Trečioje ledo ritulio lygoje rungtyniaujantis Švedijos klubas nusiuntė du savo žaidėjus Eriką Martinssoną ir Alexanderį Gidebringą pasitikti komandos naujoko Martino Chovaneco.
Jie buvo matę slovaką nuotraukose su ledo ritulio apranga ir šalmu, tad iš išvaizdos nepažinojo, bet užduotis neatrodė sudėtinga.
„Pamačiau, kaip vaikinas pasiėmė ledo ritulio krepšį oro uoste. Gerai, štai ir jis, – istoriją pasakojo E.Martinssonas. – Jis tuo metu kalbėjo telefonu, tad negirdėjo, kaip aš kreipiausi į jį „Martinai“.
Jie važiavo 40 minučių automobiliu.
Slovakas atrodė vyresnis, nei jie tikėjosi. Jo plaukai buvo ilgi, barzda – tanki. Kaktą vagojo daugybė raukšlių.
Jis prakalbo apie „Vasfanfors“ komandą ir bandį – į ledo ritulį panašią sporto šaką, dar vadinamą rusišku ledo rituliu, kur vietoj ritulio yra kamuoliukas, o rungtynės žaidžiamos atvirose futbolo aikštės dydžio vietose.
Pokalbis buvo keistokas, bet trijulė važiavo toliau.
Ekipažas privažiavo Martinui Chonovecui skirtus apartamentus ir areną.
„Kai privažiavome ledo areną, jis paklausė: o kur bandžio arena? Mes papurtėme galvas, sakome, ne, ne, mes žaidžiame čia. O rungtynes? – jis perklausė. Taip, ir rungtynes“, – pasakojo E.Martinssonas.
Naujokas atrodė sutrikęs. Tada A.Gidebringas pamanė, kad galbūt turi reikalų su slovakišku humoru.
„Ar tu juokauji?“ – dėl viso pikto pasiteiravo švedas tariamo Martino Chovaneco.
„Nežinau, galbūt“, – atsakė slovakas.
Jie nukeliavo į persirengimo kambarį, kur netrukus turėjo vykti kontrolinės rungtynės su „Partille“ ekipa. Naujoko buvo paklausta, ar jam reikia šalmo ir aprangos.
„Tai jūs tikrai čia žaidžiate rituliu?“ – angliškai perklausė slovakas.
„Kas tu toks, po velnių?“ – neišlaikė E.Martinssonas.
„Mano vardas yra Peteras Benešas. Aš žaidžiu bandį Borase“, – atskriejo atsakymas.
Paaiškėjo, kad ledo ritulininkai pasitiko ne tą slovaką ir nusivežė jį 40 km į kitą miestą.
„Pasirodo, kad mūsų vaikinas buvo kitoje oro uosto pusėje, tik mes jo nematėme. Tikimybė nėra didelė, kad du žmonės iš Slovakijos nusileis su ledo ritulio krepšiais tą pačią dieną, bet šįkart taip ir įvyko“, – juokėsi E.Martinssonas.
Bent pasisekė, kad jiems sugrįžus į oro uostą Martinas Chonavecas stovėjo ten pat.
Boraso bandžio komandos atstovai irgi buvo atvykę į oro uostą, bet apsisuko ir išvyko, neradę Peterio Benešo.
Prireikė kelių skambučių viską išsiaiškinti. Galiausiai jie įsisodino į mašiną tikrąjį N.Chovanecą.
„Jis juokėsi iki numirimo, – pasakojo švedas. – Jis pastebėjo, kaip mes nuvažiavome su kitu vaikinu, bet svarstė, kad galbūt klubas pasisamdė du žaidėjus.“
Bet dviejų nereikėjo, o antrasis nelabai ir tiko: „Gal ir tiktų, jei Peteris būtų kiek plonesnis ir pats sutiktų. Tuo metu jis liko ten pat, kur mes jį palikome, ir stebėjo ledo ritulį vietoj bandžio.“
Vėliau Peteris Benešas nusiuntė žinutę M.Chovanecui ir atsiprašė savo tautiečio, kad šiam teko palaukti oro uoste, o tuo pačiu džiaugėsi, kad taip susirado naujų draugų.
„Tai visiškai beprotiška. Esu matęs filmuose, bet niekada negalvojau, kad gali tikrai atsitikti, – juokėsi P.Benešas. – Aš niekada to nepamiršiu.“
