prie starto linijos, todėl iš anksto nežinome, kur ir kaip važiuosime. Tačiau visur yra tarptautiniai ženklai, todėl nereikia mokėti užsienio kalbos.“

Palengvinimų nebūna – tenka ir per upelį persikelti

Klausiamas apie trasų būklę, profesionalus orientacininkas pažymi, kad jos niekuo nesiskiria nuo sveikiesiems skirtų atkarpų. Pavyzdžiui, kitais metais Italijoje vyksiančiame pasaulio čempionate sportininkai varžysis kalnuose, 1,5 km aukštyje virš jūros lygio.

Įtaką trasų būklei daro oro sąlygos, – palijus per varžybas Švedijoje, vienos atkarpos gruntas tapo purvu, ir neįgalieji nebegalėjo pravažiuoti.

„Sudėtingose vietose stovi teisėjai, pagalbininkai. Stebėtojai pagalbos nesiūlo, bet, jei parodau, kad noriu persikelti per upelį, jie padeda. Gali būti, kad tuo momentu pasirinku blogą kryptį,  ir po 10 minučių grįšiu atgal, bet jie mane temps vėl“, – apie tai, kaip įveikia iškilusias kliūtis, pasakoja T. Šimkovičius.

Rezultatų pasiekia ir be lydinčių masažuotojų

Lygindamas Lietuvos ir užsienio orientacininkų pasiruošimo galimybes, vyras pastebi, kad varžovai naudoja elektrinius vežimėlius, atsiveža masažuotojus, užsisako maitinimą.

„O mes šešiese kartu su vežimėliais ir daiktais važiuojame nedideliu autobusiuku. Bet svarbiausia – judame ir esame tuo patenkinti. Kai pasiekiame gerų rezultatų, tuomet skrendame kaip normalūs žmonės ir gyvename viešbutyje, gerai maitinamės“, – apie finansinius aspektus prasitaria T. Šimkovičius.

Sportininko teigimu, valstybė dotacijomis nelepina, o išvykų išlaidas apmoka tik tada, kai komanda užima prizinę vietą. Kitu atveju neįgalieji patys ieško rėmėjų arba į varžybas vyksta už savo pinigus.

„Kai parvežame medalius, Sporto departamentas apmoka kitų metų keliones, apgyvendinimą, maitinimą, starto mokestį. Jeigu atsiduriame šalia prizininkų, jiems nepatinka – jau vadina pinigų švaistymu“, – finansinius aspektus kaip vieną pagrindinių priežasčių, kodėl į varžybas negali vykti kasmet, nurodo T. Šimkovičius.

Tačiau sykiu jis priduria, kad visa komanda supranta, jog nuolat laimėti neįmanoma, todėl ir išvažiuoti kiekvienais metais ne visada pavyksta.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką