Svarbiausias derbis regbio pasaulyje. Taip anglai anonsavo dviejų savo sostinės komandų – „Saracens“ ir „Harlequins“ – rungtynes Anglijos „Premier“ lygoje didžiulėse spindinčiose „Wembley“ švieslentėse. Ir tai nėra iš piršto laužtas lozungas – stadiono tribūnose susirinko 84068 sirgaliai.
Tiek jų iki tol niekada nebuvo jokiose regbio klubų rungtynėse jokioje pasaulio šalyje. Lietuvos regbio federacijos prezidento Ryčio Davidovičiaus iniciatyva šios šventės dalimi tapo ir būrelis sporto mėgėjų bei žurnalistų iš Lietuvos.
Daugumai lietuvių tai buvo nauja patirtis. Patirtis, kurią nenoromis lygini su futbolo rungtynėmis.
Stadiono tribūnose susirinko 84068 sirgaliai.
Tiek jų iki tol niekada nebuvo jokiose regbio klubų rungtynėse jokioje pasaulio šalyje.
Už „Wembley“ sienų didelių skirtumų įžvelgti nelengva. Prieš futbolo rungtynes šalia stadiono gausybė vaikų ir suaugusiųjų greta arenos spardo futbolo kamuolius.
Kiti sirgaliai skanduoja, diskutuoja tarpusavyje, stovėdami ar prisėdę visur, kur tik įmanoma tai padaryti, užkandžiauja ir gurkšnoja gėrimus.
Regbio aistruoliai elgiasi taip pat. Skirtumas vienas – vietoj apvalaus spardomo kamuolio visur aplink skraido regbio ovalas. Šį kamuolį, suprantama, irgi mėto vaikai, prie kurių dažnai noriai prisideda ir suaugusieji.
Regbis, kaip ir futbolas, Anglijoje – sportas visai šeimai. Dauguma aistruolių įvykių eigą iš tribūnų stebi su žmonomis ir vaikais. Bet regbio mėgėjai tai daro kitaip nei futbolo sirgaliai.
Per futbolo rungtynes stadionas ošia be pertraukos – skanduotės, dainos, galingi lyg vandenyno alsavimas sirgalių minių atodūsiai tada, kai futbolininkai klysta ir uraganiški emocijų pliūpsniai kamuoliui įskriejus į vartus. Regbio sirgaliai stebi aikštėje vykstančias grumtynes tuo pat metu aptarinėdami politką, ekonomiką, buitį ir daugelį kitų temų.
Kadangi istorinio derbio aikštės šeimininkai buvo „Saracens“, jų balsai „Wembley“ tribūnose šeštadienį skambėjo dažniau, bet raginimai komandai: „Go Sarries!“ ar šūksniai: „Common Chris!“ kamuolį gavus „Saracens“ žvaigždei Chrisui Ashtonui, pasigirsdavo kartas nuo karto. Stadionas vieningai suūžia tik tada, kai regbininkai blyksteli individualiu meistriškumu ar kuri nors komanda pasileidžia į galingą ataką.
Stadionas vieningai suūžia tik tada, kai regbininkai blyksteli individualiu meistriškumu ar kuri nors komanda pasileidžia į galingą ataką.
Per rungtynes ar jų pertrauką regbio rungtynių žiūrovai gali pasimėgauti alaus, kuris pardavinėjamas čia pat, stadione veikiančiuose baruose, bokalu. Tai – dar vienas futbolo ir regbio Anglijoje skirtumas.
Aikštėje regbis nuo futbolo skiriasi pirmiausia medikų darbo specifika – čia niekas nelaukia, kol traumuotam žaidėjui teisėjas leis suteikti pagalbą. Prie gulinčio ant žolės regbininko gydytojai pasileidžia žaidimui vis dar vykstant. Ir tokie atvejai dažni. Regbis – kietas sportas.
„Saracėnų“ ir „Arlekinų“ rungtynėse fizinės kovos buvo daug, intrigos – nepernelyg. Nors praleido pirmąjį varžovų įsiveržimą į įskaitinį plotą sužaidus vos pusę minutės, favoritai „Saracens“ laimėjo įtikinamai – 42:14.
Komandos mėgavosi nedažna galimybe parungtyniauti svarbiausioje nacionalinėje arenoje: „Harlequins“ įprastai žaidžia beveik 15 tūkstančių vietų „Twickenham Stoop“, o „Saracens“ namų arena yra dar mažesnė – „Allianz Park“ tribūnose telpa tik 10 tūkstančių žmonių.
Po istorinių rungtynių už stadiono ribų gyvenimas toks, kaip visada. Stulbinamai tiksliai sumodeliuota logistika daugiatūkstantinę minią, keliaujančią artimiausių metro stočių link, susiurbia per gerą pusvalandį. „Wembley“ vėl lieka tylus – tik aptarnaujantis personalas nurinkinėja užtvaras, pro kurias sirgaliai skynėsi kelią stadiono link vos prieš kelias valandas.
Galima ginčytis, ar rašytojas Oscaras Wilde'as buvo teisus, kai XIX šimtmetyje teigė, kad futbolas yra džentelmenų sportas, kurį žaidžia chuliganai, o regbis – atvirkščiai, bet nepaneigsi dviejų dalykų. Pirma – abiejų šių sporto šakų varžybose skiriasi tai, kas vyksta aikštėje, ir tribūnose. Antra – ir viena, ir kita bent jau anglams yra neįtikėtinas gyvenimo džiaugsmas.
