„Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra dviračių sportas, ne tik krepšinis. Žurnalistų dėka padidėjęs dėmesys dviračių sportui. Dėl to susiradau net keletą rėmėjų. Tai paskata dirbti, o tai rodo ir šių metų rezultatai – tapau Europos čempione, turiu keletą medalių iš pasaulio taurės etapų“, – ketvirtadienį sakė pasaulio rekordininkė S.Krupeckaitė.
Dviratininkė jau šį šeštadienį ketina lėktuvu išskristi į Kolumbiją, kur gruodžio 10–12 dienomis vyks trečiasis treko dviračių pasaulio taurės etapas. „Kolumbija toli, sunkus skrydis, nežinau, kas bus iš varžovių. Ar sudėtingos varžybos, pamatysime tik starto išvakarėse. Tikiuosi, bus viskas gerai, o mano tikslai kaip visuomet – aukščiausi“, – vylėsi keturiose rungtyse dalyvausianti sportininkė.
S.Krupeckaitė sulaukė ir malonios staigmenos – „Daumantų“ padažų ir pagardų gamintoja UAB „Vesiga“ pasaulio rekordininkei ir vienai perspektyviausių pasaulio dviratininkių ketvirtadienį įteikė 60 tūkst. litų finansinės paramos garantinį raštą. Sportininkę, kurią treniruoja jos vyras Dmitrijus Leopoldas, dar remia automobilių gamintojo „Alfa Romeo“ atstovybė Lietuvoje.
„Dėl finansavimo – kiek kas gali, tiek duoda. Esu labai laiminga, kad turiu naujų rėmėjų. Tokiu sunkmečiu žmonės ryžtasi padėti sportininkams, tai nuostabus dalykas“, – džiaugėsi S.Krupeckaitė.
– Kolumbijoje neatsiginate gerbėjų. Kodėl esate ten taip populiari?
– Dėl išvaizdos. Esu kitokia nei kolumbiečiai. Žurnalistų dėmesys didelis. Visi klausia, gal aš Lietuvoje esu fotomodelis. Sakau, kad neuždarbiauju papildomai, tik sportuoju. Be to, visi myli čempionus.
 |
| S.Krupeckaitė džiaugėsi naujais rėmėjais. |
– Apie kokias vietas galvojate?
– Planuoji medalį, galvoji apie laimėjimą, bet nuo daug ko priklauso – kaip kelionė, kaip jausis kojos, klimatas kaip veiks, ar išsimiegosi. Daug lemiančių faktorių.
– Ar iš karto po varžybų grįšite į Lietuvą?
– Prieš savaitę grįžau iš Kroatijos, ten buvo nuostabi kelionė. Tikiuosi nesusirgti ir puikiai startuoti Kolumbijoje. Ten bus šilta ir aukštikalnės. Kolumbijoje praleisime apie mėnesį, grįšime sausio 7 dieną ir ieškosime šiltų kraštų Europoje. Pasiliekame daugiau laiko iki pasaulio čempionato. Ten bus paskutinės varžybos prieš pasaulio čempionatą.
– Tai ir Kalėdas praleisite Kolumbijoje?
– Ten labai smagu. Pernai jau teko švęsti su kolumbiečiais. Jie tikintys ir labai švenčia. Gražiai pasipuošę, šventiški, daug šurmulio. Daug kas bijo tų kolumbiečių, bet Bogotoje tvarka padaryta. Tarp gatvių stovi policininkai su automatais, akiplėšų nesu sutikusi.
– Neatsibos laukti iki pasaulio čempionato, kuris vyks kovo 24-28 dienomis Kopenhagoje?
– Ne. Vyks treniruotės. Iš pradžių greičio treniruotės, paskui – daug jėgos treniruočių. Lėtesnių, mažo intensyvumo. Atsigauni, kaupi jėgas ir su kiekviena diena galvoji, kad esi stipresnė.
– Su kokiais sunkumais susiduriate?
– Kiekviename karjeros etape kyla savi sunkumai. Iš pradžių kovoji su monotonija ir tuo, kad neturi laiko draugams ir kitiems malonumams, vėliau – nuo rutinos, spaudimo, kad turi kasdien treniruotis. Aišku laikui bėgant tai atsiperka.
– Kaip sutariate su varžovėmis?
– Yra tokių, kurias galiu apsikabinti sutikusi, yra tokių, su kuriomis tik pasisveikinu. Su keliomis net bendrauju paštu. Tačiau priešiškumo tarp treko dviratininkių nėra. Man garbė būti šalia olimpinės ir pasaulio čempionės Victorios Pendleton. Kartais būna tokių jaunų ir karštų, pasišovusių bet ką įveikti. Paprastai reikia leisti tokiems šėlti, o varžybose ramiai laimi ir pastatai į vietą. Viskas ateina su praktika. Sprintas tuo ir įdomus, kad čia žaidi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
– Dopingo kontrolė neerzina?
– Jau pripratau. Aišku, būna, kad reikia pranešti, kur esi. Kartais net prisiregistruoji, kad kažkurią valandą esi kine. Aišku, reikalavimus reikia nuolat sekti. Negali išgerti vaistų nuo galvos skausmo ar arbatėlės nuo gripo, nes ten yra draudžiamų medžiagų. Dopingas dopingui nelygu. Taip nekaltai gali ir pakliūti. Juokaujame, kad greitai dviratininkams draus ir su ratais važiuoti.
– Ar treneris daug lemia dviratininkės karjerą?
– Daug. Žinau trenerių, kurie tik ateina į treniruotę, sausai atlieka savo funkciją ir atsisveikina. Turi būti bendras darbas. Tik taip galima pasiekti gerą rezultatą. Mano vyras ir treneris D.Leopoldas man daug padeda. Būna, nenoriu į treniruotę ir pradedu atsikalbinėti, o jis trumpai drūtai: tylėk, moterie! Tačiau kai pateikiu argumentuotą priežastį, galime keisti planus. Jis turi akį – prieš startą gali pasakyti, kuri dviratininkė laimės, kuri perdegs, o kuri liks paskutinė.
– Niekada negalvojote, kur gyvensite, kai baigsite karjerą?
– Nežinau, ką reikės daryti, kai baigsiu karjerą, bet gal nepasimesiu. Rusijoje? Nenorėčiau. Nebent dėl vyro. Jo dūšia rusiška, jis skiriasi nuo lietuvių. Aš nenorėčiau išvažiuoti. Politika Rusijoje užmuša. Maskvoje jaunimo treneriai uždirba apie 20 tūkst. litų per mėnesį, bet kad tiek uždirbtum, reikia perlipti krūvą lavonų. Mano vyras to nesugebėtų, jis nesugeba net paprašyti benzino mašinai... (Juokiasi.)
