Labai įtempta V.Adamkui buvo rugsėjo 25-oji – septynios valandos be jokio atsikvėpimo. „Tai nieko naujo. Yra dienų, kada atsigaunu, susitikinėju su žmonėmis, žiniasklaida, leidyklų atstovais, kurie rengia ne tik mano, bet ir bendruosius leidinius, kurių vienas kitas pasirodys.
Daug žmonių kreipiasi pas mane įvairiais reikalais, norėdami pasikalbėti, išsiaiškinti. Kai kurie klausimai yra už mano kompetencijos ribų, todėl žmones stengiuosi nukreipti ten, kur tie klausimai gali būti sprendžiami. Tenka atlikti įvairaus pobūdžio darbus“, – sako buvęs šalies vadovas.
– Aktyviai įsijungėte į darbinę veiklą, tad jau esate tvirtas, sugrįžo jėgos?
– Čia truputį per drąsiai pasakyta. Šiuo metu esu išleistas iš ligoninės. Visi duomenys, kurie yra čia tikrinti ir tartasi su gydytojų konsiliumu, yra išsiųsti į Čikagos universiteto medicinos centrą, taip pat į ligoninę ir kiekvieną dieną laukiame jų vertinimo ir rekomendacijų.
Liga nėra nugalėta, laukiame patarimų, koks turėtų būti kitas žingsnis. Aš pats, žinoma, jaučiuosi gerai, nėra jokių skausmų, tačiau vienintelis trūkumas yra tas, kad sunku lipti laiptais. Tikiuosi, kad viskas krypsta į gerąją pusę, bet pati liga dar nėra galutinai nugalėta.
Liga nėra nugalėta, laukiame patarimų, koks turėtų būti kitas žingsnis. Aš pats, žinoma, jaučiuosi gerai, nėra jokių skausmų, tačiau vienintelis trūkumas yra tas, kad sunku lipti laiptais.
– Jūsų vaikystės draugas, buvęs ilgametis JAV lietuvių vyrų krepšinio rinktinės treneris Rimas Dirvonis, teigia, kad sėkmingai galynėtis su sunkia liga padėjo geri Lietuvos gydytojai. Bet tikriausiai padėjo ir tvirtas jūsų nusistatymas kovoti, nepasiduoti, kaip ir tais jaunystės metais bėgimo take ar šuolių į tolį sektoriuje?
– Būtų galima su tuo sutikti. Visų pirmiausiai noriu padėkoti už tą dėmesį, profesionalumą ir nuoširdumą Lietuvos medikams ir visam medicinos personalui, Santariškių klinikoms ir ypatingai mano asmeniniam gydytojui Remigijui Nargėlai už tikrai neišpasakytai didelį rūpestį, bandant man padėti nugalėti tą ligą.
Kai baigėsi chemoterapijos kursas, pirminiai gydytojų įspėjimai, kad gali atsirasti įvairūs sunkumai, šalutiniai sveikatos poveikiai, nepasitvirtino. Tai nudžiugino ne tik mane, bet ir mane prižiūrinčius gydytojus. Jie net kalbėjo, jog nusistatymas kovoti, nepasiduoti lėmė, kad, galima sakyti, pusė ligos yra nugalėta.
– Kitų metų pradžioje pasirodys jūsų dienoraščių knyga „Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai“. Ar jose rasime eilučių ir apie sportą? Juk po Londono olimpinių žaidynių į „Stiklius“ pakvietėte pietų olimpines čempiones Rūtą Meilutytę ir Laurą Asadauskaitę, su jomis ilgai kalbėjote apie sportą, tapote Lietuvos kilnaus sportinio elgesio laureatu?
– Reikės pasižiūrėti, kokius turiu įrašus ir, jeigu reikės, juos papildysiu. Tuos dienoraščius, savo užrašus jau pradėsiu skaityti. Be abejo, ten paminėtos Londono olimpinės žaidynės.
– Per televiziją stebėjote Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą. Ar Lietuvos krepšininkų ketvirtoji vieta jus nudžiugino, ar nuliūdino?
– Noriu pasveikinti Lietuvos krepšininkus, aš jais didžiuojuosi. Pasaulyje būti ketvirtiems – didelis pasiekimas. Stebėjau visas rungtynes. Labiausiai išgyvenau mūsų krepšininkų pralaimėjimą prancūzams kovojant dėl bronzos medalių. Iki paskutinės sekundės mintyse žaidžiau kartu su jais ir tikėjau pergale.
Nors ir pralaimėjome, bet, mano akimis, pagal žaidimą, kovingumą su prancūzais turėtume dalintis bronzos medaliais. Didžiuojuosi mūsų krepšininkais ir jų pasiekimu, linkiu jiems ir toliau eiti tuo keliu. Ypatingai dabar, kai, manau, dar didesnis dėmesys yra nukreiptas į jaunąją kartą.
Labiausiai išgyvenau mūsų krepšininkų pralaimėjimą prancūzams kovojant dėl bronzos medalių. Iki paskutinės sekundės mintyse žaidžiau kartu su jais ir tikėjau pergale.
Žiūrint į prasidėjusį naująjį LKL sezoną, nauji, jauni veidai labai daug ką žada ateičiai. Sujungus vyesnių krepšininkų patirtį su jaunųjų žaidėjų talentu, esu tvirtai įsitikinęs, kad turime šviesią krepšinio ateitį – ir toliau būsime favoritais per pačias svarbiausias metų varžybas.
– Kaip vertinate komandos stratego Jono Kazlausko įžvalgas krepšinio aikštelėje?
– Mano akyse, jis yra vertingas krepšinio treneris. Spaudoje pasirodė įvairūs komentarai, kaip jis vadovavo mūsų komandai per šiemetinį pasaulio čempionatą. Vieni buvo teigiami, kiti neigiami. Manau, kad Jonas Kazlauskas – vienas pirmaujančių Lietuvos trenerių ir linkiu jo vadovaujamai rinktinei per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes kuo didžiausios sėkmės, su jaunais žaidėjais patekti į prizininkų gretas.
– Ar įžvelgiate Jono Valančiūno, kuriam 2010 m. per Europos jaunių iki 18 metų čempionatą Lietuvoje įteikėte geriausio žaidėjo prizą, pažangą?
– Kalbos nėra – taip. Jis tvirtėja, vis geriau jaučiasi savo pozicijoje. Bet, kaip aš visuomet sakau, tobulėjimui nėra ribų. Esu tikras, kad jam dar vieną sezonas NBA, nors čia žaidimo stilius yra kitoks, nei Europos, padės dar pažengti į priekį ir tikrai turėsime iškilų krepšininką, kokie buvo Modestas Paulauskas, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, kiti garsiausi krepšinio lietuviai.
Jonas Valančiūnas yra to lygio krepšininkas, labai talentingas, tiktai jam dar trūksta daugiau patirties, kurią jis įgis žaisdamas NBA.
– Visą laiką buvote šalininkas, kad Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose būtų trys keturios kūno kultūros pamokos per savaitę, kad jos būtų svarbios, kaip ir kiti dėstomi dalykai. Tačiau reikalai nejuda į priekį. Šiomis dienomis sujudo ir mūsų olimpiečiai, kurie išplatino pareiškimą, jog mokyklose kūno kultūros pamokų turėtų būtų daugiau, kad tik 0,3 proc. mokyklų vykdo privalomų trijų pamokų reikalavimą. Sakykite, kaip tuos ledus pralaužti?
– Laikausi savo nuomonės: fizinis lavinimas mūsų mokyklose, gimnazijose yra apleistas. Tai sritis, kur galima daug ką tobulinti, nes tolesnis žingsnis universitetuose rodo, Lietuva su savo mokyklomis ir bendromis mokymo sistemomis net negali patekti į pirmąjį šimtuką.
Grįžtant prie fizinio auklėjimo pamokų, tai mes tikrai esame labai atsilikę. Švietimo ir mokslo reformoje reikia neužmiršti ir tokio svarbaus jaunimo ugdyme – fizinio auklėjimo. Mūsų jaunimas turi augti sveikas ir stiprus.
– Artėja geriausių Lietuvos 2014 m. sportininkų rinkimai. Kas, jūsų nuomone, nusipelno tapti laureatu?
– Man jokių abejonių nekyla – plaukikė Rūta Meilutytė, kurios pasiekimai ir rekordai yra pasaulinio masto. Rūtos pasiekimai tarptautinėse varžybose ją tikrai išskiria labai toli į priekį. Ji antrus metus iš eilės turėtų būti išrinkta geriausia 2014 m. Lietuvos sportininke.
Rūtos pasiekimai tarptautinėse varžybose ją tikrai išskiria labai toli į priekį. Ji antrus metus iš eilės turėtų būti išrinkta geriausia 2014 m. Lietuvos sportininke.
– Šiemet jums taip ir neteko išvykti pailsėti į šiltus kraštus. Dabar, kai mirė jūsų artimas draugas Juozas Kazickas, Bahamos tikriausiai išnyks iš jūsų atostogų geografijos?
– Nors ir bendrauju su Juozo Kazicko šeimos nariais, galimybė atostogauti Bahamose natūraliai atkrenta. Kita vertus, mano sveikatos būklė dar nėra galutinai nustatyta, neaišku, koks bus medikų sprendimas ir atsigavimas. Su Alma dar nesame nutarę, ką darysime.
Jeigu man sveikata pagerės, gali būti, kad atostogas praleisime su savo senu jaunystės draugu, irgi geru krepšininku Algirdu Biručiu, kuris dabar keliasi gyventi į Arizoną, kur klimatas šiltas. Galvoju, kad bandysiu atsigauti ir sutvirtėti Arizonoje sausio mėnesio pabaigoje.
– Labai aukšti jūsų reitingai. Būtų įdomu iš jūsų paties išgirsti, kas gi lemia tokį didelį jūsų populiarumą Lietuvoje?
– Tai, žinoma, ne man atsakyti. Galiu tik padėkoti Lietuvos žmonėms už man rodomą pasitikėjimą. Kas nulemia jų palankumą man, galiu spėti – mano nuolatinis, nuoširdus rūpinamasis Lietuvos reikalais per 10 metų. Galiu pasididžiuoti, jog per mano visą laikotarpį, atliekant man patikėtas pareigas, nusikaltimų, išnaudojimų ar pasinaudojimų savo pozicija kokiems nors asmeniniams tikslams nesu padaręs.
Manau, kad žmonės tą vertina. Ypač dabar, aki kone kiekvieną dieną matome savanaudiškus pasinaudojimus tarnybine padėtimi, o tai mažina tų žmonių, iš kurių tikimasi daug daugiau, pasitikėjimą ir autoritetą.
