Džeimsas Bondas niekada nesivaržė olimpinėse žaidynėse. Bet, jei ten būtų patekęs, nėra abejonių, kad nenugalimas agentas būtų išsirinkęs šiuolaikinę penkiakovę.
Londono olimpinių žaidynių paskutinę dieną sudėtingoje ir nenuspėjamoje sporto šakoje, į kurią telpa fechtavimas, plaukimas, jojimas bei šaudymas ir bėgimas, startavo Laura Asadauskaitė.
Nors olimpinių žaidynių pradininkas baronas Pierre'as de Coubertinas daugiau nei prieš šimtą metų šią sporto šaką buvo sugalvojęs kariškiams, penkiakovėje puikiai pritapo 160 cm ūgio 49 kg svorio lietuvė.
Jaunystėje modelio karjerą išbandžiusi buvusi plaukikė tik išvaizda primena Coliukę – tvirtu charakteriu, užsispyrimu ir darbštumu ji kelis kartus buvo laimėjusi bėgimus į sostinės „Europos“ dangoraižio 31-ąjį aukštą ir įkopusi į šiuolaikinės penkiakovės pasaulio elitą.
Tuo metu 28 metų atletė jautė, jog ir Londone kovojant su 35 varžovėmis gali išaušti jos diena.
„Į Londoną atvykau dieną prieš varžybas, – prisiminė L.Asadauskaitė. – Aklimatizacija negrėsė, aš norėjau atvažiuoti kaip galima vėliau, kad išvengčiau trikdžių – žaidynėse ir taip supa ypatinga nuotaika, o mano startas buvo paskutinę dieną, kai dauguma sportininkų švenčia, vaikšto su medaliais. Aš norėjau nesiblaškyti ir nuvažiuoti ten susitelkusi.“
Kovodama špaga sutramdė ir save, ir trenerį
Pirmąją – fechtavimo rungtį ji pradėjo laimėdama 8 iš 17 pirmųjų dvikovų, bet tada pasileido į vienuolikos laimėtų kovų seriją ir baigė rungtį su 23 pergalėmis iš 35 galimų – tai lėmė trečią poziciją bendroje įskaitoje.
Tada aš priėjau ir pasiūliau: treneri, nesijaudinkite.
„Pradžioje dažniau pralaimėdavau, nei laimėdavau, nors fechtavausi ne su pačiomis stipriausiomis varžovėmis.
Jaučiau, kad dariau klaidų. Mano treneris Jevgenijus Kliosovas pradėjo nerimauti, gal net kiek panikuoti. Tada aš priėjau ir pasiūliau: treneri, nesijaudinkite, – apie įtampą pirmoje rungtyje kalbėjo L.Asadauskaitė. – Nenorėjau daugiau nervinės įtampos, todėl pasėdėjau, susikaupiau ir nuo tada beveik visas kovas laimėjau. Iš duobės sunku išlipti, bet kartais taip būna – turi atrasti jėgų. Tąkart jų radau.“
Lažybas pralaimėjo, nors rekordą pakartojo
Plaukiant 200 metrų laisvuoju stiliumi, ji šį atstumą įveikė per 2 min. 18,67 sek. ir antrosios rungties įskaitoje buvo per vidurį – 17-oje pozicijoje.
„Plaukime pakartojau savo rekordą, bet iš tiesų planavau praplaukti dar greičiau. Net susilažinusi buvau, kad pasieksiu aukštesnį rezultatą. Tas lažybas pralaimėjau, bet užtat vėliau laimėjau auksą“, – dabar jau juokėsi L.Asadauskaitė.
Varžovė krito nuo žirgo, bet Laura išsilaikė
Aukso galėjo ir nebūti, jei Lietuvos penkiakovininkė nebūtų sutramdžiusi žirgo per trečiąją – jojimo – rungtį.
Londone 36 penkiakovininkėms buvo paruošta 18 žirgų – lietuvei ir vienai Vengrijos penkiakovininkių burtais teko tryliktu numeriu pažymėtas žirgas vardu „All rise“.
Kai tiki sėkme, ji pradeda padėti.
„Po burtų vengrė pažiūrėjo į mane išsigandusiomis akimis ir pasakė: juk tai 13-as numeris, – prisiminė L.Asadauskaitė. – Aš jai atsakiau, kad tai pats geriausias numeris, pats geriausias žirgas. Gal tas nusiteikimas ir suveikė.“
Vengrė krito jodama tuo žirgu, bet Laurai pavyko jį suvaldyti. Nors šokdamas per tą pačią kliūtį, ties kuria nusimetė Vengrijos sportininkę, žirgas vėl susimėtė, per dalį sekundės Laurai pavyko sutramdyti ristūną. Per jojimo rungtį ji užkliudė tik vieną kliūtį ir rungties įskaitoje buvo antra.
„Kai tiki sėkme, ji pradeda padėti. Vengrijos sportininkei tryliktas numeris buvo nesėkmingas, o man – sėkmingas“, – pabrėžė L.Asadauskaitė.
Sėkmingas pasirodymas su žirgu padėjo lietuvei užkopti į pirmąją poziciją prieš paskutinę – šaudymo ir bėgimo – rungtį. Nors tiek pat taškų turėjo ir brazilė Yane Marques, niekam nebuvo paslaptis, jog šansų daugiau turi lietuvė – 3000 metrų distancijoje su trimis šūvių serijomis ji buvo neprilygstama ne vieną sezoną.
Tačiau tai dar reikėjo įrodyti Londone – svarbiausiose metų, o gal ir visos karjeros rungties lenktynėse.
Kažkas sulaužė ginklą
„Per apšilimą man ėmė drebėti rankos. Net pataikyti į taikinį negalėjau, – pripažino L.Asadauskaitė. – Suvokiau, kad auksas yra labai arti, mačiau, kad greičiausiai bėgančios penkiakovininkės pakankamai atsilikusios, o artimiausios persekiotojos nėra stiprios bėgime. Žinojau, kad viskas turėtų būti gerai, jei nepatirsiu traumos ar nesuges ginklas.“
Pokšt, būtent. Jei nesuges ginklas.
Prieš paskutinę rungtį varžybų teisėjams sportininkai pateikia du ginklus, bet atsarginis Lauros pistoletas netiko, nes svėrė 10 gramų daugiau, nei leidžia taisyklės. O su pagrindiniu ginklu atsitiko kai kas neįtikėtina.
„Kažkas sulaužė mano pistoletą, – nežinomą faktą atskleidė L.Asadauskaitė. – Turėjome priduoti ginklus, su balionėliu ir sraigtu. Juos pagal taisykles turėjo paimti varžybų rengėjai, bet pistoletas, matyt, pateko į rankas, kurios nemokėjo su juo elgtis. Buvo nulaužtas sraigtas ir pistoletas nebeveikė.
Klausiau, kaip tai galėjo atsitikti? Gal jie tyčia sulaužė?
Niekas už tai neatsako, o tada dar buvo pareikšta, kad ginklas netinkamas varžyboms, tad aš negaliu startuoti. Įsivaizduokite: aš esu lyderė, o prieš paskutinę rungtį mane kviečia ir sako: „Laura, negalime leisti varžytis, nes vienas jūsų pistoletų netinkamas“. Ką daryti? Bėgte pradėjau ieškoti išeities.“
L.Asadauskaitė paprašė kito Lietuvos penkiakovininko Justino Kinderio, kad per kitus perduotų trūkstamą detalę. Per sumaištį teko skubėti ir jaudintis. L.Asadauskaitė paskambino Lietuvoje su maža dukra likusiam savo vyrui Andrejui Zadneprovskiui pasiguosti: „Klausiau, kaip tai galėjo atsitikti? Gal jie tyčia sulaužė?“
Vis dėlto, gavusi reikiamą detalę, L.Asadauskaitė sutramdė emocijas ir stojo į paskutinės rungties startą.
„Adrenalino pliūpsnis praėjo, tapo lengviau. Pirmojoje šūvių serijoje nebuvau labai taikli, bet bėgdama žinojau, kad pavysiu brazilę. Taip ir buvo: pavijau ir aplenkiau. Per antrą šaudymo seriją ir bėgimo ratą kaip reikiant padirbėjau ir galėjau sau leisti paskutinį ratą bėgti pasižvalgydama – finišą kirtau bėgdama gal 70 procentų savo greičio“, – apie auksinį finišą pasakojo L.Asadauskaitė.
Pakilusi ant aukščiausios garbės pakylos ir išklausiusi Lietuvos tautinės giesmės penkiakovininkė su aukso medaliu ant kaklo grįžo į olimpinį kaimelį.
Dėl visų procedūrų ji nebespėjo į tą patį vakarą Londone vykusią žaidynių uždarymo šventę. Gaudant sveikinimus olimpiniame kaimelyje Laura besibaigiančių žaidynių fejerverkus matė pro langą.
Aukso medalis, kurį penkiakovininkė skyrė savo dukrai Adrianai, užpildė šeimos olimpinių trofėjų kolekciją. Lauros vyras ir treneris A.Zadneprovskis šiuolaikinės penkiakovės varžybose yra iškovojęs sidabrą 2004 m. Atėnuose ir bronzą 2008 m. Pekine.
Tačiau, kas žino, ar ši nuostabi kolekcija dar nepasipildys?
2016 m. žaidynėse Rio de Žaneire viltis sudaužius žirgui, L.Asadauskaitė dabar taikosi į ketvirtąsias olimpines žaidynes. „Pagrindinis dėmesys 2020 metų Tokijo žaidynėms. Šį sezoną prasideda atranka, tad laukia svarbūs metai“, – planavo penkiakovininkė.
Iki Tokijo jos dar laukia ilgas kelias, bet atslinkus sunkioms akimirkoms L.Asadauskaitei patinka mintimis nukeliauti į 2012 metų Londoną. Auksiniai prisiminimai suteikia šviesių spalvų.
„Kai pagalvoji, tai buvo vienos lengviausiai mano laimėtų varžybų, – nusišypsojo olimpinė čempionė. – Tačiau kiek buvo įdėta jėgų ir išlieta prakaito prieš tai, kad sulaukčiau atpildo svarbiausiose varžybose.“
